Pirmąją donoro kortelę Lietuvoje gavęs A. Valinskas: „Tai kilniausias dalykas, ką būsite padarę“
Lietuvoje vis daugiau žmonių, kuomet miršta artimasis, sutinka paaukoti jo organus vardan kito žmogaus gyvybės. Šiai dienai sutikimus donorystei po savo mirties yra pasirašę beveik 32 tūkstančiai gyventojų. Vienas jų – televizijos laidų ir renginių vedėjas, prodiuseris Arūnas Valinskas, kadaise gavęs pačią pirmąją Lietuvoje donoro kortelę.
Remiantis statistika, per 2019 metus Lietuvoje buvo atliktos 165-ios organų transplantacijos. Iš jų 91 mirusio donoro inksto transplantacija, 7 širdies, 17 kepenų, 43 ragenos ir 7 gyvo donoro inksto transplantacijos. Ir nors organų donorystės rodikliai kasmet po truputi auga, vis tik ši tema lieka apsupta daugybės mitų, o žmonių įsigyjančių donoro kortelę Lietuvoje – vos 1 proc.
Arūnas Valinskas gyvenimo trapumą pajuto dar trečioje klasėje, kuomet dėl sunkios ligos net kelerius metus praleido ligoninėje.
„Vaikystėje turėjau rimtų sveikatos problemų ir mokyklą iki aštuntos klasės baigiau ligoninėje. Jau tuomet, būdamas visai vaikas, susidūriau su mirtimi. Kartais su savo palatos draugu šnekiesi ryte, o vakare jau jį išveža iš palatos užklotą. Mes suaugusiais tampame tuomet, kai suvokiame savo paties mirtingumą. Iki tol, viskas atrodo amžina ir visas pasaulis yra tik tavo. Tačiau kuomet suvoki šiuos dalykus dar vaikystėje, į viską pradedi žiūrėti kitaip“, – išgyvenimais dalinosi A. Valinskas.
Žinomas vyras itin aktyviai pasisako ir už organų donorystę, kadaise gavęs donoro kortelę, paženklintą pirmuoju numeriu.
„Man pasirašyti donorystės kortelei buvo suvokiama lygiai taip pat, kaip praustis ar valytis dantis. Mūsų šeimoje tam esame pasirašę visi – ir Inga, ir sūnūs, ir kiti artimieji. Aš į tai žiūriu, kaip į labai natūralų dalyką. Donorystė yra vienintelis garantuotas kelias pratęsti savo gyvenimą po mirties. Galbūt tavo akimis kažkas žiūrės, gal tavo širdis plaks kito žmogaus krūtinėje. Ir jis gyvens, gyvensi ir tu“, – atviravo pramogų pasaulio vilkas.
A. Valinskas tikina, jog visuomenėje vyraujantys mitai apie donorystę po truputi yra griaunami ne tik besikeičiančių kartų požiūriu, bet ir bažnyčios dogmomis. Anot jo, pats Popiežius yra teigęs, jog negali būti didesnės išeinančiojo dovanos, kaip palikti viltį gyventi dar gyviesiems.
„Aš netgi sakyčiau, kad visuomenei reikia pradėti diskusijas apie privalomąją donorystę, jog tu esi donoras tol, kol nepasirašai atsisakymo kortelės. Galbūt praeis penkeri ar dešimt diskusijos metų, kol įvyks pokyčiai, tačiau pats laikas dabar jas pradėti. Galbūt tai kilniausias dalykas, ką būsit padarę gyvenime ir kartais tereikia šiek tiek makabriškai įsivaizduoti save toje situacijoje. Kuomet pajausite to laukimo ir nežinomybės siaubą, pradėsite suprasti kodėl tai reikia daryti, nes kiti jau dabar yra tame siaube ir laukia“, – pasakojo A. Valinskas.
Savo asmenine istorija dalinasi ir Inesa Lengertienė, kuriai teko išgyventi itin sunkų sprendimą po netikėtos vyro mirties.
„Viskas atsitiko savo ūkio dirbtuvėse, kuomet darbų eigoje, tikriausiai dėl žmogiškos klaidos, sprogo padanga. Vyras patyrė daugybinius kūno sužalojimus, o ligoninėje ilgai netrukus buvo konstatuota smegenų mirtis. Tą akimirką, tikrai nesusitaikai su mintimi, nesuvoki, jog tai yra viskas. Kūnas yra prijungtas prie aparatų, jis, atrodo, funkcionuoja, yra pulsas, kvėpavimas. Pradedi save guosti, jog galbūt tai tik koma, gal atsitiks stebuklas“, – pasakojo Inesa.
Anot gydytojų, smegenų mirtis yra smegenų veiklos pabaiga dėl stipraus jų sužalojimo, kraujo išsiliejimo traumos, insulto, auglio. Žmogus atrodo gyvas, palaikoma vaistų plaka jo širdis, už jį kvėpuoja aparatai, tačiau žmogus, patyręs smegenų mirtį, ilgai negyvens ir yra trumpas laikas kuomet artimieji turi apsispręsti dėl donorystės.
„Man gyvenimas leido su vyru kalbėtis apie viską ir aš žinojau jo norus. Jisai sakydavo, jog o jeigu vieną dieną tau reikės organo, ar tavo vaikams, ką darysi tuomet? Melsi, kad jį kažkas paaukotų, tai kodėl aš dabar negaliu paaukoti, jeigu galiu. Jeigu moki imti, tai mokėk ir duoti“, – su ašaromis akyse vyro žodžius prisiminė moteris.
Inesai per trumpą laiką teko apsispręsti ką daryti toliau, tačiau net 5 jos vyro paaukoti organai išgelbėjo kitų žmonių gyvybes. Vis tik daugelį artimųjų nuo tokio sprendimo sustabdo mitas, jog organų paėmimo metu, mirusiojo kūnas yra sudarkomas, tačiau medikai skuba paneigti šią klaidinančią informaciją.
„Atliekant donorystę, yra išreiškiama didžiausia pagarba žmogui ir jo šeimai. Organų paėmimas vyksta kaip bet kuri kita operacija: operacinėje, sterilioje aplinkoje, padaromas taisyklinga pjūvis, organai yra gražiai atskiriami nuo kraujagyslių, nes jis bus naudojamas transplantacijai kitam žmogui. Ir po to kai organai yra išimami, kūnui yra susiuvamos žaizdos, viskas yra labai gražiai sutvarkoma. Netgi ragenų atveju nėra išimamos akys, yra tik nuimama milimetro sluoksnio plona plokštelė nuo akies. Žmogaus kūnas išoriškai lieka visiškai toks pats“ – teigia anesteziologas reanimatologas Šarūnas Judickas.
Kaip vyksta organų transplantacijos operacijos, ką jaučia artimieji atsakingo sprendimo metu, kaip galima tapti donoru ir kokie būdai padėti kitiems bei net išgelbėti gyvybę – jau šį ketvirtadienį, 21.30 val. „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Skyrybos“.