„Kaip dažna moteris svarsčiau, kiek laiko negalėsiu dirbti, kaip keisis mano figūra, ar pavyks ją paskui susigrąžinti?.. Bet supratau, kad taip galvodama tik stumiu nuo savęs didžiausią gyvenimo džiaugsmą!“ – pasakoja asmeninė trenerė ir sveikos mitybos specialistė Ilka Adams (33). Pavasarį jiedu su vyru treneriu, knygų apie sportą autoriumi Andriumi Pauliukevičiumi (38) turėtų tapti tėvais.
Esate susituokę jau penkerius metus. Seniai planavote tapti tėvais?
Su Andriumi apie vaiką kalbėjome beveik metus. Tik kalbėjome. Andrius jau labai norėjo. Aš vis svarsčiau, ar tinkamas laikas. Bet nuvijau tas mintis šalin – juk dabar nieko netrūksta: esu ištekėjusi, sveika, geras vyras, turime namą, kuriame patogiai galime auginti kūdikį. Kada dar bus tinkamesnis laikas?! Kai ėmiau galvoti, kaip bus gerai, kai po namus bėgios mažylis, iškart galvoje visos mintys persijungė. „Andriau, aš esu pasiruošusi“, – pamenu, pasakiau vyrui. Ir po mėnesio pastojau. Dangus tik laukė mano sprendimo.
Vienai artimai draugei pasakiau, kad su Andriumi jau planuojame kūdikį. Ji dar bandė raminti: nesijaudink, nestresuok, nes nebūtinai pavyks greitai, nežinai, kiek laiko užtruks... Praėjo mėnuo, sakau draugei: „Aš jau laukiuosi.“ „Iš kur žinai? Testą darei?“ – nepatikėjo. „Ne, bet aš pažįstu savo kūną. Šimtas procentų, kad laukiuosi“, – užtikrinau. „Ilka, palik bent vieną procentą, kad klysti. Nusipirk testą, atvažiuok pas mane po darbo – patikrinsim“, – susitarėm. Testas buvo teigiamas!
Iki nėštumo intensyviai sportavai, kaip bus dabar?
Sportuoju, tik, žinoma, su protu. Pirmą laukimosi mėnesį jaučiau didelį nuovargį. Seniau sportuodavau penkis kartus per savaitę, o tuo metu – dukart, vos po trisdešimt minučių. Tas nuovargis buvo toks didžiulis, kad per pietus būtinai turėdavau numigti bent valandą. Esu kartą net mašinoje pusvalandį pamiegojusi, kad atsigaučiau (juokiasi). Vieną vakarą grįžau namo, atsisėdau ir beveik apsiverkiau vien pagalvojusi, kad dar reikia nusirengti, nusiprausti ir iki lovos nueiti, – tai man atrodė nebepakeliamas darbas. Bet pamažu viskas grįžo į normalias vėžes, vėl pradėjau daugiau sportuoti – dabar tai darau triskart per savaitę. Visus pokyčius priimu labai sąmoningai – toks laikas, kai reikia duoti kūnui poilsio, nes jis ruošiasi svarbiam ir dideliam procesui. Dabar dažniau vadovaujuosi pojūčiais: jaučiu, kad kai kurie pratimai man nebetinka, tarkime, negaliu daryti pilvo preso pratimų, įtūpstų, kurie seniau buvo vieni mėgstamiausių. Ir mažiausiai rūpi, kaip numesti svorio, kaip sulieknėti ar patobulinti tam tikras kūno formas. Labiausiai noriu tiesiog judėti ir būti sveika.
Propaguoji sveiką mitybą ir mokai to kitus. Kaip keitėsi tavo pačios racionas?
Pirmą trimestrą nejutau jokio pykinimo, kuriuo dažnai skundžiasi nėščiosios. Tačiau aš būtinai turėdavau ką nors suvalgyti kas dvi valandas. Jei tik kiek ilgiau užtrukdavau, pradėdavo pykinti, svaigti galva. Seniau, būdavo, atsikeliu ryte ir pradedu ruoštis dienai: pasigaminu, susidedu į dėžutes, ką valgysiu dieną, nusiprausiu ir tada pusryčiauju. O kai pradėjau lauktis, pabusdavau ir iškart turėdavau ką nors suvalgyti. Ir dar būtinai anksčiau atvažiuoti į darbą, kad iki treniruotės su kliente dar spėčiau ko nors užkąsti (juokiasi).
Dažna savo svoriu itin besirūpinanti moteris nėštumą vertina kaip galimybę pagaliau valgyti, ką nori, juk vis tiek priaugs svorio.
Vengiu valgyti už du. Tuo metu, kai maisto norėjosi dažniau, kai kurias porcijas tiesiog dalydavau per pusę – suvalgydavau per du kartus. Pradžioje besilaukiančiai moteriai net nereikia daugiau kilokalorijų – užtenka tiek pat, kiek valgė anksčiau. Antrą trimestrą reikia 200–300 kilokalorijų daugiau, todėl tiesiog prisidėjau vieną papildomą užkandį – tarkime, suvalgau graikiško jogurto su bananu ir riešutais.
Kalbant apie maistą – esu išsiugdžiusi tokią discipliną, kad mano kūnas nenori nieko nesveiko. Net intuityviai norėdavau tokio maisto, kokio man iš tiesų reikėjo: trečią, ketvirtą ir penktą nėštumo savaitę negalėjau atsitraukti nuo jautienos. Šaldytuvas buvo pilnas jautienos steikų, aš kartais triskart per dieną valgydavau jautieną. Paskui atėjo lašišos etapas – norėjau tik šitos žuvies. Ją pakeitė apelsinų sultys – kasdien turėdavau išsispausti tris apelsinus, kad patenkinčiau norą. O neseniai užsimaniau pupelių: kur tik jų nedėjau – į troškinius, salotas, sriubas. Laimei, tortų, pyragų ar bandelių iki šiol man visai nesinorėjo, o saldumynų poreikį kartais patenkina gabalėlis šokolado.
Iš asmeninės ir iš darbo su besilaukiančiomis klientėmis patirties galiu pasakyti, kad nėštumas daug lengvesnis, kai moteris nors šiek tiek lengvai pasportuoja. Beje, dėl to organizmas nekaupia skysčių, moteris nepriauga per daug svorio – tik iki penkiolikos kilogramų. Be to, kai sportuoji, savaime renkiesi sveikesnį maistą, maitiniesi natūraliau, laikaisi įprastesnio mitybos režimo. Kai tik namuose guli, labiau atsipalaiduoji, nepastebi dar vieno papildomo kąsnio, saldumyno ar pyragaičio.