Pirmas dokumentinis spektaklis žiūrovus pasieks jau šį savaitgalį
Šį savaitgalį – gegužės 19, 20 ir 21 dienomis – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks pirmojo dokumentinio spektaklio „Žalia pievelė“ premjera. Spektaklis kuriamas pagal šiuo metu uždaromos Ignalinos atominės elektrinės darbuotojų ir Visagino gyventojų pasakojimus. Gegužės 9 dieną jis jau buvo pristatytas Visagino kultūros centre.
„Pradėję kurti spektaklį, pirmiausia paklausėme: ką reiškia būti priverstam griauti tai, ką pats kūrei? Tada klausimų daugėjo: ar reikėjo uždaryti? Kas bus žalioje pievelėje? Kaip keičiasi visaginiečių identitetas? Koks žmogaus santykis su politine galia? Koks mūsų, lietuvių, santykis su Europa? Kurie faktai iš tikrųjų yra mitai, o mitai – faktai?“ – pasakoja koncepcijos ir teksto autorius Rimantas Ribačiauskas.
Visaginas (anksčiau vadintas Sniečkumi) – specialiai dėl Ignalinos atominės elektrinės įkurtas miestas, skirtas apgyvendinti atvykusius atominės energijos specialistus ir jų šeimas. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai (visiškai analogiški kaip Černobylyje). Iš viso buvo suplanuoti keturi reaktoriai, bet po Černobylio katastrofos apsiribota dviem – trečiojo statybos buvo sustabdytos, o ketvirtasis taip ir nepradėtas. Kadaise su didelėmis viltimis kurti naują, kaip tuomet planuota – galingiausią elektrinę pasaulyje, į Visaginą suvažiavo gabiausi Sovietų Sąjungos mokslininkai, inžinieriai, energetikos specialistai. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, kai kurie iš jų išvyko iš nepriklausomybę atgavusios Lietuvos, kiti pasiliko. Iki šiol Visagine skaičiuojama apie 40 tautybių gyventojų.
Nusprendus elektrinę uždaryti visaginiečiai ne tik savo mintimis, bet ir rankomis turi sunaikinti tai, ką patys sukūrė. Tai įnešė dar daugiau nerimo ir sumaišties į elektrinę kūrusių žmonių gyvenimus. Kas yra tie žmonės, kokia jų tapatybė, kuri susiformavo su šia galios anatomija? Kokia psichologinė šių visaginiečių būsena? Tai spektaklyje „Žalia pievelė“ tyrinėja Lietuvos nacionalinio dramos teatro komanda.
+6Griauna išankstines nuostatas apie Visagino rusakalbius
Kristina Werner, „Žalios pievelės“ režisierė, mano, kad spektaklis kelia klausimus apie tapatybę, namus, vietą, kuriai priklausai. „Šie klausimai mane domina ir asmeniniu, ir profesiniu lygiu. Mano šeimoje yra rusų bei vokiečių, ir tai leidžia man giliau suprasti šias abi kultūras, nors nė vienai jų iki galo nepriklausau. Profesiniu požiūriu mane visada domino teatro projektai, kurie tyrinėja priklausymo fenomeną ir jo poveikį asmeninei, vietos, socialinei, politinei tapatybei. Šiuo atžvilgiu Visaginas – įdomi vieta, nes dauguma gyventojų yra rusų kilmės. Pamenu, man buvo sakyta, kad Visaginas – „rusų“ miestas, ir ši pastaba neturėjo teigiamo priereikšmio. Yra labai daug išankstinių nuostatų Lietuvos ir Visagino rusakalbių atžvilgiu. Taigi man buvo dar įdomiau pačiai su šiuo miestu susipažinti ir sukurti spektaklį, kuriame likusi Lietuvos dalis galėtų pažiūrėti į Visaginą ir į čia gyvenančius žmones iš kito taško.
Kai susitikome su visaginiečiais, pamačiau, kad jie nėra tikri dėl savo tapatybės, pasijutau jiems artima dėl nežinojimo, kuriai kultūrai jie priklauso. Lietuvoje jie vertinami kaip rusai, Rusijoje – kaip lietuviai. Norint nuvykti į gimtinę, jiems reikia vizos, tad jie dažnai save vadina rusakalbiais lietuviais. O Visaginas – jų namai. Čia Visaginas sukūrė trečiąją kultūrą, o rusų ir lietuvių bendruomenes jungia dabartis ir ateitis, susijusi su Ignalinos atomine jėgaine.
Pagrindinė režisieriaus užduotis dokumentiniame teatre yra atidžiai klausyti, stebėti ir mokėti keisti savo požiūrį. Atvykome į Visagino bendruomenę kaip pašaliečiai, nes mūsų aplinka ir patirtis buvo kitokie. Šiame kontekste režisierius turi sukurti erdvę, kurioje galėtų egzistuoti skirtingi požiūriai, turi vertinti kiekvieną šių požiūrių ir džiaugtis įvairove kaip dovana kūrybiniam procesui. Režisieriaus funkcija – ne įtikinti savo menine idėja, bet suprasti, kaip miesto estetika susijusi su archyvine medžiaga ir asmeninėmis istorijomis. Režisierius turi pasidalinti savo žiniomis apie vizualumą, dramaturginius sprendimus ir režisūrą su visa grupe, paskatinti atlikėjus kūrybiniam dialogui. Galų gale režisierių vertinu kaip bendruomenės instrumentą, kurio padedami atlikėjai galėtų pasakyti, kas jiems rūpi“, – sako Kristina Werner.
Dėmesys pamirštam žmogui
Kitas spektaklio režisierius Jonas Tertelis mano, kad statant „Žalią pievelę“ buvo itin svarbu užčiuopti tikrą turinį, o ne „primesti“ savo sugalvotą. To pasiekti, anot J. Tertelio, galima tik bandant priartėti ir suprasti žmogų (kartais net juo tapti), kuris gyvena, jaučia, nesupranta, pyksta ir džiaugiasi Visagino pasauliu.
„Savo identitetą ir ateitį bandantis suformuluoti miestas yra labai jautrus – visa Visagino istorija nuklota kažkieno primestomis vizijomis ar sprendimais, o šiandien gyventi ir kurti ateitį reikia patiems. Tad mūsų darbas buvo padėti Visagino problemas (ir džiaugsmus!) identifikuoti, juos gvildenant užčiuopti priežastis, galimas vizijas, o perkeliant visa tai į sceną atverti Visaginą ne tik kaip unikalų Lietuvos miestelį su atomine elektrine, bet ir atkreipti dėmesį į dažnai pamirštamą žmogų, kuris toks pats kiekviename Lietuvos (ir ne tik) miestelyje.
Ir nors mane asmeniškai teatras vilioja fikcijos ir fantazijos santykiu sąlyginėje erdvėje, šiuo atveju svarbiausia yra realybė ir asmeniškumas, taip pat to išsaugojimo būdai. Visaginas yra siurrealus, tad neatsakingai spekuliuojant galima kelti visokias popmedijai būdingas „intrigėles“, neparemtas „sensacijas“ ar konspiracines teorijas. Bet mes spektakliu kalbam ne apie tai. Siekiame atskleisti tikrąjį miesto portretą, atsisakydami stereotipų ar medijos primestų, klišėmis remtų kontekstų, remdamiesi tik žmonių pasakojimais ir faktais, atverdami Visaginą kaip labai asmenišką žmonių miestą, koks jis ir yra“, – sako Jonas Tertelis.
Dokumentiniame spektaklyje savo istorijas atskleidžia dešimt žmonių. Keturi iš jų dirba Ignalinos atominėje elektrinėje, tai – Radiacinės saugos skyriaus vyresnysis spektrometrijos inžinierius Aleksandr Jermolajev, Valstybės sienos apsaugos tarnybos Ignalinos rinktinės jaunesnysis specialistas ir kinologas Gerdas Baltušis, Pasiruošimo remontui ir užtikrinimo skyriaus specialistė Violeta Janavičienė ir Pirkimų ir sutarčių skyriaus teisininkė Edita Spudytė. Taip pat savo mintimis dalijasi Europos Komisiją konsultavusi nepriklausoma energetikos konsultantė Helene Ryding, moksleiviai Vladimir Medvedev ir Auksė Zvicevičiūtė, Visagino Atviro jaunimo centro sektoriaus vedėja Olga Solovjova, IT specialistas ir klounas Dmitrij Marčenko bei darbo šiuo metu ieškanti Sankt Peterburgo valstybinio kultūros instituto absolventė Marija Laenko. Spektaklio scenografė – Paulė Bocullaitė, kostiumų dainininkė – Inga Skripka, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, šviesų dailininkas – Vilius Vilutis.
Spektaklio scenografija įkvėpta išskirtinių miesto detalių
Scenografė Paulė Bocullaitė: „Su kūrybine komanda kėlėme klausimą, kam apskritai šiam spektakliui reikalinga scenografija – tai dokumentinis žanras, todėl simboliai ar vizualinės metaforos, dažnai pasitelkiami teatrinėje kalboje, čia gali nesusisieti su pasakojamų istorijų autentika. Ieškodami atsakymo vienbalsiai sutarėme, kad spektaklio vizualikos tikslas – perteikti unikalią Visagino miesto, jo atsiradimo ir šiandieninio gyvenimo aurą, kokios, mano nuomone, daugiau niekur Lietuvoje nėra.
Dirbtinis miestas, turėjęs tapti atominės energetikos Meka, išsiskiria viskuo – pradedant spalvų gama nuo pilkos iki labai kitokios pilkos, baigiant retrofuturistinėmis vaikų žaidimų aikštelėmis, įsiterpusiomis tarp gaivaus pušyno ir griežtų formų daugiaaukščių blokinių gyvenamųjų namų su mažais langeliais ir eklektiškais balkonais.
Visaginas vis dar pilnas detalių, bylojančių apie konkrečią miesto paskirtį, išdilusią po sprendimo uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Kai kur kabo sirenos, kadaise turėjusios pranešti apie kilusį pavojų. Į metalinę tvorą, skiriančią šaligatvį nuo gatvės, įkomponuoti atomo su aplink skriejančiais elektronais simboliai. Elektrinis laikrodis priešais savivaldybę taip pat rodo ir radiacijos lygį mieste. Šiandien, kai istorija apvertė miesto gyvenimą aukštyn kojomis, šios detalės kartu su tuštėjančiais pastatais ir gatvėmis gana skaudžiai primena neišsipildžiusius Visagino statytojų lūkesčius ir suteikia miestui naivią ir utopišką svajonės apie šlovingą ateitį aurą.“
Dokumentinis spektaklis „Žalia pievelė“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje bus rodomas gegužės 19, 20, 21 d. ir birželio 17, 18 d. Planuojamas ir papildomas spektaklio rodymas Visagine.