Pirmąjį mados namų gimtadienį atšventusi Erika Vitulskienė: „Tai buvo sunkiausi mano gyvenimo metai“

Tačiau, kaip ji pati sako, tai – tik pradžia. Ji ir toliau atkakliai sieks savo tikslų ir svajonių. Be to, nuo rudens vėl grįš dėstyti į Socialinių mokslų kolegiją. „Kad ir kokia būčiau užimta, darbo su studentais tikrai neatsisakysiu“, – šypsosi E. Vitulskienė.

Visada su šypsena, švytinti ir geros nuotaikos. Kaip jums taip pavyksta, kai esate tokia užimta?

Kai tik būna blogai, pirma mintis, kuri šauna į galvą – kad reikia nuvažiuoti į Vilniaus Santaros klinikas ir pasižiūrėti, kokie žmonės ten lankosi, tada viskas bus gerai. Tikriausiai pagrindinis mano įkvėpimo šaltinis yra mano pačios vidinė jėga ir, žinoma, brangiausi žmonės šioje Žemėje, kurie, kas bebūtų, visada mane skatina eiti į priekį – tai mano mama, vyras ir sūnūs.

Gegužės pabaigoje įgyvendinote savo svajonę – atidarėte „Erikos Vitulskienės mados namus“. Ar daug energijos ir jėgų kainavo ši jūsų svajonė?

Ši mano svajonė, o, tiksliau, žinutė, kurią skleidžiu ir noriu perduoti visoms Lietuvos moterims, yra ta, kad jų grožis beribis, genetika mums dovanoja puikias formas, nuostabius veido bruožus, todėl svarbiausia nustoti slėptis ir pagaliau išdrįsti būti savimi, puoštis ir spindėti.

Jei atvirai, ši mano svajonė kainavo labai daug šeimos laiko, darbo, energijos ir, žinoma, finansinių išteklių. Tačiau privalėjau ją įgyvendinti, nes, kitu atveju, būčiau gailėjusis visą savo gyvenimą. Mes su Merūnu tokie jau esame – kas bebūtų, visada vienas kitą palaikome. Ir šiuo gyvenimo periodu jis man labai padėjo ne tik žodžiais, bet ir darbais. Visada buvo šalia, patarė, padėjo įrenginėjant butiką. Ir aš labai džiaugiuosi. Dėkoju Dievui, kad turiu tokį vyrą.

Ar daug drąsos reikėjo ryžtis kurti „plius” dydžio drabužius Lietuvos rinkai?

Lietuvos moterų pažeidžiamiausia vieta yra svoris, todėl drąsos, net ir man, tikrai reikėjo labai daug. Mūsų moterys yra labai nedrąsios ir aš nežinau, ar man pavyks jas padrąsinti. Naujoje kolekcijoje pristatau ryškią raudoną suknelę, kuri pagyvintų ir spindesio suteiktų bet kuriai moteriai, tačiau pastebėjau, kad dauguma vengia net ją matuotis. Daugelis nenori atkreipti į save dėmesio, nes daug saugiau likti pasislėpus po tamsiais ar pilkais drabužiais. O aš taip noriu, kad visos spindėtų ir būtų pastebimos! Todėl kiekvienai nuoširdžiai linkiu mylėti save ir kiekvieną dieną atrodyti taip, kaip įmanoma geriausiai.

Iš kur semiatės tiek kūrybiškumo?

Aš visada savo galvoje turiu vizijų, kaip turi atrodyti „plius” dydžio moteris. Kokios spalvos, formos ir siluetai jai tinka, kad atrodytų gundančiai ir elegantiškai.

Pasidalinkite, kaip viską derinate ir spėjate būti mama, žmona, verslininke ir dar dėstytoja vienu metu?

Skirstau laiką, griežtai laikausi dienotvarkės, žinoma, neslėpsiu, tenka dirbti naktimis. Mūsų šeima nėra tradicinė, kai vyras dirba, o moteris yra namų šeimininkė. Mes abu dirbame ir abu vienodai prižiūrime namų buitį. Nors pastaruosius pusę metų aš labai daug laiko skiriu mados namams, nes tai naujas verslas, nauja, dar neišbandyta patirtis, kurioje reikia daug mokytis ir įdėti daug darbo, bet šeima man visada bus prioritetas.

Daugeliui moterų esate įkvėpimas ir drąsos pavyzdys, o kokia asmenybė yra jūsų idealas?

Žinote, man žmogaus idealas yra labai sudėtingas ir labai paprastas vienu metu. Tai žmonės su moralinėmis vertybėmis, tokie, kaip mano mama. Taip pat žmonės, kurie nėra vieši, bet labai stiprūs emociškai. O kalbant apie grožio standartus, tai man gražiausi užsienyje dirbantys plius dydžio modeliai.

Ar sudėtinga būti vieno geriausių Lietuvos operos solisto žmona?

Ačiū Dievui, nesu prezidento žmona! (juokiasi) Kaip ir visur, taip ir šioje situacijoje yra pliusų ir minusų. Labai gerai yra tai, kad žinomo vyro žmonos idėjos gali pasiekti daug didesnę auditoriją, be to, jos visada bus įdomios žiniasklaidai. Labai malonu, kai žmonės gatvėje mane pakalbina, pasako komplimentą. O trūkumai išryškėja elementarioje buityje – juk Vitulskienė negali nešti šiukšlių susivėlusi ar parduotuvėje būti tiesiog pavargusi ir be nuotaikos. Tačiau žinomumas atveria daugiau galimybių, leidžia pažinti daugiau žmonių, ypač įdomu pabendrauti su skirtingų profesijų, kitokio nei mūsų gyvenimo būdo žmonėmis.

Ką reiškia gyventi po padidinamuoju stiklu, kai kiekvieną tavo žingsnį komentuoja pašaliniai?

Aš į tai nereaguoju. Niekada neskaitau komentarų, nes jie dar niekam nieko gero nedavė. O tam, kad prisigalvotume kompleksų, pašalinių žmonių nuomonės nė nereikia, mes ir pačios tai puikiai mokame. Ką žmonės kalba už akių man neįdomu, nes tik žemos savivertės žmogus neišdrįsta pasakyti į akis, ką iš tiesų galvoja. Man teko išgirsti nemalonų komentarą iš žinomos moters, kuri viešoje erdvėje yra susikūrusi labai gražų įvaizdį tiek išore, tiek vidumi, tačiau tokia nėra.

Kaip išmokote nekompleksuoti dėl savo išvaizdos?

Svarbiausia – nuolat kelti savo savivertę, o ją pakelti galima keliais būdais. Kiekvieną dieną išsikelti kokį nors tikslą ir jį pasiekti, stengtis kiekvieną dieną tobulėti ir kažko naujo išmokti. Jaunos merginos dažnai kompleksuoja dėl to, kad gyvena socialiniuose tinkluose, kur visi labai gražūs, tik atostogauja ir skaniai valgo. Jos nesupranta, kad socialiniuose tinkluose mes visi susikuriame tokį įvaizdį, kokio norime. Ir jis labai skiriasi nuo realaus gyvenimo. Todėl norėčiau jaunimui palinkėti, kad gyvenimo tikslas nebūtų tapti turtingu, linkėčiau siekti būti savimi ir tapti laimingais.

Pernai pradėjote dėstyti Socialinių mokslų kolegijoje, nuo šio rudens vėl jūsų lauks nauji studentai. Kuo jus taip pakerėjo dėstytojos darbas, kad, net ir būdama labai užimta, vėl radote jam laiko?

Man labai patinka! Kai gavau šį pasiūlymą, supratau, kad laiko prasme tai yra beveik neįmanoma, bet negalėjau atsisakyti, nes mane traukte traukia jaunimas. Kaip man patinka žibančios jų akys! Aš jaučiu, kad jau turiu ir patirties, ir ką jiems pasakyti. Viską, ko jiems šiandien reikia, esu išbandžiusi ne tik teoriškai, bet ir praktiškai. Esu iš tų pareigingų dėstytojų, kurios tikrai labai daug laiko ruošiasi paskaitoms, nes noriu, kad paskaitos būtų įdomios. Ir man labai svarbu, kad studentai jas lankytų.

Ar kaip nors pakeitė jūsų gyvenime ši nauja patirtis?

Išmokau bendrauti su jaunesniąja karta. Tik būdamas arti jų gali pamatyti, kokie jie laisvi ir man kartais net pavydu... Norėčiau ir aš būti tokia laisva. Bet, žinoma, matau ir problemas, kurios jų dar laukia ateityje. Psichologinių problemų jie turės itin daug, nes tuštuma ir jokių rėmų nebuvimas tikrai jiems atsilieps. Jaunoji karta sunkiai supranta moralines vertybes, nes jiems viskas yra lengva ranka pasiekiama. Kai lengvai gauni viską, ko nori, tai greitai tampa neįdomu. Kad ir koks saldus bebūtų cukrus, negali suvalgyti penkių kilogramų, nes norisi ir bent kruopelytės druskos. Dauguma jaunų žmonių nemoka dirbti dėl kitų, nemoka aukotis ir viską, ką daro, tai daro tik dėl savęs.