Pirmoji Amerikos čiabuvių šventoji vertinama ir džiaugsmingai, ir skeptiškai

Pirmoji Amerikos čiabuvių šventoji Kateri Tekakwitha / „Scanpix“ nuotr.
Pirmoji Amerikos čiabuvių šventoji Kateri Tekakwitha / „Scanpix“ nuotr.
Šaltinis: Ji24.lt
2012-10-31 17:18
AA

Kai kurie mohaukų genties žmonės pirmosios JAV indėnės Kateri Tekakwithos (dar vadinamos Mohaukų Lelija) tapimą šventąja traktuoja itin skeptiškai ir su baime, mat, pasak jų, Katalikų bažnyčia sieks dar labiau sustiprinti savo įtaką ir nustumti į šalį tradicines indėnų dvasines praktikas.

Mohaukų nuomone, Kateri Tekakwithos istorija – dar vienas kolonijinio žiaurumo ir religinės priespaudos priminimas. „Aš buvau šios istorinės šventvagystės stebėtojas ir noriu įsitikinti, kad daugiau taip nenutiks“, – sako mohaukų rašytojas Dougas Georgeas-Kanentiio, atsisakęs katalikybės, kad toliau sektų savo tradicine dvasine praktika.

Mohaukų vado dukra Kateri gimė 1656-aisiais. Likimas jai buvo negailestingas. Sulaukusi vos ketverių, ji tapo našlaitė: jos šeimą ir kone visą kaimą „nušlavė“ raupai. Po jų Kateri liko ne tik subjaurota, bet ir beveik akla.

Dvidešimties metų ji priėmė katalikybę ir apsigyveno Kahnawake, kur jėzuitai propagavo savo misiją. Kateri, kaip ir kitos katalikybę perėmusios moterys, atliko tam tikrus ritualus, pavyzdžiui, čaižė save, nes tai buvo suvokiama kaip tikėjimo dalis. Ji mirė būdama vos 24-erių.

Popiežius Benediktas XVI, skelbdamas šią pasaulietę šventąja, pažymėjo, kaip neįprasta indėnų kultūrai buvo pasirinkti katalikų tikėjimą.

„Ją galima pavadinti tarsi tiltu tarp indėnų kultūros ir krikščionybės“, – sakė jėzuitų dvasininkas Jimas Martinas teigdamas, kad jėzuitų misionieriai labai stengėsi mokytis čionykštės kalbos ir kaip įmanydami bandė geriau perteikti krikščioniškąjį tikėjimą pasitelkdami žodžius, frazes ir idėjas iš vietos kultūrų.

Tačiau mohaukų kilmės žurnalistas Chazas Kaderis, kuris buvo auginamas katalikiškai, bet dabar seka senomis savo genties tradicijomis, teigia, kad dauguma esą sunerimę, kaip bažnyčia piešia šv. Kateri gyvenimą, nors ir jaučia pagarbą katalikų pasauliui.

Kateri istorija aprašoma įvairiuose religiniuose raštuose, kuriuose teigiama, kad jos bandymai išsaugoti tikėjimą buvo pasitikti su neapykanta jos tautų žmonių, ji buvo atstumta ir persekiojama, todėl pabėgo į Kanadą.

„Nepritariu ir nesutinku su tuo, kaip apibūdinami kiti mohaukai jėzuitų požiūriu, – sako Chazas Kaderis. – Kontrastas tarp „gerų“ ir „blogų“ mohaukų vis dar turi įtakos mūsų žmonėms.“

Mohaukų gentis stengėsi išsaugoti dvasines tradicijas ir gyvas senovės kalbas nepaisant spaudimo priimti europietiškas tradicijas, kultūrą ir kalbą.

Sesers Jennifer Votraw nuomone, yra mohaukų, kurie niekada nepatrauks į katalikišką bažnyčią, ir Kateri kanonizaciją jie traktuoja kaip gudrybę siekiant pagerinti santykius tarp bažnyčios ir vietos indėnų. „Jie yra giliai tikintys, ir  ta religija yra mohaukų, – sako ji. – Mes turime tai gerbti.“

Orenda Boucher, mohaukų humanitarinių mokslų profesorė, stebėdama Kateri tapsmą šventąja, mano, kad vis dėlto išgyvenami jausmai yra sumišę ir nelengva atsakyti į klausimą, ką reprezentuoja Kateri – mohaukus ar katalikų pasaulį.

„Indėnai nerimauja, kad Kateri šventumas gali būti panaudotas kaip paskata vietos čiabuviams vengti savo praeities“, – teigė Georgeas-Kanentiio. Jis pamini ir tai, kad Kateri savęs luošinimas rimbu, spygliais ir karštomis anglimis neturėtų būti priimtas kaip šventos moters elgsenos modelis. „Šventos moterys turėtų skelbti gyvenimo džiaugsmą ir šviesą“, – įsitikinęs mohaukų kilmės rašytojas.