Pirmoji spaudos fotografė Paulina Mongirdaitė fiksavo ir palangiškius, ir grafų Tiškevičių pokylius

Šį lapkritį sukanka 100 metų, kai anapilin išėjo pirmoji profesionali Lietuvos fotografė moteris. Nors Paulinos Mongirdaitės fotografinių bei pieštinių atvirukų su Palangos ir pajūrio vaizdais po pasaulį pasklido tūkstančiai, kurį laiką jos vardas Lietuvos fotografijos istorijoje buvo primirštas. Nepasirašyti darbai arba išliko anonimiški – kaip daugelio atvirukų autorių vardai, arba galbūt priskirti kitiems fotografams ar leidėjams.

Batsiuvys be batų

Paradoksalu, bet, kaip sakoma, batsiuvys pasirodė esąs be batų: sukūrusi daug nuostabių studijinių, etnografinių portretų bei grupinių nuotraukų, įamžinusi pajūrio grožį ir istoriją, pati Paulina į objektyvą nepatekdavo – ilgai nebuvo rastas nė vienas jos portretas. Tylos apgaubta ir biografija – ilgą laiką faktų žinota išties nedaug.

„Jei ne Paulinos dukterėčios Janinos Walickos-Wrotnowskos dienoraščiai, pusės Mongirdaitės gyvenimo ir asmenybės išvis nežinotume, – pasakoja Kretingos muziejaus rinkinio kuratorė, monografijos „Pirmieji pajūrio fotografai. Paulina Mongirdaitė. Ignas Stropus“ autorė Jolanta Klietkutė. – Janinos proanūkė Agnieszka Jakubczyk, gyvenanti Varšuvoje, išsaugojo ir atsiminimų apie tetą Polę bei gyvenimą Palangoje sąsiuvinius, ir šeimos albumus. Juose yra viena portretinė ir keturios grupinės nuotraukos, kuriose įamžinta ir Paulina.“

Bajoriška kilmė

Fotografė savo nuotraukas žymėjo įvairiai: Wadwicz Mongird, P. Mongird, Paulina Mongird, Pauline Mongird ar kirilica transkribuotu vardu ir pavarde. Bet visuomet pridėtas vietovardis: Palanga – Połąga, Polangen, Polonga. Antspaudas „Wadwicz Mongird“ rodo, kad Paulina kilusi iš senos bajorų giminės: Wadwicz (Vadvič) – Žuvys – tai lenkų bajorų herbas.

Paulinos tėvas bajoras iš Viduklės parapijos Mečislovas Angelas Kandidas Mongirdas būdamas 25-erių 1856 metų gegužės 15 dieną Betygalos bažnyčioje susituokė su bajoraite nuo Pikturnų dvaro Zofija Griškevičiūte, kuriai tuo metu tebuvo tik... dvylika metų. Todėl jaunosios tėvai gavo vyskupo dispensą – specialų leidimą – santuokai.

Mama Zofija augo dideliame tėvų Lekavo dvare, buvo išsilavinusi, nes mokėsi kartu su broliais, puikiai grojo fortepijonu. Garsėjo kaip prieštaringo būdo asmenybė: ir švelni, ir despotiška, kontroliuojanti, greit įsiplieskianti, bet teisinga, labai religinga, reikli sau ir šeimynykščiams. Mongirdai susilaukė trijų vaikų: vos keturiolikos Zofija pagimdė sūnų Joną, kuris, baigęs medicinos mokslus, vertėsi gydytojo praktika; šešiolikos – dukterį Zofiją; dvidešimt vienų – jaunėlę Pauliną.

Suviliojo Palanga

Mečislovas įsitraukė į 1863-iųjų sukilimą – aktyviai aukodamas sukilimo nacionaliniam fondui prarado turtą Paraseinių dvare. Sukilimo sūkuryje pradingo ne tik šeimos turtai, bet ir dokumentai, tad nežinoma tiksli Paulinos gimimo vieta, kaip ir data – tik apytikslė: 1865 metai.

„Labiausiai norėjau rasti Mongirdaitės gimimo metriką, – pasakoja Jolanta Klietkutė. – Jos gimimo metus apskaičiavau pagal mirties metrikos duomenis. Kadangi tėvas įsipainiojo į sukilimą, šeima turėjo trauktis, todėl Paulina galėjo gimti bet kur Lietuvoje. Mongirdų giminė plati, juos būtų priėmęs bet kuris giminaitis, net Latvijoje ar Lenkijoje.“

Sukūrusi daug nuostabių studijinių, etnografinių portretų bei grupinių nuotraukų, įamžinusi pajūrio grožį ir istoriją, pati Paulina į objektyvą beveik nepatekdavo.

Kurį laiką Mongirdai gyveno Varšuvoje. Maždaug aštuntojo dešimtmečio pabaigoje išpardavę likusį nekilnojamąjį turtą Paraseiniuose, apie 1885 metus Palangoje įsigijo dvarelį. Paulina tapo liudininke, kaip žvejų kaimelis gan sparčiai virto tais laikais moderniu pajūrio kurortu.

Šias transformacijas vykdė Palangos savininkas grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius. Jis pasistatė vasaros rezidencijos rūmus – ne sezono metu šeima gyveno Kretingos dvare, užveisė parką, įkūrė pirmąjį viešbutį – Kurhauzą, kelias nuomojamas vilas, vasaros teatrą, nutiesė į jūrą 630 metrų ilgio tiltą, įrengė paplūdimį bei maudyklas. Visus šiuos procesus entuziastingai fiksavo mergina su fotoaparatu Paulina Mongirdaitė.

Mongirdų įsigytas Tuhanowiczių dvarelis stovėjo išties milžiniškame sklype, nuo Mėmelio (dabar – Vytauto) gatvės besitęsiančiame jūros link iki pušyno. Čia jau stovėjo du gyvenamieji pastatai: senasis maumedžio namas, pažymėtas Mėmelio g. 7, šalia dabartinės Senosios vaistinės. O kiemo gilumoje – naujas medinis, į kurį iš savo buvusio Paraseinių dvaro Mongirdai susivežė baldus, fortepijoną ir didelę – virš 10 000 knygų – biblioteką. Vasarą naująjį namą šeima nuomodavo poilsiautojams, o patys su fortepijonu persikraustydavo į maumedžio dvarelį – vakarais pro langus liedavosi muzika.

Ši vieta susijusi su legenda, jog 1824-ųjų (o gal 1820-ųjų) vasarą senajame Tuhanowiczių name buvo apsistojęs poetas Adomas Mickevičius, tad namas papuoštas poeto biustu ir įrašu. Nors viešnagę įrodančių dokumentų nerasta. Visgi 1905-aisiais Varšuvoje išleistame bukletėlyje „Palanga“ su Paulinos Mongirdaitės nuotraukomis rašoma, jog „Adomas Mickevičius viešėdamas Kaune kelis kartus buvo nuvykęs į Palangą, kuri traukė jį nepaprastai gražia ir romantiška gamta, ką mini viename iš laiškų“.

Ateitį nulėmė motina

Padorų, bajoraitėms tinkamą išsilavinimą motina suteikė ir savo dukroms. Jauniausioji Paulina nuo penkiolikos buvo lavinama privačiame Henrykos Czarnockos pensione Varšuvoje. Mokėsi kalbų (be lietuvių ir lenkų, mokėjo rusų, prancūzų, ko gero, ir vokiečių), literatūros, rankdarbių, namų ruošos, gerų manierų, šokio, muzikos (puikiai skambino fortepijonu, turėjo gražų, nors iki galo neišlavintą sopraną – mėgo dainuoti sau akompanuodama) bei meno. Pastarojoje srityje atsiskleidė mergaitės piešėjos talentas.

Bajorų Mongirdų šeima nebuvo labai turtinga, ūkinė veikla leido prasimaitinti, tačiau pelno nenešė. Palangoje motina ir Paulina iš pradžių ėmėsi siuvimo, bet šis darbas ėmė kenkti ir taip silpnai merginos sveikatai.

Matyt, viešėdama pas seserį Zofiją Varšuvoje Paulina susidomėjo fotografija. Taip buvo nulemta jos ateitis: motina, anksčiau prieštaravusi, kai vyresnėlė dirbo savarankiškai, dabar leido jaunėlei imtis fotografijos verslo. Greičiausiai Paulina gavo tik kelias pamokas, nes, anot Jolantos Klietkutės, iš pirmųjų Mongirdaitės nuotraukų matyti, jog buvo susipažinusi su technika, nuotraukų atgaminimo procesu, o visa kita, ko reikia profesionaliam fotografavimui, vėliau atkakliu darbu pasiekė pati.

Pajūrio metraštininkė

Už naujojo Mongirdų namo iškilo kiemo gilumoje nedidelis Paulinos studijos pastatas ir kartu jos gyvenamasis namelis. Kol neturėjo elektros, fotostudija buvo aprūpinama tik dienos šviesa – tam įstiklinta viena siena ir ateljė stogas uždengtas stiklu. Paviljono sienas puošė įrėmintos Paulinos autorystės nuotraukos.

Paulina turėjo du fotoaparatus: mažesnį, nešiojamąjį, ir statomą ant trijų kojų, su juoda skraiste, po kuria pakišusi galvą fotografuodavo. Kūrybiškai naudojosi rekvizitais ir per stiklinę sieną bei stogą krintančia šviesa – kūrė išties menines fotografijas.

Lengvai bendraujanti, miela fotografė sukurdavo jaukią atmosferą, todėl jos nuotraukose net vaikučiai atsipalaidavę, ne pastėrusiu išgąstingu žvilgsniu. Dažnai Paulina nesitenkino vienu, tais laikais labai brangiu, kadru. Neapsiribojo ir vien paviljoninėmis portretinėmis fotografijomis: su herojais traukdavo į lauką, pajūrį, pasikinkiusi arkliuką brikele atvykdavo fotografuoti į namus, važinėjo po apylinkes, fiksuodama gamtą ir kintančią aplinką.

Kadangi tėvas įsipainiojo į sukilimą, šeima turėjo trauktis, todėl Paulina galėjo gimti bet kur Lietuvoje. Mongirdų giminė plati, juos būtų priėmęs bet kuris giminaitis.

Ji tapo tikra pajūrio metraštininke: fotografavo ne tik Palangos, bet ir aplinkinių dvarų, miestelių, kaimų kraštovaizdžius, poilsiautojams nematomą Palangą – ne sezono metu, kasdienę, pažįstamą tik palangiškiams, ėmėsi tuo laiku populiarios antropologinės fotografijos – fiksavo pajūrio krašto gyventojų tipažus, tautinius rūbus, etnografines detales. Žinoma, neaplenkė ir Palangos paplūdimio: iš jos nuotraukų galima matyti, kaip kito maudymosi tradicijos, mados. Ypač jai patiko fotografuoti gamtą, parkus, jūrą, kopas, dramatiškus saulėlydžius ir saulėtekius.

Kaip nuolatinė viešnia lankydavosi pas grafus Tiškevičius Palangoje ir Kretingoje: fotografavo jų rūmus, parkus, gausią šeimą, jos kasdienybę ir iškilmes, labdaros renginius, laisvalaikį, medžioklę. Tiškevičiai užsukdavo į jos ateljė. Užsakymų gaudavo ir iš artimojo užsienio – Prūsijai priklausiusio Mėmelio (Klaipėdos).

Darbas be atvangos

Ant trapių Paulinos pečių gulė ne tik visos šeimos rūpesčiai: iš pradžių ji slaugė tėvą, paskui – vėžiu sergančią sesę, vėliau – motiną. 1912 metais laiškelyje vienai klientei rašė: „Dar negaliu atvažiuoti, nes namuose turiu sergančią seserį, jau tris mėnesius negerėja dieną ir naktį – esu labai sunerimusi ir pavargusi, prašau maldos. P. Mongird.“

Paulina viena išlaikė namiškius – ir ne tik tėvus. Kai Zofijos vyras netekdavo darbo, sesuo su šeima atvykdavo į Palangą, padėdavo ir jiems: pirkdavo dukterėčioms Eleonorai Norai ir jaunėlei Janinai rūbelius, avalynę, mokėjo už jų mokslus. Vėliau sesers šeima visam laikui atsikraustė į Mongirdų dvarelį.

Motina apgailestavo, kad „Polė prastėja, blogiau kalba prancūziškai, jos rankos grubios...“ Tačiau šios grubios rankos nepailstamai dirbo, kad išlaikytų dvarelio gyventojus. Silpnos sveikatos (manoma, ją graužė džiova, vėliau prisidės ir vėžys) Paulina dirbo nuo ryto iki vakaro, net naktimis, septynias dienas per savaitę, ištisus metus – ir vasaros sezonu, kai darbo daugiausia, ir žiemą.

Ji pati gaminosi chemikalus, ryškino negatyvus, darė nuotraukas, vedė apskaitą. Tais laikais nuotraukas spausdavo ant plonyčio fotopopieriaus, tad Paulinai tekdavo kruopščiai jas klijuoti ant specialaus kartono, dažnai dar ant nuotraukos paklijuoti „užuolaidėlę“ iš plonyčio pergamentinio popieriaus. Palinkusi virš ryškalų, fiksažų ir nuotraukų praleisdavo ištisas naktis, kas labai kenkė ir taip silpnai sveikatai.

Nusisamdydavo ir asistentų: jaunų vietos žydaičių, vasarą – poilsiaujančių vaikinų iš Varšuvos, ir juos apmokydavo. „Mes ėjome pasivaikščioti, ilsėjomės, žaidėme, o teta Polė dirbo iki vėlyvos nakties, nes sezono metu nuotraukų buvo daugiausia, o pagalbininkai dirbo tik tam tikromis valandomis, – dienoraštyje rašė mylimiausia Paulinos dukterėčia Janina. – Prisimenu, kaip retai teta prisijungdavo prie besiilsinčių sode, kaip retai galėjo nueiti prie jūros išsimaudyti ar bent vakare pasiklausyti muzikos. O juk mes visi gyvenome iš jos uždarbio!“

Talentingoji vienišė

Merginai be kraičio, kad ir bajoraitei, surasti jaunikį buvo sunku, o kur dar silpna sveikata – Paulina savo šeimos nesukūrė.

Gerbėjų turėjo, deja, vienas nenorėjo išlaikyti būsimų uošvių, kitą supeikė valdingoji Paulinos mama dėl „prastos kilmės“. Ir paklusni jaunėlė nuolankiai susitaikė. Nors, kaip prisiminimuose rašė Janina, „ji buvo sutverta šeimos gyvenimui, troško santuokos, motinystės – galbūt atstojau jai vaiką.

Mylimiausia teta mane suprato geriau nei visi kiti šeimos nariai [...]. Ji vienintelė į mane žiūrėjo rimtai, be pašaipos ir pajuokos išklausydavo mano vaikiškas nuoskaudas. [...] Visuomet turėjome temų ilgiems pokalbiams. [...] Šiandien suprantu, kaip puikiai ji mane pažinojo, kaip pedagogiškai ir švelniai palaužė mano užsispyrimą, aiškino mamos nurodymus, prieš kuriuos dažnai maištaudavau. Nepažeisdama kitų, vyresnių, autoriteto, mokėjo paguosti, nuraminti ašaras, pralinksminti.

Iki sulaukusi dvylikos metų gavau nuosavą kambarį senajame name, atostogų metu gyvendavau pas tetą mažajame namelyje (jos ateljė). Vakare suguldavome į lovas ir teta garsiai skaitydavo [...]. Šie skaitymai dažnai nusitęsdavo į gilią naktį, o ant stalelio šalia lovos netrūkdavo saldumynų. Ką į tai būtų pasakiusi mamytė! Tai buvo mūsų bendra paslaptis [...].

Paulina dirbo nuo ryto iki vakaro, net naktimis, septynias dienas per savaitę, ištisus metus – ir vasaros sezonu, kai darbo daugiausia, ir žiemą.

Mamytę mylėjau, bet ji buvo užkelta ant kažkokio pjedestalo, buvau su ja nedrąsi. Meilė tetai buvo draugiška, artima, supratome viena kitą. Dabar suprantu, kad mes abi skyrėmės nuo kitų šeimos narių, buvome šiuolaikiškesnės, labiau išlaisvėjusios iš mūsų aplinkos prietarų, nurodymų ir mandagumo taisyklių. Mamytė visą gyvenimą ilgėjosi praeities: klestinčio dvaro, gerovės, prabangos. Teta tai kiek pajuokė, o šeima nepritarė tetos „demokratijai“.“

Panelę Polę, kaip visi ją vadino, palangiškiai mylėjo: su paprastais žmonėmis bendravo kaip su sau lygiais. Žvejų žmonos, parduodančios žuvis, kepinius pristatančios žydės, siuvėjos, sutvarkiusios reikalus naujajame Mongirdų name, stabtelėdavo prie Paulinos namelio pasikalbėti su šeimininke, aptarti rūpesčių, ligų. Savo ruožtu grafai Tiškevičiai, Oginskiai bajoraitę Pauliną Mongirdaitę – savo rūmų fotografę – priimdavo kaip sau lygią.

Paulina buvo imlaus proto, plačių pomėgių ir labai veikli. Liekna, judri ir nors silpnų plaučių, užtraukdavo papirosą. „Ji mėgo rankdarbius, siūti, gyveno kukliai, vienintelės išlaidos sau buvo gerai vilnai, iš kurios siuvosi pamėgtus sportinio stiliaus drabužius, ir žaliaviniam šilkui, iš kurio siūdavo palaidinukes, – pasakoja Jolanta Klietkutė. – Kartais žiemą, pakviesta brolio, svečiuodavosi pas jį Varšuvoje. Turėdama laisvo laiko, daug skaitė. Ir labai mėgo piešti.“

Nuotraukų rinkiniai ir albumai

Dar nuo studijų ponios Czarnockos pensione laikų Paulina pamėgo ne tik rankdarbius, bet ir dailę. Mielai kūrė tuo metu labai madingus atminimų albumėlius – jiems vaizdus piešdavo gamtoje, iš natūros.

Vien darbu fotoateljė Paulina neapsiribojo: nuo 1899-ųjų įsisuko į fotoalbumėlių bei pačios kurtų atvirukų leidybą – ne tik darė originalius variantus, iš kurių gamino tiražavimo kopijas, bet ir rūpinosi jų spausdinimu, platinimu. Dvi savo aistras – fotografiją ir piešimą – sujungė į vieną, kurdama ir leisdama atvirukus, kur, pavyzdžiui, į ranka pieštą kriauklę įkomponuodavo pačios nufotografuotą Palangos vaizdelį. „Galima drąsiai sakyti, kad Paulina buvo viena iš atvirukų leidėjų Vakarų Lietuvoje pradininkių“, – teigia Jolanta Klietkutė. Iki 1913-ųjų Paulina kasmet išleisdavo atvirukų seriją su Palangos vaizdais.

Į Palangą kiekvienais metais vis masiškiau plūstantys poilsiautojai graibstė Paulinos Mongirdaitės atvirukus, jie skriejo ne tik į tolimiausius carinės imperijos kampelius, bet ir į Vakarų Europą ar net už jos ribų, tuo garsindami Palangos kurorto vardą.

Panelę Polę, kaip visi ją vadino, palangiškiai mylėjo: su paprastais žmonėmis bendravo kaip su sau lygiais.

Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, per dešimtmetį Paulina išleido pluoštą atvirukų istorinėmis temomis, su LDK kunigaikščių portretais. Legenda apie tai, kad Tuhanowiczių viloje buvo apsistojęs Adomas Mickevičius, įkvėpė sukurti atviruką su maumedžio namo vaizdu ir šalia įkomponuotu poeto portretu.

Paulina sukūrė netikėtos formos albumėlį „M. Pauline. Polonga. Bains de mer“ (Palanga. Jūros maudyklės), kur ant ąžuolo lapo formos puslapių spalvotai perpiešė pačios darytas gražiausių Palangos peizažų nuotraukas, vaizdus sujungė augaliniais motyvais. Bei antrą albumėlį „Polonga. Atelier de Pauline Mongird“ – kur Palangos kraštovaizdžiai apipinti jos pieštų gėlių ornamentais.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas unikalus, vienetinis, greičiausiai Tiškevičių užsakymu apie 1890 metus sukurtas originalių Paulinos nuotraukų albumas „Kretynga“. „Nuotraukos albume išdėstytos taip, tarsi vestų į kelionę iš grafų Tiškevičių dvaro Kretingoje į Palangą“, – pasakoja Jolanta Klietkutė.

Paulina tapo ne tik atvirukų leidybos pradininke, bet ir viena pirmųjų spaudos fotografių. Gaila, kad tais laikais laikraščiuose ar žurnaluose fotografų pavardžių nenurodydavo. „Pasitvirtino mano spėjimas, kad Paulina nenusėdėjo vietoje, – pasakoja Jolanta Klietkutė. – Kai 1921 metais buvo tvarkomi Šventosios paplūdimiai ir rengiamasi statyti uostą, ji išvyko į Šventosios ekspediciją ir fotografavo darbus. Jie publikuoti žurnale „Atspindžiai“.“

Palikimo paslaptys

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas atidundėjo ir į pajūrį: 1915 metų kovo 23 dieną vokiečiai apšaudė Palangą iš jūros, nukentėjo ir Mongirdų namas. Kaizerio kariuomenei okupavus pajūrį, kurortas apmirė: nebeatvykdavo vasarotojų, evakavosi ir dauguma vietos gyventojų.

„Karas, silpna sveikata lėmė, kad nuo 1915-ųjų Paulina nedaug fotografavo, – pasakoja Jolanta Klietkutė. – Greičiausiai dėl to daugelyje publikacijų buvo rašoma, jog fotomenininkė mirė apie 1916 metus. Tačiau Palangos valsčiaus viršininko įstaigų knygose „Apie pasų išdavimą ir prižiūrėjimą“ įrašyta, kad 1921 ir 1922 metais Paulinai Mongirdaitei išduotas pasas, ji nurodyta tik kaip namų savininkė – vadinasi, komercinės fotografavimo veiklos jau nebevykdė.“

1920-aisiais mirė motina, tad Paulina dvarelyje liko gyventi kartu su dukterėčios Eleonoros šeima ir jos tėvu. Po karo tapo viena iš nedaugelio leidėjų, atnaujinusių atvirukų gamybą. Lietuvai 1921-aisiais atgavus Palangą, iki paskutinių gyvenimo metų toliau leido atvirukus su Kretingos ir Palangos vaizdais.

Paulina tapo ne tik atvirukų leidybos pradininke, bet ir viena pirmųjų spaudos fotografių.

1924-ųjų rugpjūtį Paulina Mongirdaitė, sukaupusi paskutines jėgas, nufotografavo pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ 25 metų jubiliejų, nes būtent 1899-aisiais įamžino pirmojo lietuviško spektaklio, pastatyto Palangoje, dalyvius ir organizatorius.

O po trijų mėnesių Palangos bažnyčios Mirties metrikų knygoje atsiras šaltas dalykiškas įrašas: „1924 m. lapkr. 5 dieną m. Palangoje mirė Paulina, Mečislovo duktė, Mongirdaitė, sirgusi vėžio liga, aprūpinta šv. Sakramentais. Netekėjusi, 59 metų amžiaus, prisirašiusi prie Palangos valsčiaus, šios parapijos. Palaidojo klebonas kunigas Šniukšta lapkričio 7, Palangos parapijos kapuose.“ Tiksli kapo vieta nebežinoma, kaip mano Jolanta Klietkutė – kažkur netoli koplyčios.

Nėra tikslių žinių, kas paveldėjo Mongirdų dvarelį Palangoje su Paulinos fotopaviljonu bei milžinišku nuotraukų archyvu: atvirukai, atsitiktinai atrastos nuotraukos ar keli išlikę stiklo atspaudai išsilakstė po Lietuvos muziejus, archyvus, rankraštynus ir į rūpestingas kolekcininkų rankas. Paulinos fotopaviljonas, jau mūsų laikais turėjęs adresą Vydūno al. 6, nugriautas 2019-aisiais. O „Adomo Mickevičiaus“ namo vietoje apie 1935-uosius iškilo dabartinio kultūros centro „Ramybė“ pastatas.

Mylimiausia Paulinos dukterėčia Janina, prasidėjus karui, 1914-ųjų spalį išvyko į Varšuvą ir daugiau niekada į Palangą nebegrįžo, tik su širdgėla dienoraštyje parašė: „Ne kartą žadėjau sau, kad užaugusi turėsiu savo namą ir pasiimsiu tetą pas save, kad ji galėtų pailsėti nuo darbo, galėtų lankyti taip mėgstamą teatrą, koncertus, galėtų skaityti knygas. Deja, negalėjau išpildyti šio pažado, o tiek daug priklausė šiai moteriai, kuriai gyvenimas pašykštėjo visko.“

Visko, išskyrus talento, atkaklumo, darbštumo ir stropumo. Šios savybės trapiai fotografei padėjo sukurti daugybę nuotraukų ir atvirukų. Paulinos Mongirdaitės fiksuota Palanga, Kretinga, jų apylinkės nepaprastai pagelbėjo restauruojant ir atstatant nuniokotus svarbiausius architektūros paminklus, leido galutinai iš atminties neištrinti jau prapuolusių pastatų ir vietovių.