Pirmasis pakistanietis Kėdainiuose – kalba lietuviškai ir gelbsti gyvybes: „Maniau, kad mane apkalba“

Atvirame interviu Masroor pasakoja apie pirmuosius mėnesius Lietuvoje, kultūrinį šoką, pacientų reakcijas išgirdus jį kalbant lietuviškai ir darbą skyriuje, kuriame kartais vos kelios minutės lemia žmogaus likimą. Pokalbyje netrūksta jautrių istorijų iš reanimacijos, atvirų minčių apie medicinos pašaukimą, studentų baimes bei netikėtų atradimų apie lietuvius, regionus ir tai, kaip iš visiškai svetimos šalies Lietuva tapo jo namais, rašoma pranešime spaudai.

Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

Esu kilęs iš Pakistano, kur baigiau dantų technikos studijas. Tačiau po metų darbo supratau, kad noriu daugiau bendravimo su žmonėmis. Tuomet vienas draugas papasakojo man apie Lietuvą ir pasiūlė kartu čia atvykti ir studijuoti. Taip prieš 10 metų, būdamas 25-erių, atsidūriau Lietuvoje.

Oi, vaikeli, iš kur tu čia atvykai? Ką čia darai? Kodėl pasirinkai Kėdainius?

Ir koks buvo jūsų pirmas įspūdis apie Lietuvą?

Iš pradžių ištiko šioks toks šokas. Ten, iš kur esu kilęs, gyvena labai daug žmonių – mažu miesteliu laikoma vietovė, kurioje yra apie 400 tūkst. gyventojų. Nustebino ir oras, nes mano gimtinėje šilta, o į Lietuvą atvykau spalio mėnesį, kai jau buvo gana šalta. Tačiau labai greitai pripratau. Jau po mėnesio supratau, kad čia pasiliksiu, nes man viskas patiko: mokymosi sistema, darbas, didesnės galimybės, aplinka, gamta. Turiu motociklą, su draugais dažnai keliaujame į miškus. Čia yra mano gyvenimas.

Lietuvą jau laikote savo namais?

Tikrai taip. Dabar tai mano namai. O svečiu jaučiuosi tada, kai nuvykstu į gimtąjį Pakistaną.

O kaip jums pavyko įleisti šaknis Lietuvoje?

Lietuvoje studijavau Skubiosios medicinos pagalbą bei Bendrosios praktikos slaugą. Vėliau įgijau Išplėstinės praktikos slaugos magistrą, o šiuo metu studijuoju doktorantūroje. Studijuodamas sutikau savo žmoną, su kuria susilaukėme trijų vaikų. Gavau darbą Kėdainių ligoninėje, vėliau – Kauno klinikose. Taip pat pradėjau dėstyti SMK Aukštojoje mokykloje. Taip mano gyvenimas po truputį ir įsitvirtino Lietuvoje.

Minėjote, kad Pakistane mažas miestelis laikomas toks, kuriame gyvena 400 tūkst. žmonių. Tačiau po studijų išvykote dirbti į Kėdainių ligoninę. Tikriausiai ten nebuvo daug užsieniečių. Kokia buvo jūsų patirtis Kėdainiuose?

Vilniuje ar Kaune yra daug užsieniečių, o Kėdainiuose aš buvau bene vienintelis žmogus iš Pakistano.

Užsieniečiai neretai galvoja, kad jei regionas – tai bus blogai. Tačiau mano patirtis rodo visiškai priešingai. Kėdainiuose, kur dirbau penkerius metus, visi buvo manimi patenkinti. Įsivaizduokite – ateina sergantis žmogus, jam blogai, bet jis pamato mane ir iškart pradeda domėtis: „Oi, vaikeli, iš kur tu čia atvykai? Ką čia darai? Kodėl pasirinkai Kėdainius?“ Sakydavo: „Šaunuolis, labai gerai, kad atėjai pas mus dirbti, nes niekas nenori čia dirbti, jaunimas išvažiuoja iš rajonų, o tu pasirinkai Kėdainius.“

Tai mane labai nustebino ir man labai patiko. O kuomet išgirsdavo, kad laisvai kalbu lietuviškai, būdavo labai patenkinti, girdavo, kad išmokau kalbą.

Dabar ir savo studentams sakau, kad nebijotų regionų. Visi, kurie grįžta iš Kėdainių, Jonavos ar Marijampolės, būna labai patenkinti. Didmiesčiuose sunkiau gauti praktikos, nes ten daug studentų, o regionuose praktikos – labai daug.

Užsienio studentai bijo mažų miestelių, bijo, kad jų nepriims. Bet čia žmogaus psichologija. Aš pats tai išgyvenau. Kai nemokėjau lietuvių kalbos, pirmoji mintis būdavo, kad jei žmonės į mane žiūri ar šnabždasi, vadinasi, kalba kažką blogo. Matydavau močiutes besišnabždančias ir galvodavau, kad mane apkalba. Tačiau vieną kartą praėjau pro senjores ir jau supratau, ką jos kalba. O jos sakė: „Oi, kokie gražūs bernai eina.“ Tuomet supratau, kad kalbos mokėjimas atveria visai kitą pasaulį. Tai man labai padėjo.

O kaip išmokote lietuvių kalbą?

Bendraudamas. Neturėjau jokio mokytojo. Kai atvykau į Lietuvą, gyvenau bendrabutyje, kuriame buvo tik lietuviai. Po mėnesio man pasiūlė persikelti gyventi su užsieniečiais, bet aš pasakiau, kad noriu gyventi su vietiniais.

Kadangi kiekvieną dieną girdėdavau, kaip studentai kalba lietuviškai, pradėjau mokytis ir pats – kartoti žodžius, sakinius, versti juos per „Google“, bandyti kalbėti. Taip ir išmokau lietuvių kalbą.

O kaip reaguoja pacientai, kai pradedate kalbėti lietuviškai? Tikriausiai to nesitiki?

Pačioje pradžioje, kai pradėjau dirbti Kėdainių ligoninėje, visi labai nustebdavo. Pacientai klausdavo: „Tu kalbi lietuviškai?“ Tačiau po kokio pusmečio jau visas Kėdainių rajonas žinojo, kad čia dirba žmogus iš Pakistano, kuris kalba lietuviškai. Kėdainiai juk nedideli.

Man tuo ir patinka regionai, nes čia žmonės bendrauja vieni su kitais, čia yra bendruomenė. Po trejų metų Kaune tikrai matau skirtumą. Kėdainiuose pažinojau kiekvieną savo kaimyną – visi žinojo, kas kaip gyvena, kada gimė vaikai, į kokį darželį eina. Ir ne tik todėl, kad tai mažesnis miestas, bet todėl, kad žmonės čia kalbasi tarpusavyje.

Būdavo, vienas žmogus gatvėje kitam pasakoja: „O tu žinai, ligoninėje dirba berniukas iš Pakistano.“ Vėliau ateina pacientas ir sako: „Aš apie tave jau girdėjau, nes mano kaimynė buvo čia prieš kelis mėnesius ir papasakojo apie tave.“ Čia labai stipri bendruomenė.

Kalbant apie jūsų darbą – minėjote, kad dabar nebedirbate Kėdainiuose ir perėjote į Kauno klinikas, kur dirbate kardiochirurginės reanimacijos skyriuje. Koks sunkiausias jūsų darbo aspektas, apie kurį retai kalbama?

Mano darbe kiekvienas aspektas yra sunkus, nes tai kardiochirurgija ir reanimacija. Susiduriame su širdies, krūtinės ląstos, kraujagyslių operacijomis. Čia labai daug streso, įtampos, darbo paromis. Reikia greitai reaguoti į visas situacijas. Kartais užtenka kelioms minutėms nukreipti dėmesį ne ten – ir žmogaus gali nebebūti.

Tačiau iš kitos pusės šis darbas suteikia labai daug prasmės. Kai pacientas, kuris gulėjo komoje, atsigauna – tai neapsakomas jausmas. Pamenu žmogų, kuris pas mus komoje gulėjo tris ar keturis mėnesius, o vėliau atsigavo. Tokie pacientai tampa mūsų dalimi. Jie gyvena su mumis, o mes – su jais. Pradedame bendrauti kaip šeimos nariai. Būna, ateini pas pacientą, o jis klausia: „Kur buvai? Kodėl visą savaitę tavęs nemačiau?“

Todėl nors įtampos labai daug, tačiau kai matai, kad sunkus pacientas sveiksta, atsiranda ir džiaugsmas, ir motyvacija dirbti toliau, mokytis toliau.

O koks yra didžiausias mitas apie jūsų darbą?

Dažnai galvojama, kad mūsų skyriuje daugiau žmonių miršta nei pasveiksta. Tačiau realybė yra kitokia. Per beveik pusantrų metų turėjau gal vieną ar dvi mirtis.

Tenka matyti daug pacientų, kurie atvežami intubuoti, prijungti prie aparatų, nebegalintys kvėpuoti savarankiškai – atrodo, blogiau jau būti nebegali. Tačiau jie pradeda sveikti. Ir tada suvoki, kad kažkam padedi, kad tavo darbas yra prasmingas.

Man svarbiausia – padėti tiek, kiek galiu. O kai po visko ateina artimieji ir pasako vieną žodį – „ačiū“ – man to visiškai užtenka.

Ar turite istoriją, kurią iki šiol prisimenate?

Neseniai turėjome pacientą, kuris pas mus gulėjo apie keturis mėnesius. Nebuvo aišku, ar jis pasveiks. Visi rodikliai rodė, kad situacija labai sudėtinga. Tačiau mes visada stengiamės padaryti viską, ką galime. Tas žmogus buvo intubuotas, negalėjo judinti nei rankų, nei kojų. Tačiau po truputį pradėjo atsigauti. Jam pavyko pakelti rankas, kojas. Kiekvieną dieną pas jį ateidavo mama ir jį masažuodavo. Galiausiai pacientą perkėlėme iš skyriaus, jis pasveiko.

Šalia šio sunkaus darbo dar ir dėstote SMK Aukštojoje mokykloje. Kokį svarbiausią dalyką stengiatės perteikti studentams?

Labiausiai stengiuosi juos padrąsinti. Sakau jiems: jeigu aš galiu – jūs irgi galite. Pasakoju savo istoriją: kaip baigiau studijas Lietuvoje, kaip išmokau lietuvių kalbą. Sakau, kad jei aš galiu čia dirbti, jie irgi gali.

Daug užsienio studentų galvoja, kad Lietuvoje labai sunku, kad jiems nepavyks, kad bus sunku išmokti lietuvių kalbą ar čia įsitvirtinti. Tačiau jau dabar trys mano slaugos studentai dirba, ir tuo labai didžiuojuosi.

Vienas mano studentas neseniai paskambino ir pasakė: „Aš tik noriu jums padėkoti. Iš jūsų gyvenimo istorijos pasisėmiau motyvacijos mokytis lietuvių kalbos ir gavau slaugytojo padėjėjo darbą.“

Tad jums labai svarbu uždegti jų motyvaciją?

Taip. Motyvacija yra labai svarbi. Tačiau ne mažiau svarbu, kad jie suprastų, ką reiškia šis diplomas. Medicina nėra eilinis darbas. Tai negali būti darbas vien dėl pinigų. Reikia norėti padėti žmonėms.

Antras labai svarbus dalykas – integracija į Lietuvą. Reikia išmokti lietuvių kalbą, pradėti dirbti, bendrauti su Lietuvos žmonėmis, suprasti Lietuvos kultūrą. Todėl nuolat studentams primenu: jūs atvykote į Lietuvą, todėl turite eiti, bendrauti, prisistatyti, sakyti, kad čia atvykote gyventi ir dirbti.

Studentai dažnai sako: „Su manimi niekas nekalba.“ Jie pripratę, kad jų šalyse visi sveikinasi, lengvai susipažįsta, bendravimas yra šiltesnis. Tačiau čia tiesiog kultūriniai skirtumai. Lietuviai taip pat yra labai šilti žmonės – tik jiems reikia tave pažinti. O kai lietuviai atsiveria, jie tampa draugais visam gyvenimui. Aš pats turiu lietuvių draugų, su kuriais bendrauju jau dešimt metų – nuo tada, kai atvykau į Lietuvą.

O kokie yra studentų lūkesčiai ir kokia realybė?

Socialiniai tinklai dažnai sukuria įspūdį, kad viskas yra gražu ir lengva – visi pasveiksta, viskas vyksta greitai. Tačiau praktikos metu studentai pamato tikrąją realybę. Tai sunkus darbas, kupinas atsakomybės. Bet man labai patinka, kad po praktikos jie grįžta dar labiau motyvuoti.

Kada matote, kad studentas pasikeičia ir pradeda mąstyti kaip tikras specialistas?

Manau, po pirmosios praktikos. Tuomet jie pirmą kartą pamato realų gyvenimą. Apie 90 procentų studentų tada supranta, kas jų laukia ir ką iš tiesų reiškia ši profesija. O likę 10 procentų pasirenka kitą kelią. Ir tai yra gerai, nes ši specialybė reikalauja pašaukimo ir didelio atsidavimo.