Pirmieji „Grammy“ olimpą pasiekę lietuviai: „Akademinė muzika Lietuvai duoda daug pliusų“

Į „Grammy“ nominantų sąrašus jau buvote prasibrovę 2014-aisiais už „Virtuoso Rossini Arias“ su populiariuoju JAV tenoru Lawrence’u Brownlee bei Kauno miesto simfoniniu orkestru, tačiau kodėl apie jus išgirdome tik dabar?

Vilius: Pirmą kartą buvo nominuotas mūsų darytas garso įrašas, o ne mes, garso režisieriai. Jis nėra toks kompleksiškas, be to, buvo nominuotas solistas, taigi didžiausias dėmesys teko jam. „Rigoletas“ – subtilus, sudėtingas, labai didelis darbas, tai yra didžiausias įrašas, koks tik galėtų būti, todėl už darbą nominuoti garso režisieriai.

Ar gali būti, kad susidomėjimas rimtąja muzika Lietuvoje auga ir dėl dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos populiarumo pasaulyje?

Vilius: Tikrai taip. Mirgos indėlis yra labai didelis, ne mažiau svarbus ir ansamblis „Kremerata Baltica“, kuriame labai daug muzikantų iš Lietuvos, o jų pasiekimai be galo dideli. Operos solistai Kostas Smoriginas, Violeta Urmana, Edgaras Montvidas ir kiti tarptautiniu lygmeniu sulaukė didesnio pasisekimo negu mūsų popatlikėjai, jie rikiuojasi šalia pačių geriausių. Taigi akademinė muzika Lietuvai duoda daug pliusų. Mes džiaugiamės, kad šioje srityje galime keliauti į priekį.

Tikriausiai ne visi įsivaizduojame, kaip tiksliai kuria garso režisieriai. Aleksandra, viename interviu minėjote, kad jaučiatės tarsi rankose turėdama spalvinimo teptuką. Kaip visa tai vyksta?

Vilius: Įrašas turi labai daug etapų: ruošiamės, įrašome, paskui įrašą tvarkome, atliekame postprodukciją. Visos dalys sudėtingos, tačiau ilgiausiai – apie metus – trunka postprodukcijos etapas. Mūsų darbas – garso dizainas. Galima sukurti erdves, kurios klausytoją nuveda į kokią nors aikštę, mišką ir ten skamba akademinė muzika. Galima parodyti, kad solistas atkeliauja iš vienos pusės, nukeliauja į kitą, beldžia į duris, kažkam nukrinta raktai.

Aleksandra: Labai dažnai įrašo postprodukciją lyginame su nuotrauka. Pradžioje padarome dokumentinę nuotrauką, tada pridedame jai spalvų, atspalvių ir šešėlių. Koncertinio įrašo nepatobulinsi, o čia gali tai padaryti. Pavyzdžiui, „Rigoleto“ įrašymas truko šešiolika dienų, tai buvo laikas, skirtas dirbti su atlikėjais, orkestru ir solistais. Leistis į menines paieškas tuo metu jau neturėjome galimybių, tam reikėjo pasiruošti iš anksto, nes atlikėjų balsai pavargsta. Jei begalę kartų prašysi kartoti kūrinį, solistas gali išnaudoti balsą taip, kad jis dings ir keturioliktą įrašo dieną nebeturėsi atlikėjo. Taigi turime viską tiksliai suplanuoti.

Prie šio įrašo dirbote su jau šviesaus atminimo pasaulinio garso rusų baritonu Dmitrijumi Chvorostovskiu. Ar lengva dirbti su tokio kalibro solistais?

Vilius: Svarbu paminėti, kad įrašyti Giuseppe Verdi „Rigoletą“ buvo vienas iš paskutinių paties Chvorostovskio norų. Tai buvo vienas jo pagrindinių vaidmenų visame pasaulyje, įskaitant „Metropolitan“ operą, tačiau joks orkestras, dirigentas ar rėmėjas nebuvo sugalvojęs šios operos įrašyti.

Aleksandra: Mane sužavėjo jo pasitikėjimas mumis. Labai jaudinomės prieš susitikdami, galvojome, ar pavyks išpildyti visus Dmitrijaus norus, nes žiniasklaidoje apie jį buvo įvairių nuomonių. Tačiau jis leido mums kurti ir, manau, tai yra viena iš priežasčių, kodėl šis įrašas sėkmingas. Mes nebijojome, neturėjome draudimų. Tai buvo lygiavertis bendradarbiavimas, nebuvome pasaulinio lygio žvaigždės norų vykdytojai.

Vilius: Šis įrašas buvo nepamirštamas. Ne kiekvieną dieną galime klausytis tokių atlikėjų kaip Chvorostovskis, Nadine Sierra ar Francesco Demuro. Tokie balsai atsiranda vieną kartą per šimtmetį. Jie visi lyginami su Luciano Pavarotti ar Maria Callas, tai fantastiško talento žmonės ir prie jų prisiliesti yra didžiausia dovana. Be viso to, jų bendravimo lygis tiesiog užburia. Esame dirbę su atlikėjais, kurių paprašius įrašyti ką nors dar kartą, dar geriau, kildavo sunkumų. Čia mums jokių sunkumų nekilo: jie buvo tiesiog alkani dar vieno bandymo – tai neįtikėtinai gražu. Gali visąlaik kurti ir daryti tai su jais kartu.

Kaip prasidėjo jūsų profesinis kelias?

Aleksandra: Mes abu kelią pradėjome kaip muzikantai, Vilius – fleitininkas, aš – pianistė. Paskui Kauno technologijos universitete baigėme muzikos technologijas ir magistro studijas tęsėme užsienyje: aš Danijoje, Vilius – Vokietijoje. Dažnai sulaukiame klausimų, kodėl grįžome į Lietuvą. Matyt, dažnai į užsienį išvažiavę žmonės per studijų metus ten susikuria malonią aplinką, paskui labai sunku grįžti. O mums abiem norėjosi grįžti ir panaudoti įgytas žinias Lietuvos labui.

Kodėl pasukote į sritį, kurioje esate mažiau matomi, tačiau valdote procesą kaip režisieriai?

Aleksandra: Nesijautėme taip gerai ant scenos. Norėjosi įvairovės, o klasikinės muzikos atlikėjo kelias labai sudėtingas: dieną naktį turi groti ir būti vienas su savo instrumentu, su savo muzika. Pagal charakterį man norėjosi bendrauti, norėjosi daugiau spalvų gyvenime, ne vien juodų ir baltų klavišų. Tuomet pagalvojau, kad scena tiesiog ne man.

Vilius: Turiu scenos jaudulį, nebuvo ji mano namai. Kaip nebūti ant scenos, bet likti su muzika? Atradau šią specialybę anksti ir esu labai patenkintas, kad man pavyko. Likau srityje, kuri man labai patinka, bet nereikia būti ant scenos.

Įvertinimas aukščiausioje muzikos lygoje tarsi parodo, kad einate teisingu keliu. Su kokiomis mintimis grįžote iš „Grammy“ apdovanojimų?

Vilius: Toks renginys suteikia daug įkvėpimo ir motyvacijos. Turėjau abejonių: gal tai suvaidinta, gal kas „nusiperka“ apdovanojimą, gal čia laimi tik sutarti atlikėjai... Bet pabuvęs ten, išgirdęs gyvą koncertą, pamatęs kokybės lygį, supratau: ten patenka tik geriausi pasaulyje, nėra jokių abejonių.

Aleksandra: Važiavome ten ir iš pradžių manėme, kad visą tą gražų gyvenimą, tarsi svajonę ar pasaką, stebėsime iš šalies. Prieš apdovanojimus buvo surengtas nominantų vakaras, skirtas visiems pabendrauti. Jaudinomės, nes tokio lygio renginyje nesame buvę, tačiau įtampa atslūgo per penkiolika minučių. Tie, kurie mums yra tiesiog guru, pavyzdžiui, džiazo dainininkas Kurtas Ellingas ir kiti, į kuriuos nuo vaikystės žiūrėjai per televizorių, prieidavo paklausti, už ką esame nominuoti, palinkėdavo sėkmės, kartu nusifotografuodavome ir tai buvo taip žavu.

Nominacija iškovota mūsų profesionalumu ir pačių jėgomis. Nors dirbame ir su užsienio orkestrais, „Rigoleto“ įrašą darėme su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir dirigentu Konstantinu Orbelianu. Aišku, čia skamba pasaulinio lygio solistų balsai, tačiau nominuotas buvo įrašas ir būtent mūsų darbas. Taigi tikėjimas savo veikla, darbu ir bemiegės naktys atsiperka. Kai atvažiavau po studijų Kaune į Vilnių, turėjau pasirinkimą: susikurti socialinį draugų ratą ar pasirinkti darbo sritį. Pasirinkau darbą ir atsimenu, kaip mano klasiokai ar draugai pykdavo, kad neateinu į kokį nors vakarėlį. Dabar suprantu, dėl ko visa tai buvo.

Esate ir kolegos, ir pora – auginate dar nė metų neturintį sūnų. Ar egzistuoja ribos tarp asmeninio gyvenimo ir darbo?

Aleksandra: Mums pasisekė, kad galime žiūrėti viena linkme ir asmeniniame gyvenime, ir darbe. Pasidalijimo nėra, vienas kitam padedame. Vienuose projektuose Vilius yra pagrindinis režisierius, kituose – aš. Postprodukcija vyksta daug padedant vienas kitam – mes turime antrą porą ausų, kuriomis visada pasitikime.

Vilius: Be abejo, viskas susipynę, nes kiekvieną dieną gyvename savo veikla, kuri trunka ilgiau nei darbo valandos. Ypač per keliones, o keliaujame labai daug, vien pernai skridau 67 kartus.

Aleksandra: Šis darbas nuo pat pradžių buvo bendra mūsų idėja, buvo smagu ją įgyvendinti pradedant nuo studentiškų laidų ir nuomotų mikrofonų. Viską patys susikūrėme, pirmus penkerius metus dirbome be atlygio, nes investavome į techniką. Nenusipirkome namų ar mašinų, bet susikūrėme veiklą, pasaulėlį, kur save realizuojame ir jaučiamės laimingi.