Pirmą kartą Vilniaus tabore apsilankęs Radžis: „Jį reikia griauti!“
Jei ne prakeiktas taboras, galbūt viskas Radžio Aleksandrovičiaus gyvenime būtų buvę gerai. Taboras tapo visų Radžio šeimos nelaimių židiniu. Čia – visos ligos, nusikaltimai ir nelaimės. Radžio mamos ir tėvo gyvenimą sugriovė taboras, o galėjo sugriauti ir jo. „Vilniaus taborą reikia griauti velniop“, – įsiaudrinęs kalba Radžis.
Vilniaus čigonų taboras, pasak Radžio, didžiulė gėda ir lietuviams, ir romams, nes čigonai privalo būt turtingi, rengtis gražiai, dabintis auksu ir dainuoti.
LNK infošou laidos KK2 laidos žurnalistų paakintas, dainininkas nutaria akis į akį susitikti su tautiečiais, pažvelgti į pragaro dugną, narkomanų, vagių, nusikaltėlių irštvą ir kvaišalų mirties fabriką. Pirmą kartą Vilniaus čigonų tabore apsilankiusio Radžio įspūdžius šį antradienio vakarą 19.30 val. parodys KK2.
Tik išlipęs iš mašinos, Radžis nevynioja žodžių į vatą.
„Senelis pats buvo pasakęs: kas gyvena Vilniuje, kokie čigonai? Valkatos. Jie neturi jokio išsilavinimo, jie nieko nenori, narkotikais užsiėminėja. Ukrainoje to nėra, mano senelis yra išsilavinęs ir jo giminė lanko mokyklas“, – sako Radžis.
Šiose lūšnose gyveno ir Raisa Aleksandrovič, tačiau Radži su mama matydavosi ne tabore, o kalėjime. Vaizdai tabore Radžiui priminė pokario laikus – nėra kelių, vandentiekio, elektros, kuri čia vagiama jau trečią dešimtmetį.
Buvo toks filmas „Taboras žengia į dangų” – apie čigonų tradicijas, kultūra, klajoklišką gyvenimo būdą. Kur žengia šis – lietuviškas taboras? „Į pragarą“, – įsitikinęs Radži.