Pirmoji lietuvė olimpinėse dziudo varžybose Santa Pakenytė: „Svajoju apie labai gražų papuošalą“

– Ar tiesa, kad dėl galimybės tapti olimpine viltimi paaukojai trylika metų?

– Dešimt iš jų buvo visai smagūs. Sportavau ramiai Šiaulių sporto mokykloje „Atžalynas“, įpusėjau balakauro studijas, vis pasvarstydavau, kad gal metas mesti dziudo, nes atsibodo ta rutina ir mėlynėmis nusėtas kūnas. Ir tada treneris Stanislovas Kulikauskas, įvertinęs mano potencialą, padarė drąsų, abiem itin skausmingą žingsnį – perrašė mane į Lietuvos sporto universitetą Kaune, atiduodamas į rankas geriausiam Lietuvoje dziudo treneriui Petrui Vinčiūnui.

Daugiau nei mėnesį verkiau, bet išvykau.

Daugiau nei mėnesį verkiau, bet išvykau. Viską palikau Šiauliuose: draugus, kursiokus, šeimą, vaikiną. Išvykau ten, kur, žinojau, kad lengva nebus, visko mokysiuosi nuo nulio. Kad maža nepasirodytų, naujasis treneris iki tol buvo dirbęs tik su vyrais! Tai reiškė, jog pakliūsiu į užgrūdintą vyrišką kolektyvą, kur nebus jokių nuolaidų. Ir taip teks gyventi trejus metus.

– Gal nebuvo taip baisu?

– Buvo...

– Kodėl?

– Reikėjo prisitaikyti prie bachūriškų taisyklių, jų krūvio. Pagalvokite, ką reiškia, kai per dieną keturios valandos skiriamos vien intensyviam sportui? Jei likdavo laisvo laiko po mokslų, jį leisdavau valgydama ir miegodama, nes daugiau niekam nebeturėjau jėgų. Buvo dienų, kai miegojau po rytinės treniruotės iki vakaro, atsikeldavau pasportuoti, o po to vėl lova.

– O kaip savaitgaliais?

– Treneris labai bijojo, kad grįžusi į Šiaulius nesitūsinčiau. (Juokiasi). Neretai suorganizuodavo sportą ir šeštadienį, kad, jo žodžiais tariant, „neišsimuščiau iš ritmo“. O būtent iš jo norėjosi išsimušti. Bent jau nuvažiuoti pas senelius į sodą ir pačilinti bambą išvertus, mėgaujantis, kad niekas proto neknisa. Protu lyg ir suvokiau, kad auka galbūt atsipirks, bet širdis plakė kaip ir kitų jaunų žmonių. Norėjosi ne tik aukotis, bet ir gyventi.

– Bet dabar suvoki, kad vertėjo?

– Žinoma! Esu pirma dziudo kovotoja moteris Lietuvoje, kuriai pavyko pakliūti į Olimpiadą. Būsiu įrašyta į istoriją. Iš kitos pusės, į savo pačios gyvenimą dabar žiūriu kaip į nerealų filmą. Net kai dalyvavau spaudos konferencijoje, net kai gniaužiau rankose pergalės proga vaikino įteiktą rožių puokštę, negalėjau patikėti, kad tai vyksta su manimi.

Esu pirma dziudo kovotoja moteris Lietuvoje, kuriai pavyko pakliūti į Olimpiadą.

– Kaip pavyksta išlikti mergaitiškai, kai aplink vien bernai, o ir sportas ne iš švelniausių?

– Kad atrodyčiau puikiai net naktį prikelta, prisiauginau blakstienas. Nors ilgų nagų turėti negaliu, manikiūrą būtinai pasidarau. Dažausi, puošiuosi suknelėmis, gal tik su aukštakulniais ne visada draugauju. Va, įsigijau platformines basutes diplomų įteikimui, pavaikščiojau po namus ir pasakiau sau: „Per aukšta tu, Santa, niekur su jomis neisi.“ Likimas davė dovaną – už mane aukštesnį vaikiną. Nereikėtų piktnaudžiauti ir virsti dvimetrine.

– Bent dietos laikytis, kaip kitiems sportininkams, tau nereikia.

– Tas tiesa, tačiau labai išsipūsti nepatartina – kuo daugiau dziudo sportininkas sveria, tuo mažiau jis judrus.

– Kokios tavo stipriosios pusės, kurių priešininkės turėtų labai bijoti?

– Aš aukšta (ūgis – 187 cm!), tai kovoje labai praverčia. Augalota, kaip ir tėtis. Turiu daug jėgos, už ją irgi galiu dėkoti genams – kai su mama juokais einame imtynių, nuoširdžiai jos bijau! O su silpnosiomis savybėmis – jauduliu, nerimu – kovoti padeda psichologė Aistė Žemaitytė. Ji baigia įkalti į galvą, kad norint būti geriausia, svarbu ne tik fizinis pasiruošimas. Turi ir jaustis geriausia.

– Kokia didžiausia svajonė?

– Svajoju apie labai gražų papuošalą, bet tai nėra sužadėtuvių žiedas. Turiu sukaupusi daugiau nei šimtą įvairių varžybų medalių, kuriuos namuose kataloguoja ir draugams didžiuodamasis rodo tėtis. Tačiau trūksta medalio, kuris vainikuotų kolekciją.

Daugiau apie olimpietę Santą Pakenytę – specialiame braziliškame HAPPY365 numeryje.