Pirmosios Amerikos ponios Jacqueline Kennedy sesuo: santuoka su lenkų aristokratu ir meilė muzikos žvaigždėms
Apie legendinę Jackie O – Jacqueline Kennedy-Onassis – žino visi. Bet garsiausia visų laikų Amerikos pirmoji ponia turėjo jaunesnę seserį Caroline Lee, pergyvenusią vyresnėlę 25 metais ir turėjusią nė kiek ne pilkesnę biografiją.
Šitos nepaprastos moters, tik per plauką nesulaukusios 86-ojo gimtadienio, istorija skamba kaip romanas ar filmo scenarijus. Ir gali būti svarbi mums, kartais nustembantiems, kad patys kadaise turėjome aristokratiją. Lee, kaip nuo vaikystės mėgo būti vadinama, buvo ištekėjusi už beveik mūsiškio – lenkų aristokrato Stanislawo Albrechto Radziwillo, kunigaikščių Radvilų Olykos–Nesvyžiaus linijos atstovo. Ši santuoka iškėlė Radvilų giminę į tokias aukštumas, kokias ji buvo pasiekusi gal tik geriausiais laikais: kunigaikštis priklausė artimiausiai savo garsiojo svainio, prezidento Johno F. Kennedy, aplinkai.
Amerikietė net pagimdė du Radvilų palikuonis, deja, pirmagimis Anthony, puikiai išsilavinęs ir daręs daug žadančią karjerą televizijoje, vos keturiasdešimties mirė nuo vėžio.
Jaunylė Anna Christina Radziwill, kuriai dabar 58-eri, neturi vaikų ir vengia spaudos dėmesio.
Pastarąjį kartą į žurnalistų akiratį pakliuvo po motinos mirties praėjusių metų žiemą, kai paaiškėjo, kad yra vienintelė jos turto, vertinamo 50 milijonų dolerių, paveldėtoja. Niujorką nustebino suma – manyta, kad Lee striuka su pinigais: įprastas damos gyvenimo būdas kainavo daug ir prieš porą metų ji net turėjo parduoti butą Paryžiuje. Kitas šokiruojantis dalykas – testamente nepaminėtos marti Carole ir dukterėčia Caroline, vienintelė gyva Jackie ir prezidento Kennedy dukra. O juk Jackie ne kartą gelbėjo seserį iš finansinės duobės. Tačiau irgi neįtraukė jos į savo testamentą, pareiškusi, kad visą materialinę paramą mylimai seseriai atidavė dar būdama gyva.
Lee gyvenimo istorija praplečia istorinį akiratį ir papildo nepaprastų moterų galeriją dar vienu tipažu. Negalime sakyti, kad sektinu: seserų Bouvier legenda tapusi aistra pinigams – ne pats patraukliausias bruožas. Bet, velniai griebtų, vis tiek jos buvo nepaprastos, suko galvas nepaprastiems ir neprastiems vyrams. Ir mylėjo juos beveik taip pat, kaip pinigus ir galimybes, kuriuos tie galėjo suteikti. Tykiosios altruistės retai rašo aukštuomenės kronikos puslapius ir tampa stiliaus ikonomis bei Prancūzijos garbės legiono damomis – šiuo apdovanojimu Lee pagerbta 2008 metais.
Dvi seserys
Seserų Bouvier biografija taikliai iliustruoja, kokia iš tiesų buvo epocha, kai visi vyrai atrodė vyriški, o moterys – moteriškos. Ir neturėjo jokių teisių, išskyrus puošti vyro būtį, rūpintis buitimi ir paklusti – bet kuriam šeimos vyrui: sutuoktiniui, tėvui ar... seneliui.
Seserų Bouvier likimus nemenkai nulėmė būtent pastarasis, taip nekentęs savo žento Johno Vernou Bouvier III, kad po dukters skyrybų privertė anūkes pasirašyti dokumentus, jog nepretenduos į tėvo palikimą.
Tiesą sakant, nemėgti turėjo dėl ko: lošėjai ir donžuanai retai kada būna geri sutuoktiniai. Nors gražuolis Johnas buvo neblogas tėvas – abi dukros jį dievino, o šis neslėpė teikęs pirmenybę Jackie. Nesunku atspėti, kokį būsimojo sutuoktinio paveikslą į jį žvelgdamos susikūrė abi mergaitės.
Seserys Bouvier neliko bekraitės – jų motina Janet Norton Lee antrą kartą ištekėjo nepaprastai sėkmingai: bankininkas Hugh D. Auchinclossas buvo visais atžvilgiais gera partija. Bet jis turėjo tikrų vaikų iš ankstesnių santuokų, taigi seserys vis tiek liko nuošalėje. Ir vis geriau suvokė finansinio saugumo svarbą privilegijuotos moters gyvenime. Kokia gi ji privilegijuota, jei neturtinga! Vienintelis būdas gyventi taip, kaip dera jų luomo damai, buvo ištekėti. Geriausia – už aristokrato, kaip įsivaizdavo mama. Ne, darbas ir karjera praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje nebuvo derama atsvara elito atstovei.
Gyvesnė ir – kai kurių amžininkų nuomone – gražesnė ir moteriškesnė Lee apšoko trejais su puse metų vyresnę seserį ir vos dvidešimties ištekėjo už leidybos magnato Casso Canfieldo sūnaus Michaelo. Nuotakos mestą puokštę pagavusi Jackie netrukus susižadėjo su bene geidžiamiausiu visos Amerikos jaunikiu ir būsimuoju prezidentu. Tai buvo nepalyginti aukštesnis skrydis nei vedybos su leidėjo atžala – raundą laimėjo Jacqueline. Bet ponia Canfield turėjo daugiau laisvės nei panelė Bouvier. O svarbiausia – jaunasis vyras netrukus gavo darbą JAV ambasadoje Londone. Ir suvedė su žmogumi, kurio skambia pavarde Lee vadinosi iki mirties.
Ištekėti už kunigaikščio
Lemtingoji pažintis su tikru aristokratu (galima pertraukti per dantį amerikiečių aistrą titulams) įvyko vakarėlyje. Piktnaudžiaujantis alkoholiu (taip sakė Lee), diplomato karjeros nedarantis ir tikrų pinigų (Jackie žodžiai) neuždirbantis Canfieldas nepateisino lūkesčių ir, prisimindama motinos linkėjimą ištekėti už kilmingojo, Lee nusprendė imti ir tapti Jos Šviesybe.
Aū, tradicinės šeimos gynėjai! Nė vieno romano herojaus nesustabdė šventi santuokos saitai. Lee (Bouvier – katalikai) pasiekė, kad vedybos būtų anuliuotos Romos Katalikų Bažnyčios. Antrą kartą besiskiriančiam kunigaikščiui tokio dokumento nereikėjo – ta santuoka nebuvo bažnytinė. Bet dėl teisės darkart prisiekti meilę Dievo akivaizdoje teko pasistengti žemiškojoje kanceliarijoje – anuliuoti pirmąją bažnytinę santuoką, o paskui gauti leidimą vesti prie altoriaus Lee.
Visas šitas reikalas atsiėjo 50 tūkstančių dolerių (šiandien tai būtų per 400 tūkstančių). Pats Kennedy delikačiu klausimu susitiko su Vatikano atstovu Vašingtone ir parūpino advokatų Lee interesams Romoje ginti. Bažnytiniame teisme ji pareiškė, kad Michaelas – impotentas, su juo šešerius metus negalėjo susilaukti vaikų (tai – svarus argumentas). Nuo kunigaikščio, su kuriuo pradėjo susitikinėti dar ištekėjusi, pastojo labai greitai ir penki mėnesiai po vestuvių susilaukė pirmagimio, dar po metų gimė dukra Anna Christina.
Skeptikai sako, kad Lee mirtinai troško tapti kunigaikštiene (ir nušluostyti nosį seseriai, ištekėjusiai už paprasto būsimo prezidento). Ir vis dėlto motyvai nebuvo tokie jau savanaudiški.
Juk sklandė gandų, kad pirmasis jos vyras – nesantuokinis Kento princo George’o sūnus, karaliaus Jurgio V anūkas, taigi net labai kilmingas.
O Radziwillo kunigaikštystė Didžiojoje Britanijoje tebuvo mandagumo ženklas – užsieniečių teisę naudoti krašto titulus turėjo tvirtinti karalienė Elizabeth II. Tačiau jis neišsižadėjo aristokratiškų manierų ir reikalavo atitinkamos pagarbos, juolab kaip tikra kilmingoji elgėsi jo jaunoji žmona. Ir galiausiai palaužė net Bakingamo rūmus – Radziwillai, lydėję Kennedy su žmona į pokylį pas karalienę, buvo pristatyti kaip kunigaikščiai.
Ambicijos ir pretenzijos buvo pagrįstos – kitaip nei daugelis kilmingų bėglių iš Sovietų okupuotos Europos, Radziwillas sugebėjo prasimušti Londone, jo nekilnojamojo turto firma klestėjo, pats buvo vienas turtingiausių Anglijos žmonių. O giminystė su Kennedy iškėlė jį į svaigias viršūnes: Radziwillas padėjo būsimam prezidentui siekti posto, po pergalės dažnai lydėdavo kelionėse ir oficialiuose susitikimuose, Kennedy pirmagimė Caroline gavo vardą tetos garbei, prezidentas buvo Annos Christinos Radziwill krikštatėvis, visi kartu sutikdavo Kalėdas. Seserys keliavo po Italiją, Indiją ir Pakistaną. Europoje ir Amerikoje pasirodė kelios knygos apie Radvilas – toks pasakiškas atrodė ketvertukas. Nors abiejų sesučių charakteris nebuvo auksinis, Lee, kaip ir seniau, buvo artimiausia Jackie patikėtinė ir... kontrabandininkė: atgabendavo į Baltuosius rūmus Hubert’o de Givenchy apdarų – prezidento žmona turėjo teikti pirmenybę amerikiečių kūrėjams.
Gražuolė kunigaikštienė mėgavosi dėmesiu ir šlove ir, galima sakyti, buvo antroji dama. Daugelis mados namų laikė ja stilingesne ir madingesne už seserį, ji nebuvo susaistyta protokolo ir drąsiai galėjo naudotis europiečių dizainerių paslaugomis. Radziwillų XVII amžiaus dvaras Turville Grange (valanda kelio automobiliu nuo Londono, su didžiuliu sodu ir arklidėmis) buvo fotografuojamas interjero ir aukštuomenės žurnalams. Pats prezidentas Kennedy žavėjosi žmonos veikliąja sesute ir charakteriu.
Nerami siela
Lee turėjo viską: turtingą ir kilmingą vyrą, du vaikus, tobulus namus, suknelių, briliantų, kailių, aukštuomenės dėmesį. Jos kilmingasis vyras savo ruožtu turėjo meilužių (ką padarysi, reikalavo geras tonas) ir savaip mylėjo mažąją, neįkainojamą tiesiogine prasme žmonelę. Bet Lee ilgainiui pabodo santuoka, o ir pasaulyje buvo dar tiek vertų nuodėmės vyrų.
Beje, esama versijos, kad būsimasis prezidentas Kennedy pirmiausia sukosi apie Lee ir tik susipykęs su mylimąja atkreipė dėmesį į Jacqueline.
Bet ir pati Lee ne kartą interviu ją paneigė, ir pirmasis jos sutuoktinis buvo paauglystės dienų draugas – dar vienam romanui tiesiog nebuvo kada įsiterpti. Tiesa, aukštuomenės damų interviu niekas neliepia tikėti. Labai iškalbingas Jackie Kennedy dialogas su „Life“ žurnalistu Theodore’u H. White’u – į dvejonę, kad tikriausiai nesutiks skelbti interviu, Jackie atsakė: „Žinoma. Juo labiau kad aš viso to nesakiau.“
Bet gali būti, kad tarp dviejų seserų stovėjo kitas vyras – graikų laivybos magnatas Aristotelis Onassis, pradžioje užmezgęs itin artimus santykius su Lee ir tapęs Radziwillų šeimos draugu. Šiaip ar taip, būtent Lee įtikino turtuolį graiką pakviesti seserį į jachtą „Christina“ – Jackie buvo netekusi kūdikio ir jai desperatiškai reikėjo paguodos. O dar ji turėjo įkalbėti Lee nutraukti tikrą ar tariamą intrigą su Onassiu – kunigaikštienės draugystė su graiku kliuvo ir Kennedy, ir, be abejonės, Radziwillui. Kas galima Jupiteriui, nepageidautina Junonai.
Aristotelio meilužė Maria Callas nekentė Lee, o paskui ir Jackie – iš kruizo po Egėjo jūrą pirmoji Amerikos ponia grįžo atsigavusi, pailsėjusi ir... švytinti. O Lee – be šeimos bičiulio.
Tada niekas dar neįtarė, kad kiek daugiau nei už mėnesio meilės romaniūkštis virs tragedija, pakeisiančia ne tik seserų ar jų artimųjų, bet ir viso pasaulio istoriją.
Prezidentas Kennedy bus nušautas, Lee paliks Londoną ir su abiem vaikais persikels į Penktąją aveniu Niujorke guosti sesers (ir tai bus dar viena vinis į jos ir Radziwillo santuokos karstą – be amžiaus skirtumo ir vis labiau besiskiriančių interesų).
Kita – ne mažiau svari – kunigaikštienės siekis imtis aktorės karjeros. Kam jai to reikėjo? Atsakymas paprastas: visada norėjo tai padaryti. Bet aktorės ambicijas iškart supeikė kritikai: pareiškė, kad nauja žvaigždė negimė (o gyvenimo būdo žurnalai ir publika buvo sužavėti – ne Lee talento, bet žavesio ir įspūdingų Yves’o Saint Laurent’o apdarų).
Ji yra legenda
Lee atšoko sesers vestuves su Onassiu privačioje jo Skorpios saloje – šios vedybos ir daugiau nei dosni vestuvių sutartis padarė bet kokias jų varžybas beprasmes: Jackie įgijo neįveikiamą pranašumą. Be to, ji visada geriau skaičiavo pinigus ir sėkmingiau investavo.
Su Radziwillu jie ištvėrė dar beveik dešimt metų, bet Lee prisiminė esanti amerikietė ir vis daugiau laiko leido Niujorke.
Galutinai skyrybos buvo baigtos 1974 metais kunigaikščio iniciatyva. Skambios pavardės moteris niekada nekeitė, nors buvo susižadėjusi su viešbučių magnatu Newtonu Cope’u (išsigandęs nuotakos finansinio apetito, verslininkas paliko mylimąją kone vestuvių išvakarėse). O galiausiai dar kartą ištekėjo už garsaus režisieriaus ir prodiuserio Herberto Rosso. Nežinia, tiesa ar ne, kad filmų kūrėjas buvo biseksualus (ir tai vargu ar būtų trikdę Lee), bet jis negalėjo pamiršti mirusios pirmosios žmonos, balerinos Noros Kaye. Nekoks vedybinio gyvenimo pagrindas... „Jis buvo tikrai kitoks nei visi mano pažįstami vyrai, – komentavo Lee šitą trejus metus trukusią santuoką. – Kino pasaulis skambėjo taip jaudinamai. Bet toks nebuvo. Aš nekenčiau Holivudo ir industrijos provincialumo... Nenutuokiau... kad Herbertas pamišęs dėl Noros. Jis nuolat kartodavo: „Nora sakydavo taip, Nora darydavo anaip. Nora mėgo rudą ir oranžinę...“
Niujorke Lee supo kita aplinka – draugavo su rašytoju Trumanu Capote (draugavo – būtent tai ir reiškia, „Pusryčių pas „Tiffany“ ir „Kitų balsų, kitų kambarių“ autorius žaidė kitoje lygoje, tačiau mėgo aukštuomenės damų, kurias praminė gulbėmis, palydą), jos kompanijai įvairiu metu priklausė baleto šokėjai Rudolfas Nurejevas ir Margot Fonteyn, architektas, dekoratorius Renzo Mongiardino, fotografas Cecilis Beatonas, dailininkas Andy Warholas, Yves’as Saint Laurent’as, Olegas Cassini, Michaelas Korsas, Marcas Jacobsas, Carolina Herrera, Giambattista Valli... Prieš porą metų per Valli kolekcijos pristatymą Salma Hayek, visada nuo galvos iki kojų vilkinti garsiausių mados namų apdarais, prisipažino mylinti Lee ir pareiškė, kad senoji ponia, kuriai tuomet buvo 83-eji, pasipuošusi trumpu baltu švarkeliu ir juodomis kelnėmis cigaretėmis, atrodo geriau už ją. Taip ir buvo.
Kartą ji net keliavo į turą su „The Rolling Stones“ ir gal net buvo užmezgusi romaną su Micku Jaggeriu.
Įkvėpta Renzo, pati ėmėsi interjero dizaino – kaip ji sakydavo, įrengdavo namus žmonėms, praleidžiantiems juose ne daugiau kaip tris dienas per metus. Parašė porą autobiografijų, pradėjo kurti dokumentinį filmą apie savo ir Jackie tetos ir pusseserės Edithos Bouvier Beale ir jos dukters Edie istoriją. Galiausiai pasaulį išvydo kita juostos versija („Pilkieji sodai“ – šiandien dokumentikos klasika), bet be Lee abi damos gal visai būtų buvusios pamirštos.
Michaelas Korsas pavadino savo 1990–1991 metų rudens ir žiemos kolekciją „The Lee Radziwill Look“. Capote žodžiais, ją buvo lengva apibūdinti: gražuolė – ir viduje, ir išoriškai. O dar ji turėjo nepaprastą grožio ir mados nuojautą, per ilgus metus nušlifuotą kaip briliantas. Kaip ji pati taikliai apibūdino savo mados namų „Giorgio Armani“ viešųjų ryšių skyriaus vadovės pareigas: „Iš esmės turėjau žiūrėti ir sakyti, ko žmonėms reikia, o ko – ne. Tai buvo smagu... Aš buvau akys ir ausys, padėjau žmonėms suprasti, ko jie nori.“ Arba, kaip apie savo legendinę konsultantę sakė maestro, Lee kerėjo žmones, palengvindavo bet kokią įtampą, kūrė stebuklingą harmoniją. „Ji – valinga ir moteriška, bet nestereotipinė. Ji – aukščiau už bet kokias tendencijas.“