„Įvairiuose vandens parkuose, sporto klubuose ar viešbučiuose esančios pirtys dažniausiu atveju – net ne pirtys. Vadinkime daiktus savais vardais – ten jau greičiau džiovyklos, mat jų mikroklimatas neatitinka sveikos pirties normų. Itin aukštos temperatūros pirtys veikiau jau išdžiovina kūną, o ne sveikai jį įšildo“, – teigia 12-ka metų pirčių kultūra besidomintis pirtininkas Rimas Kavaliauskas.
Pirtyje esame lankęsi beveik visi ir manome, kad ją puikiai pažįstame, tačiau kiek iš tiesų žinome apie pirčių tradicijas, jų teikiamą naudą bei apskritai – kaip tinkamai jose reikėtų elgtis?
Daugelio pirties inovacijų pradininkas ir dėstytojas, Lietuviškos pirties akademijos įkūrėjas Rimas Kavaliauskas tikina, kad „derėtų išmokti pirtį vartoti gurmaniškai“. Tik tada ji suteiks didžiausios naudos ne tik mūsų organizmo sveikatai, bet ir psichikai.
R.Kavaliauskas pabrėžia, kad pirtis ne tik puikiai detoksikuoja organizmą, bet ir gali tapti kiekvieno mūsų asmeniniu psichoterapeutu.
– Lietuvoje paplitusios keturios pirčių rūšys: garinė, sauna, hamamas ir infraraudonųjų spindulių pirtis. Kokie jų panašumai ir skirtumai?
– Lietuvos pirčių nederėtų sieti su jų kilmės šalimis, nes jos nėra autentiškos, o tik „inspiruotos“. Geriau sakykime, kad Suomijoje yra suomiška pirtis, Rusijoje yra rusiška, o Lietuvoje yra lietuviška pirtis.
Taigi mūsų pirtis – tai rąstinis namelis su akmenų krosnimi, kuriame galima sušilti, vanotis, garintis, šveisti ir masažuoti pavargusį kūną natūraliomis vietinėmis priemonėmis.
Pats žodis „sauna“ suomiškai reiškia pirtį, bet po 1936 metų Berlyno olimpiados, kai suomių atletai prieš startą šildė raumenis saunose, tapo tarptautiniu žodžiu. Todėl ir dabar, kai žmogus sako „sauna“, yra neaišku, ar jis galvoja apie autentiškąją Suomijos pirtį, kuri ir savo sandara, ir naudojimo būdu yra labai panaši į pirtis Lietuvos sodybose, ar turi omenyje tą populiariąją komercinę kaitinimosi patalpą, randamą pasaulio viešbučiuose ar vandens parkuose.
Aš žodžiu „sauna“ vadinu tik suomišką pirtį, nors ji labai panaši ir į senovės lietuvių pirtis. Abi buvo statomos panašiai, abiejose žmonės šildėsi, vanojosi, priimdavo garbingiausius svečius, abiejose moterys gimdė ir prausdavo mirusiuosius.
Ir pirtyje, ir saunoje stūksojo paslaptingos juodos krosnys, kurios įkaitusios ir gavusios vandens pavirsdavo garine magiška vieta – savotiška salele tarp šio ir ano pasaulio. Beje, suomiai saunose dar ir rugių pėdus džiovindavo, kad galėtų iškulti.
Kalbant apie infraraudonųjų spindulių pirtį, tai ji neatitinka mano minėto tarptautinio pirties (saunos) apibrėžimo, vadinasi, tai nėra nei sauna, nei pirtis, vadinkime ją geriau – infraraudonųjų spindulių kabina. Ji medinė, tačiau ten nėra akmeninės krosnelės ir kitų pirčiai būdingų savybių bei atributų.
Šioje kabinoje oras įšyla tik iki 40 °C, taigi kūną šildo ne jis, o infraraudonieji spinduliai. Kai kas sako, jog tai nesveika, tačiau aš su tuo nesutinku, nes saulė mus taip pat infraraudonaisiais spinduliais sušildo... Ši procedūra leidžia naudotis kūno šildymo terapija tokiose vietose, kur pirtis negalima – įvairiose patalpose prieš sporto varžybas, reabilitacijos įstaigose.
Turkišką pirtį taip pat verčiau vadinkime hamamu, o ne pirtimi, nes jos įtaisymas ir lankymo procedūra visiškai kitokie. Viduržemio jūros regiono gyventojai dėl kitokio klimato turėdavo visai kitus poreikius nei mes – jiems buvo svarbiau ne tiek sušilti, kiek sudrėkinti ir nuplauti karo žygiuose ir vynuogynuose apdulkėjusią odą.
Todėl tradicinėje turkiškoje pirtyje tiesiog būtinas elementas – odos šveitimas. Jis turi būti atliekamas su specialiomis iš ožkos ar avies vilnos padarytomis pirštinėmis. Tikrai autentiškus hamamus rastume Turkijoje, Maroke, taip pat Tbilisyje ar Budapešte.
– Kuo mūsų organizmo sveikatai gali būti naudingos šios pirtys?
– Visose jose šildomas kūnas, o švelni šiluma plečia kraujagysles ir skatina mūsų periferinę kraujotaką. Pirtyje praleidus keletą minučių su mūsų kūnu vyksta tas pats, kas būtų po pusvalandžio gero masažo: jis sušyla, suaktyvėja kraujotaka, dėl to pagreitėja virškinimo, endokrininės sistemos veikla, negana to, tai – ir puikus būdas detoksikuoti organizmą.
Per prakaitą iš organizmo galime pašalinti per 150 įvairių kenksmingų cheminių medžiagų. Oda yra pats didžiausias mūsų kūno organas, turintis per du milijonus porų – kiekviena mums prakaituojant atsivėrusi pora išmeta šiek tiek toksinų, būtent dėl to gerai išprakaitavęs žmogus ir jaučiasi visokeriopai geriau.
Apskritai, nerastume kūno sistemos, kuri nepatirtų teigiamo pirties poveikio. Patenkinama net ir psichologinė ar socialinė pusė – juk pirtyse bendraujama, o bendraujama dažniausiai apie kūno sveikatą.
– Ar gali pirčių terapija palengvinti kokias nors ligas ar organizmo sutrikimus?
– Nesutelkčiau dėmesio kažkuriai vienai ligai, tačiau mano nuomonė tokia – pirtyse sveikatos potencialas visada padidėja, tad ir ligai lieka daug mažiau vietos.
XIX a. buvo sakoma, kad pirtis yra vargšų gydytojas, o XXI a. aš jau sakyčiau, kad pirtis yra mūsų kiekvieno psichoterapeutas.
Pirtis sukuria visuminį teigiamą poveikį. Kaip senovės gydytojas Asklepijus II a. yra pasakęs: „Svarbu nukreipti ligonio dėmesį į gerus dalykus: sukurti jam puikią nuotaiką ir gerą savijautą“. O tai, mano nuomone, jau ir yra labai didelė gydymo dalis.
Mūsų amžiuje visi susiduriame su psichologinėmis problemomis, nes fizinį kūną mes daugiau mažiau dar galime pasitaisyti, o va, su psichologija, psichoterapine pagalba, ypač Lietuvoje, yra labai prastai... Taigi, XIX a. buvo sakoma, kad pirtis yra vargšų gydytojas, o XXI a. aš jau sakyčiau, kad pirtis yra mūsų kiekvieno psichoterapeutas.
O jau po psichologijos, pirtis teikia naudą ir fiziniam kūnui, ypač odai, nes ji iš poodžio išmeta susikaupusius toksinus, kuriuos gauname su maistu ar per orą, kuriuo kvėpuojame. Šiuos toksinus reguliariai lankantis pirtyse ypač rekomenduojama pašalinti moterims, mat jų poodiniame sluoksnyje jie labiau linkę kauptis.
Kartu su organizmo detoksikacija labai palengvinamas ir inkstų darbas, tad jei jie prastai funkcionuoja ar vieno inksto išvis nėra, tai tuomet pirtis yra tiesiog išganymas.
Įdomu ir tai, kad pirtyse yra treniruojama širdis, taigi reguliariai jose lankantis pagerėja ir širdies veikla. Mums derėtų suprasti, kad širdis – tai organas, kuris visada dirba. Ritmiškas plakimas yra jos sveikatos laidas, tad jei žmogus daug sėdi, mažai juda, tai ir jo širdis nukenčia. Pirtis širdį apkrauna tiek, kiek ją veikia vaikščiojimas gryname ore.
Taip pat skaitykite: Asmenybės ugdymo mokytojas S.Urbonas: „Nenorite būti amžinu pralaimėtoju? Prireiks radikalaus šuolio“ (III dalis)
2015 metais baigėsi maždaug 25 metus Suomijoje trukęs tyrimas, kurio metu buvo tiriama 2,5 tūkst. vyrų sveikata.
Vienos grupės dalyviai lankė pirtis reguliariai (1–3 kartus per savaitę), o kitos grupės – nelankė visai. Taigi šis tyrimas, publikuotas Amerikos medicinos asociacijos žurnale JAMA, pirmą kartą medicinos istorijoje moksliškai įrodė, kad pirtis, bent jau vyrams, gali žymiai pailginti gyvenimą ir atitolinti ligas, nes šios grupės mirtingumas nuo įvairių širdies ligų ir sutrikimų buvo gerokai mažesnis.
Pirtis taip pat padeda sutvarkyti kraujo cirkuliaciją, taigi tai puiki išeitis tiems, kuriems nuolat šąla galūnės: kojos ar rankos.
Pirtis taip pat padeda sutvarkyti kraujo cirkuliaciją, taigi tai puiki išeitis tiems, kuriems nuolat šąla galūnės: kojos ar rankos.
Dar, žinoma, pirtis padeda ir turint sąnarių, raumenų problemų ar jaučiant jų skausmus. Ypač pirtyse lankytis patariama jaunoms merginoms, kurios ateityje norėtų lengviau natūraliai gimdyti. Suomijos tyrimai parodė, kad kur kas didesnis procentas reguliariai saunose besilankančių moterų gali pagimdyti natūraliai.
Tad jaunoms merginoms, jau svarstančioms apie nėštumą, natūrali pirtis ir beržo vanta turėtų tapti geriausiais draugais. Šią procedūrą reikėtų daryti mažiausiai kartą per savaitę.
– Vis dėlto ne visiems miestiečiams paprasta dažnai lankytis rąstinėje pirtelėje ant ežero kranto. Dažniausiais variantas – nebent įvairūs vandens parkai, sporto klubai ar viešbučiai. Ką manote apie pirtis šiose įstaigose?
– Dažniausiu atveju ten net ne pirtys. Vadinkime daiktus savais vardais – ten jau greičiau džiovyklos, mat jų mikroklimatas neatitinka sveikos pirties normų. Itin aukštos temperatūros pirtys veikiau jau išdžiovina kūną, o ne sveikai jį įšildo.
Jaunoms merginoms, jau svarstančioms apie nėštumą, natūrali pirtis ir beržo vanta turėtų tapti geriausiais draugais. Šią procedūrą reikėtų daryti mažiausiai kartą per savaitę.
Visuomet patariu verčiau jau eiti į tokią pirtį, į kurią vos įėjus kils natūralus noras atsipalaiduoti, atsigulti ir ramiai joje pagulėti, o ne pabuvus vos 5 minutes – bėgti iš jos kuo greičiau, nes neįmanoma pakelti karščio. Derėtų išmokti pirtį vartoti gurmaniškai, tada ji ir suteiks didžiausią naudą.
Žinoma, tokia situacija ne visose – garinių pirčių vandens parkuose yra daug ir jos tikrai ne visos yra blogos, tačiau kai kurios tikrai pernelyg karštos.
– Tai iš kur žinoti, kuri yra gera, o kuri – ne?
– Yra paprasta taisyklė: oro temperatūra turi būti 60°C, sienų – maždaug 60°C, o santykinė drėgmė – 40–50%. Palietus ranka medį ar atsisėdus turi būti juntama maloni šiluma, o ne deginimas tiek, kad net neįmanoma būtų išsėdėti; juk ir rankšluostis turi būti tiesiamas dėl higienos sumetimų, o ne dėl nepakeliamo karščio.
Per karšta pirtis ir naudos daug neturės – tokiu atveju organizmas į ją reaguos kaip į streso faktorių: kraujagyslės susitrauks, o endokrininė sistema pasiruoš atremti stresą. Tokioje pirtyje tinkamai ir neatsipalaiduosite.
– Ar yra tokių ligų, kuriomis sergant į pirtis vaikščioti išvis nerekomenduojama?
– Yra, bet labai nedaug. Tarkime, jei sergama įvairiomis užkrečiamomis kvėpavimo takų ar odos ligų formomis, taip pat turint itin aukštą kraujo spaudimą. Su gydytoju rekomenduočiau pasitarti prieš einant į pirtį ir turintiems išsiplėtusias venas.
Taip pat į pirtį eiti patarčiau tik praėjus bent pusei metų po patirto insulto ar infarkto. Su gydytoju pasitarti reikėtų ir sergant įvairiomis onkologinėmis ligomis – pati pirtis šių susirgimų nesukelia, tačiau ji greitina medžiagų apykaitą, tai manoma, kad tuo pačiu ji skatina ir auglį, tačiau pirtis taip pat skatina ir organizmo pasipriešinimą, tad šiuos klausimus ir reikėtų aptarti su gydytoju.
Aš manau, kad jei pirtis tikrai atitinka normas ir nėra ji per daug įkaitinta, tuomet pašalinio poveikio ji praktiškai neturi, išskyrus, kaip minėjau, įvairias užkrečiamąsias ligas.
Švelnus šildymasis pirtyje tiek paskatina gyvybines organizmo jėgas, kad jis tiesiog pats pradeda tvarkytis, be jokio išorinio įsikišimo. Tą atrado ir Hirošimos (Japonija) universiteto mokslininkai, sėkmingai taikantys „Wa On“ šilumos terapiją ligoms gydyti.
– Ką apskritai derėtų žinoti prieš einant į pirtį: ar reikėtų nusiprausti, nusausinti kūną, kažkaip ypatingai tam pasiruošti?
– Pirtis yra ta vieta, kur prakaituojama, ir mūsų kūnas vienaip ar kitaip sušlampa, tai praustis prieš pirtį būtų kaip ir nebūtina – bent jau senovėje to niekas nedarydavo. Vis dėlto dabar naudojame daug įvairių dezodorantų, o moterys – ir makiažą, tad nusiprausti reikėtų vien dėl to, jog būtų sudarytos tinkamos sąlygos atsiverti odos poroms. Jau nekalbant apie higieną, ypač viešosiose pirtyse.
Per karšta pirtis ir naudos daug neturės – tokiu atveju organizmas į ją reaguos kaip į streso faktorių: kraujagyslės susitrauks, o endokrininė sistema pasiruoš atremti stresą. Tokioje pirtyje tinkamai ir neatsipalaiduosite.
Kitas momentas – einant į karštą pirtį, prieš tai sudrėkinus kūną vandeniu, būna kiek lengviau toje pirtyje išbūti, tad tai ypač patartina lankantis pernelyg įkaitintose pirtyse.
Rankšluosčiai – viešojoje pirtyje jie būtini, o privačioje – tai pasirinkimo reikalas. Bakterijos ant sauso ir įkaitusio iki 60 °C medžio žūsta, tad pirtis tampa visai sterilia zona.
Tik įėjus į pirtį nereikia būtinai sėstis į patį viršų – žiūrėti reikėtų savijautos. Jei ilgiau sėdint pirtyje pradeda svaigti galva, darosi bloga, vadinasi, organizmas jau gana stipriai perkaito, todėl reikėtų iš jos išeiti, apsiprausti kiek vėsesniu vandeniu ir pailsėti.
Bendras rekomenduojamas išbuvimo laikas garinėje pirtyje yra 40 minučių, ir tai – tik darant kelis užėjimus po 10–15 minučių su pertraukomis tarp jų.
– Kaip sakėte, mūsų lietuviška pirtis yra neatsiejama nuo vantų procedūrų. Papasakokite, kokios būna vantų rūšys ir kokią naudą jos teikia mūsų odai bei organizmo sveikatai?
– Vantos išties yra neatsiejama pirties dalis, kadangi jos į pirtį dar įneša ir augalų pasaulio privalumus. Pirties karaliene, ir ne tik Lietuvoje, yra laikoma beržo vanta. Ji labai gerai suminkština vandenį, į jį išskiria saponinus, taigi jei beržo vantą palaikytume kibire vandens, tas vanduo būtų linkęs putoti.
Beržo vanta turi švelnų odą valantį efektą, taip pat atpalaiduoja raumenis, todėl patartinos jos, kaip jau minėjau, gimdyti besiruošiančioms moterims, taip pat sportininkams. Ši vanta skatina ir prakaitavimą, o malonus jos kvapas, sklindantis nuo eterinių beržo aliejų, dar ir gerina nuotaiką, kelia optimizmą. Taip pat, kaip ir visos vantos, ji veikia ir kiek antibakteriškai.
Jei ilgiau sėdint pirtyje pradeda svaigti galva, darosi bloga – vadinasi organizmas jau gana stipriai perkaito, todėl reikėtų iš jos išeiti, apsiprausti kiek vėsesniu vandeniu ir pailsėti.
Ąžuolo vanta jau tinkamesnė vėdavimui, o vanojant ji šiek tiek sutraukia ir stangrina odą. Taip pat ši vanta mažina kraujo spaudimą, todėl turintiems problemų su širdimi, patariama atsigulti pirtyje ir ąžuolo vantą tiesiog pasidėti ant krūtinės zonos.
Žiemą dažnai naudojama ir kadagio vanta – ji, gerai išgarinta ir išmirkyta, puikiai veikia prieš įvairius virusinius susirgimus, o spygliukais pakasius padus išeina ir kaip tam tikra adatų terapija. Tiesa, nėščioms moterims šios vantos nerekomenduočiau naudoti, mat kadagys turi tam tikrų savybių, kurios gali skatinti gimdos susitraukimus.
Visiems labai tinka ir maloni bei kiek vėsinanti klevo vanta. Sakoma, kad ji gerina kepenų veiklą. Nebloga ir liepos vanta – ji taip pat valo bei šviesina odą, skatina prakaitavimą, mažina uždegimus ir įvairius skausmus, o surinkta žydėjimo metu – dar ir skleidžia nuostabų aromatą.
Pirtyse naudoti galima ir dilgėlių vantas. Nereikia bijoti, kad nusidilginsite, mat gerai įkaitusiai odai dilgėlės jokios žalos nepadarys.
Apskritai, į vantas galima įmaišyti pačių įvairiausių žolių ir žolelių siekiant išgauti skirtingus jų poveikius ar kvapus. O ir pasidaryti šias vantas jokių ypatingų sugebėjimų nereikia – tai tiesiog iš įvairių šviežiai skintų arba džiovintų augalų lapų surišta puokštė.
– Ką reikėtų žinoti vanojantis savarankiškai?
– Visų pirma patarčiau atsigulti, patogiai įsitaisyti, atsipalaiduoti ir tik tada pradėti vanojimosi procedūrą. Iš pradžių gulint ant nugaros reikėtų sulenkti kojas ir vanotis pradėti būtent nuo jų, tuomet pereiti prie rankų ir išsivanoti jau ir krūtinę, taigi taip – tarsi iš kojų ir rankų nuvarysite kraują iki širdies.
Vanotis galima pagal savo savijautą, tačiau geriausiai tai vis tiek padarys specialistas.
– Ar galima reguliariai vaikštant į pirtis ir darantis įvairias jose atliekamas procedūras išspręsti ir tam tikras odos problemas: jei ji, tarkime, labai riebi ar kaip tik – linkusi kiek išsausėti?
– Klasikinė pirtis vienodai tinka visiems odos tipams ir reguliariai lankantis joje oda tikrai gali susitvarkyti. Juk pirties veikimas toks ir yra – pernelyg aktyviai dirbančius organus ji nuramina, o kiek sulėtėjusius – pagreitina.
Taip pat skaitykite: Sauliaus Urbono sukurta 3 minučių mankšta: suteikia energijos ir užkuria organizmą (II dalis)
Žinoma, būtų puiku panaudoti ir natūralias šveitimo priemones, taip pat vantas ar medaus kaukes. Labai naudinga odai procedūra – medaus kaukė, kurią nusitrinti reikėtų šlapia ir šilta beržo vanta. Druska labai trintis nerekomenduočiau, nes ji kai kuriais atvejais gali ir pažeisti odą. Taip pat šveitimą patarčiau atlikti tik pirties procedūros pabaigoje.
– Gerai „pasipirtinus“ geriausia atgaiva, žinoma, šaltas vanduo. Tačiau ar patartumėte vos išėjus iš pirties į ledinį vandenį šokti tiems, kurie prie to nėra pripratę ir to dar net nėra bandę?
– Iš karto šokti tikrai nepatarčiau, nes tam, visų pirma, reikėtų kūną įkaitinti iki pat gilumos, o tai įmanoma pasiekti tik per tris užėjimus į pirtį.
Reikėtų daryti taip: vieną kartą užeinate, pabūnate kiek leidžia savijauta (iki 15 minučių), tuomet išeinate iš pirties, pabūnate priepirtyje kokias 5 minutes ir užeinate į pirtį antrą kartą – tuomet jau reikėtų gerai išprakaituoti ir iš pirties išeiti jau tik tada, kuomet oda įgaus kiek rožinį atspalvį, tačiau net ir dabar dar nebūsite tiek įkaitęs, kad galėtumėte šokti į eketę.
Jei labai karšta, po antrojo užėjimo galite nebent apsipilti kūną kiek drungnu vandeniu ir tuomet vėl grįžti į pirtį. Dar kiek laiko joje pabuvus, atlikus vanojimosi procedūras ir tikrai gerai įšilus, galbūt ir galėsite šokti į eketę, tačiau patarčiau atidžiai stebėti savijautą.
– O kas nutiks jei šių rekomendacijų nebus laikomasi?
– Prie to nepripratusiam žmogui labai stipriai gali pakilti spaudimas, o tada ir iki insulto jau netoli... Dėl kraujo spaudimo svyravimų gali labai stipriai apsvaigti galva, o tai, nors ir nėra itin pavojinga žmogui, gali sukelti antrinę žalą: jis gali išsigąsti, paslysti ir rimtai susižeisti.
– Kokia jūsų nuomonė apie alkoholį, vartojamą pirtyse?
– Į pirtį reikėtų atsinešti žmogiškąsias vertybes, o ne žmogiškąją laisvę daryti ką nori, todėl alkoholio pirtyje vartoti jokiu būdu nereikėtų. Juk į pirtį einame atsipalaiduoti, pailsėti ir tikriausiai patys nelabai norėtume sėdėti prie išgėrusio žmogaus.
Alkoholį pirtyje labai pavojinga vartoti vien dėl širdies sveikatos. Kaip jau minėjau, pirtis kiek apkrauna širdį, o alkoholis pagreitina jos plakimą, taigi tokiu atveju širdis gauną labai stiprų dvigubą krūvį.
Alkoholis taip pat suardo ryšį tarp inkstų ir odos detoksikacinės funkcijos, nes jeigu oda, tarkime, išprakaituoja daugiau kalio, tada inkstai kalio išskyrimą sumažina – taigi jie susiderina, o alkoholis tą suardo, todėl gali sutrikti mineralinių medžiagų balansas kraujyje.
Svaigieji gėrimai taip pat sukelia vadinamąją eritrocitų agliutinaciją (sulipimą), jie sukimba į kekes, kurios užkiša smulkius smegenų kapiliarus, todėl smegenų neuronai žūsta. Dėl to pirtyje geriantis žmogus gali labai staigiai nualpti.
Būtent dėl alkoholio vartojimo pirtyse ar pirčių procedūrų metu Suomijoje kasmet miršta nuo kelių iki keliolikos suaugusių vyrų per metus.
– Kokius gėrimus patartumėte gerti išėjus iš pirties?
– Skysčius vartoti pirtyse būtina, mat kitaip organizmą gali ištikti dehidratacija, kilti galvos skausmai, tačiau gerkite tik sveikus ir organizmui naudingus gėrimus.
Tam tikros rūšies arbata ar kava nėra labai gerai, nes tai yra trankvilizatoriai, turintys kofeino, todėl skatinantys aktyvesnį širdies darbą.
Kur kas geresni pasirinkimai: sula, gira, vaisinės, natūralios žolelių arbatos, taip pat mineralinis, tačiau tik tuo atveju, jeigu jis nėra aukštos mineralizacijos, mat tada jį dar reikėtų praskiesti su vandeniu.