Pirmą kartą scenoje po atviru dangumi – Koršunovo „Otelas“: publikoje – ir žinomi veidai

Pirmą kartą šis spektaklis buvo rodomas lauko scenoje, ir jį galima buvo pamatyti tada, kai teatrų durys įprastai būna užvertos vasaros atostogoms.

„Otelas“ – viena geriausių ir dažniausia statomų autoriaus tragedijų, parašyta apie 1603 m. Jos epicentre – mišrių rasių santuokos drama, kuri prasideda meile ir susižavėjimu tarp egzotiškojo mauro Otelo ir Venecijos ledi Desdemonos, o baigiasi pavydžiu įniršiu, smurtu ir mirtimi.

„Rasinių ir kitų skirčių nepaisančią Otelo ir Dezdemonos sąjungą Shakespeare`o laikais galėtume vadinti visiškai netradicine šeima. Šiandien Lietuvoje mes ypatingai stipriai išgyvename „tradicinės šeimos“ susidūrimą su netradicine šeima, socialine lytimi ir panašiais dalykais. Iš esmės, tai yra tradicinio ir naujojo pasaulių sankirta, vis besikartojanti Europoje nuo pat viduramžių. Jos matrica sukasi Shakespeare`o tragedijose. Ši dilema yra viena iš priežasčių, kodėl Otelą vaidina tamsiaodė moteris. Tai suteikia mums juntamą suvokimą, kokias tradicines ribas peržengia Dezdemona“, – apie pjesę kalbėjo režisierius Oskaras Koršunovas.

Režisierius laikosi įsitikinimo, jog klasikinių kūrinių pastatymai turi būti ne šiuolaikiški, „pataikantys“ į laiką, o aplenkiantys laiką, nuspėjantys ir perspėjantys, rašoma pranešime spaudai.

„Nemanau, jog šiandien apskritai įmanoma statyti „Otelą“ tradiciškai, nes „oteliškoji“ pastatymų tradicija apaugusi šiandien mums nebepriimtinu rasistiniu, kolonialistiniu ir patriarchaliniu luobu. Šis luobas mus visiškai atitolina nuo Shakespeare’o „Otelo“ tikrosios tragedijos esmės, o jos esmė, kaip ir visose kitose Shakespeare’o tragedijose, glūdi tradicinio ir modernaus pasaulio sankirtoje", - teigė režisierius.