Pirmoji bekelė motociklu – Rūtai MUR miške teko gelbėtis vienai: „Buvau dužusi ir išoriškai, ir viduje“

Naujienų portalui Žmonės.lt Rūta Murinaitė pasakojo, kad jau nuo vaikystės jautė trauką greičiui, motociklams ir ekstremaliems pojūčiams.

„Mane visada žavėjo skrydžio ir laisvės pojūtis, kurį jausdavau važiuodama dviračiu, plaukiant vandens motociklu ar vandenlente. Net žaisdama kompiuterinius žaidimus vaikystėje, mieliau rinkdavausi motociklą, o ne automobilį. Matyt, reikėjo sulaukti pakankamai brandaus amžiaus, kad įgyvendinčiau pamirštą svajonę vairuoti motociklą. Kai jau visas jaunesnio amžiaus karštakošiškumas ir impulsyvumas nebeliko toks aktualus. Visgi, tai didelės atsakomybės ir sąmoningumo reikalaujanti transporto priemonė“, – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo ji.

Prisiminusi dieną, kai į rankas pagaliau gavo motociklininkės vairuotojo pažymėjimą, Rūta neslepia – emocijų buvo tiek daug, kad susigraudino iki laimės ašarų, kadangi iki to teko vieną kartą ir nusivilti, o minčių buvo net gi viską mesti.

„Iš viso turėjau 10 pamokų, nes tik 5-ių, kurias suteikė vairavimo mokykla, man nepakako. Sunkiausia man buvo užduotis aikštelėje pavadinimu lėtoji gyvatėlė, o išvažiavus su instruktoriumi į miestą pastebėjau, kad vis užsimiršdavau žvalgytis per petį rikiuojantis į kitą juostą. Mokytis pradėjau kovo mėnesį, o išlaikiau gegužės 14d. iš antro karto. Labai nuliūdau neišlaikiusi iš pirmo karto ir pripažinsiu, net galvojau, kad visgi motociklas ne man. Tokios mintys kilo dėl didelio spaudimo sau pačiai viską padaryti tobulai iš pirmo karto. Galiausiai susikaupiau ir nusiteikiau, jog padarysiu viską, kaip galiu geriausiai, o jau kaip bus taip. Tada ir išlaikiau, o kai egzaminuotojas pasakė, kad egzaminas išlaikytas, apsiverkiau iš džiaugsmo“, – kalbėjo ji.

Pirmą kartą išriedėjus į kelią savarankiškai Rūtos jausmai ir emocijos maišėsi su euforija su baimėmis. Ji taip pat atskleidė smagų motociklininkų bendruomenės pasisveikinimą.

„Pirmieji kartai vienai važiuojant motociklu buvo ir euforiški, bet tuo pačiu ir šiek tiek nejaukūs, nes iš galo nebevažiavo prižiūrintis asmuo, todėl visa atsakomybė jau tapo mano. Ne kartą važiuodama tiesiog šaukdavau šalme sau iš laimės ir džiaugsmingai juokdavausi pati sau. Man šis iššūkis sau išmokti vairuoti motociklą, tapo dideliu pasiekimu. Be to, labai yra smagus faktas tas, jog motociklininkai sveikinasi vieni su kitais prasilenkdami ištiesiant ranką. Tiesa, kai su manimi pasisveikino pirmą kartą, sugebėjau tik du pirštus kilstelėti nuo vairo, kadangi visa koncentracija buvo į kelią“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė.

Ieškodama pirmojo savo motociklo, dainininkė norėjo, kad šis būtų ne tik stilingas, bet ir praktiškas, tinkamas tiek kasdienėms kelionėms, tiek nuotykiams už miesto ribų.

„Išsirinkau adventure tipo motociklą, kuris galėtų dalyvauti ir ilgesnėse kelionėse, ir bekelėje. Norėjau labiau klasikinio įvaizdžio, todėl pradėjau žvalgytis į Royal Enfield motociklus. Nors išbandžiau nemažai variantų ir tipų, visgi mano širdį pakerėjo būtent Royal Enfield Himalayan 450. Kaip pirmas motociklas jis yra puikus dėl savo atlaidumo klaidoms ir universalumo“, – pasakojo žinoma moteris.

Per šį trumpą laiką Rūtai netrūko ne tik džiaugsmingų akimirkų vairuojant motociklą, bet ir teko didelis išbandymas. Moteris nusprendė pasivažinėti bekele, o šis sumanymas vos nesibaigė tragedija.

„Kadangi bekelė mane traukia ir su automobiliu, sumąsčiau, jog tikrai noriu išbandyti tai ir su motociklu. Vieną gražią sekmadienio dieną žemėlapyje susiradau miškingą vietą netoli Vilniaus ir nusprendžiau važiuoti pasižiūrėti. Atvykusi pamačiau balas, toliau tekantį seklų upelį ir vingiuotą, kalnuotą ir kartais nemenkai statų miško keliuką. Ilgai stoviniavau ten, galvodama, ar tikrai man pakankamai drąsu bus važiuoti tokiu keliu. Tada netrukus tuo keliu pravažiavo keli vyrai su motokrosiniais motociklais. Ir aš pagalvojau: na, jeigu jie važiuoja, tai ir aš galiu. Tai buvo pirmoji mano klaida“, – pasakojimą pradėjo ji.

Tiesa, iš pradžių Rūta jautėsi gana drąsiai – miške nebuvo viena, tad atrodė, kad, jei kas nors nutiktų, pagalbos tikrai sulauktų. Tačiau viskas pasisuko kita linkme.

„Vedina nuotykių troškimo sėdau ant savo motociklo ir pradėjau važiuoti pirma per balą, po to per upeliuką ir viskas kurį laiką atrodė neblogai, iki kol pasirodė labai staigus posūkis ir dar į kalniuką. Ten ir nebesuvaldžiau motociklo, ir nukritau. Išvis tai buvo pirmas kartas, kai kritau nuo motociklo, bet pasisekė, kad nesusižalojau. Kaip tik tuo pačiu metu vėl pasirodė motokrosininkai ir pasiūlė man padėti pakelti motociklą, kas labai nudžiugino ir pamaniau, jog esu saugi, nes jie vis tiek bus kažkur netoliese. Toks manymas buvo antroji mano klaida.

Jie nuvažiavo, aš sėdau vėl ant motociklo ir važiavau toliau. Vietomis žemės buvo šlapia, tad reikėjo didelio susikaupimo išlaikyti vis į šonus čiuožinėjantį motociklą. Galiausiai privažiavau nuokalnę, o už jos buvo staigus ir išvagotas posūkis, į kurį aš jau nebenorėjau toliau važiuoti“, – tęsė ji.

Bandydama kuo greičiau pabėgti ji bandė apsisukti, tačiau nesėkmingai – motociklas užstrigo, todėl Rūtai teko jį užtempti savomis rankomis.

„Trečioji mano klaida buvo sustoti nuokalnėje ir būtent ten bandyti apsisukti važiuoti atgal. Nesuvokiau, kad motociklas, sveriantis beveik 200kg, nėra jau toks lengvai stumdomas daiktas ir ypač į kalnelį. Nulipusi nuo motociklo ir bandydama apsukti jį, net nepastebėjau, kaip galinis motociklo ratas atsidūrė šalia keliuko esančiame griovyje, pilname minkštos, lapais apkritusios žemės. Ir viskas. Nei pirmyn, nei atgal. Tuo metu jau pradėjo temti. Uodų milijonas, esu vidury miško, o prieš tai padėjusių motokrosininkų nė kvapo. Supratau, kad prisidirbau.

Dar kurį laiką kankinausi bandydama išjudinti jį, bet galinis ratas užsikasinėjo vis giliau. Mane apėmė siaubas ir bejėgiškumo jausmas. Nebežinojau ką daryti, tik žinojau tai, kad turiu greičiau išsinešdinti iš ten. Nebeliko kitos išeities, kaip tik paguldyti motociklą ir užtempti jį atgal ant keliuko. Nežinau, kiek laiko aš jį bandžiau užtempti, kol galiausiai užtempiau, pastačiau ir šiaip ne taip išvažiavau“, – pasakojo moteris.

Po šios nelaimės Rūtai sunkiai pavyko susigrąžinti pasitikėjimą savo jėgomis ant motociklo – ji patyrė didelį stresą ir vidinę sumaištį.

„Važiuodama iš miško nei džiaugiausi, nei juokiausi, tiesiog greičiau norėjau pamatyti asfaltą. Buvau išsekusi, išsigandusi ir emociškai sukrėsta. Grįžusi namo sėdėjau ir galvojau: o jeigu aš tik įsivaizduoju, kad aš namie? Kas, jeigu aš vis dar miške? Po šio įvykio dvi dienas negalėjau net žiūrėti į savo motociklą. Mano kojos buvo nusėtos mėlynėmis, sumušimais ir nubrozdinimais, delnai pūslėmis ir kraujosrūvomis. Buvau dužusi ir išoriškai, ir viduje. Niekam nelinkėčiau tokios patirties ir tikrai niekada jos neatsiminsiu su šypsena. Pasielgiau labai kvailai savo pačios atžvilgiu ir dėl to į mišką dabar važiuosiu tik kartu su mažiausiai dar dviem motokrosininkais“, – teigė ji.

Ši vasara Rūtai – ypatinga. Liepos mėnesį ji planuoja leistis į pirmąją, ilgesnę savarankišką kelionę maršrutu Vilnius–Klaipėda, o ten nuvykusi ruošis savo koncertui, kuris įvyks liepos 12 d. Palangoje, Oldmane.

Paklausta, ar nesijaudina dėl tokio iššūkio kelyje, ji prisipažino, kad nerimo šiek tiek yra, todėl stengiasi kruopščiai pasiruošti iš anksto.

„Jaudinuosi tik dėl to, jog tai bus visos dienos kelionė. Motociklas reikalauja daug ištvermės, susikoncentravimo ir sunkiai atleidžia neapdairumą. Todėl jau dabar pradėjau ruoštis, kad kelionė būtų maksimaliai komfortiška. O šiaip labai laukiu, bus įdomi patirtis ir galėsiu pasitikrinti, ar ilgi atstumai yra priimtinas man važinėjimo būdas“, – svarstė ji.