Pirmasis Lietuvoje tatuiruotas modelis Kristina Bartnykaitė: „Mano tatuiruotės – paminklas jaunystei“

„Barbės tatuiruočių neturi? Gali ir turėti“, – bendraudama su Žmonės.lt juokauja K.Bartnykaitė. Bene prieš metus ši filosofijos bakalauro ir magistro diplomus turinti renginių vedėja nusprendė išbandyti šį tą naujo ne tik sau, bet ir, sako, visai šaliai – savo tatuiruotes demonstruoja prieš fotoobjektyvą ir bando įsitvirtinti kaip tatuiruotas modelis. 

Šiuo metu K.Bartnykaitės kūną puošia dešimt masyvių tatuiruočių. Vienos didesnės, kitos mažesnės, dalis spalvotų. Netrukus jų padaugės dar viena, o kada sustos, Kristina nežino. 

Per metus – po dvi tatuiruotes

Pirmąją tatuiruotę mergina pasidarė prieš penkerius metus. „Tada buvau tik baigusi bakalauro studijas, man buvo 22-eji. Pirmoji tatuiruotė – siurrealistinis paukštukas ant nugaros. Ji palyginus didelė, masyvi. Pasidariusi tą tatuiruotę dar negalėjau įtarti, kad ateityje jų taip padaugės... Bet tada jos labai norėjau. Matyt, įkvėpė aplinka – daug draugų turėjo tatuiruotes, patys jas darė. Net mėgdavau tiesiog nueiti pas juos į saloną pasėdėti. Domėjausi tuo“, – pasakoja ji.

Posakis, kad pasidarius vieną tatuiruotę, atsiranda noras turėti daugiau, čia pasitvirtina: per tuos penkerius metus K.Bartnykaitės kūną papuošė dar devyni piešiniai. Per metus – po du. 

„Niekada nemėgau mažų tatuiruočių. Man gražu didelės – aiškūs, gerai matomi piešiniai, tarsi paveikslai. Galima sakyti, kad vos ne po dvi per metus pasidarau. Štai ir dabar planuoju spalio mėnesį pasidaryti naują. Bus nemažas projektas ant krūtinės. Labai laukiu!, – džiaugiasi K.Bartnykaitė, bet konkrečios idėjos neišduoda. – Dabar man norisi kažkokio moteriškumo. Jaučiu, kad išaugu iš mergaitiškų dalykų... Naujas piešinys bus moteriškas, bet išduoti dar nesinori.“

Piešinius ant jos kūno vienija jų stilius – animacinis. „Buvo laikotarpis, kada dariausi vien spalvotas tatuiruotes. Dabar šis laikas praėjęs – kurį laiką darausi tik juodas. Manau, spalvotų ir nebesidarysiu... Tai, žinoma, priklauso nuo gyvenimo periodo. Dabar žvelgdama į savo tatuiruotes matau savotišką istoriją – kada kas man labiau patiko ir panašiai“, – paaiškina ji.

Sako, tatuiruočių idėjos gimsta bendradarbiaujant: „Daugybę idėjų sugalvoja tatuiruotes man darantis meistras. Dažnai su juo pasikalbame, kartu ką nors sumąstome. Būna, pasakau jam, kad vėl norėčiau ką nors pasidaryti, o jis pasidžiaugia kaip tik sugalvojęs mintį, kuri man turėtų patikti. O kartais tiesiog pasakau jam, ko norėčiau. Pavyzdžiui, moters veido...“

Nebijo nei skausmo, nei senatvės

Žinia, kad darytis tatuiruotę – skauda. Bet Kristinai nė motais: „Visiems skauda vienodai. Žinoma, reikia pakentėti. Bet, man atrodo, verta. Kartais net pasijaučiu pasiilgstanti to jausmo... Tik būna, kad pradėjus daryti tatuiruotę imu galvoti – nagi koks velnias mane čia nešė? Juk galėjau ramiai, šiltai sėdėti namuose...“

Dar ne paslaptis, kad tatuiruotės – malonumas brangus. Bet ir čia Kristina turi paaiškinimą: „Tokių dalykų neskaičiuoju. Mano kiek kitoks požiūris... Žvelgiu į tai kaip į meną. Kitą vertus, visi turi tokių „juodųjų malonumų“, kuriems išleidžia nemažai pinigų, bet jų negaili.“

Bet ar tie masyvūs, margi piešiniai jai neatsibosta? „Tikrai ne. Tatuiruotės – mano kūno dalis. Matau jas kitaip nei kiti... Būna, kad sporto klube kas nors ima ir užklausia apie tatuiruotes, o aš net iškart nesuprantu, apie ką kalba, – reikia laiko pagalvoti...“ – šypsosi. 

Ir mintys „kaip atrodys, kai pasensiu“ jos visiškai negąsdina: „Būsiu močiutė, tik su tatuiruotėm! Juk tokių pasaulyje yra – visai linksmai atrodo!“

Gražuolė nežino, kiek dar tatuiruočių norėtų turėti. „Tikslo išsitatuiruoti nuo galvos iki kojų tikrai neturiu, bet niekada nesakau „ne“. Kai kas paklausia, ar ši tatuiruotė bus paskutinė, dvejoju. Man tai patinka... Net ir tatuiruotės ant veido man neatrodo baisiai, jei tik tai subtilu ir skoninga. Gal kada nors tokią ir pasidaryčiau, jei tik atrodytų gražiai ir estetiškai“, – ranka nenumoja.

Dėmesys ir „Facebook“, ir gatvėje

Nenuostabu, kad margos K.Bartnykaitės tatuiruotės traukia aplinkinių dėmesį. „Tatuiruoti žmonės yra įdomūs. Juk visi supranta, kad visos tatuiruotės turi priešistorę... Ne be reikalo tatuiruotę pamatę žmonės apie ją klausia – įdomu, kas, kaip, kodėl...“ – svarsto mergina. 

Visgi tas dėmesys būna dvejopas: „To dėmesio tiek daug, kad kartais, pavyzdžiui, išlipus iš automobilio net norisi specialiai apsirengti kokią striukę, kad tik niekas nelįstų į akis. Labai daug palaikymo sulaukiu per „Facebook“. Vaikinai, žinoma, rašo norėdami išreikšti kažkokią simpatiją. Bet būna, kad ir merginos parašo – palaiko, skatina, pagiria. Panašiai žmonės dėmesį reiškia ir susitikę mieste. Tačiau pasitaiko visaip – atsiranda tokių, kurie klausia, kam taip susibjaurojau, kodėl man to reikia. Kartais man net keista, kaip žmonės sau leidžia taip klausti, lįsti į akis.“

Ką tiems kritikams Kristina sako? „Iš savo draugės išmokau vieną frazę, kurią sakau, kai noriu, kad greičiau paliktų ramybėje... Trumpai paaiškinu, kad mano tatuiruotės – paminklas jaunystei, – šypsosi. – Tiesą sakant, man visai patinka šokiruoti žmones, matyti jų reakcijas. Patinka girdėti tuos pačius klausimus... O kaip tu čia taip? Kaip tu dabar gyvensi? O kaip tuoksies? Kaip reikės vestuvinę suknelę rengtis? O tu turi darbą?.. Domiuosi, kaip gyvena kitos tiek tatuiruočių turinčios merginos – naršau internete, skaitau jų interviu, žiūriu vaizdo įrašus. Įdomu sužinoti, ką į tokius klausimus atsako jos.“

Pasakoja ir apie tėvų reakciją: jos šeimoje tatuiruočių daugiau niekas neturi, bet artimiesiems pradeda patikti. 

„Buvo laikas, kai jie nelabai palaikė, nesuprato, kam reikia „gadinti“ gražų kūną. Bet vėliau susigyveno – suprato, kad kitaip nebus, kad jokios tatuiruotės manęs, kaip žmogaus, nekeičia. Dabar kartais net pasigiria draugams, parodo nuotraukas! Mama sakė, kad šiaip jai tatuiruotės nepatinka, bet jei man gerai, tai priima mane tokią, kokia esu. O brolis net siunčia man visokias nuorodas, kur galėčiau pasižvalgyti idėjų, užsiregistruoti, pati pasirodyti“, – šypsosi. 

Tapo modeliu

Vis dėlto K.Bartnykaitę pastebi ne tik eiliniai praeiviai – kartą ją pastebėjo fotografas. Tada ir prasidėjo. „Jis pakvietė mane nusifotografuoti. Tada atsirado daugiau pasiūlymų... Pamačiau, kad žmonės tikrai domisi, kad patinku jiems kaip modelis. Todėl ir pati susidomėjau, ėmiau mokytis“, – sakė ji. 

Geriausiai mokytis sekasi, tikina, fotosesijų metu – šios ėmė sekti viena po kitos, kiekvienas menininkas tikisi vis kitokio rezultato, o Kristinos užduotis – išpildyti lūkesčius. 

„Naršydama internete atradau daugybę tokių modelių, dėl kurių pasaulis, atrodo, tiesiog pakvaišęs. Supratau, kad Lietuvoje tai dar nė neatrasta niša“, – sako Kristina. Todėl atidžiai išnagrinėjusi situaciją priėjo prie išvados, kad Lietuvoje ji – pirmasis tatuiruotas modelis. 

Fotografuotis jai patinka, yra visai nebaisu. Ir apsinuoginti nebijo, todėl jos nuotraukos dažnai itin pikantiškos, seksualios. O kaip kitaip parodyti visas tatuiruotes?..

„Manau, kad visa tai yra gana laikinas dalykas. Juk po kurio laiko gali būti taip, kad niekas nebeprašys rodyti tą kūną... Todėl kol jis gražus, reikia džiaugtis“, – sako ji ir priduria: palyginus su tuo, kiek apnuoginto kūno parodo ir kaip erotiškai nuotraukoms pozuoja merginos iš kitų šalių, ji pozuoja labai subtiliai. 

Nors modelio duoną K.Bartnykaitė kramto dar vos metus, jau jaučiasi pastebėta: sulaukė ne vieno pasiūlymo iš užsienio. „Visgi tam, kad dirbčiau su užsieniečiais, man reikėtų vadybininko – žmogaus, kuris galėtų kiek pagelbėti šiuose reikaluose... Todėl dabar stengiuosi išnaudoti Lietuvos rinką“, – tikina. 

Vis dėlto palengva ta lietuviška rinka akyse vis siaurėja: „Esu sulaukusi pasiūlymų filmuotis skirtinguose projektuose. Bet manęs nedomina tokie pigūs pasiūlymai kaip, pavyzdžiui, tiesiog filmuotis su bikiniu ir būti gražiai mergaitei. Norėtųsi kitokių pasiūlymų.“