Plastikos chirurgas Jonas Drąsutis: „Susitvarkęs žmogus yra sėkmingesnis – dabartinėje visuomenėje tai svarbu“

Jei pasigražini – tai geriau nuslėpti ar laisvai pasakoti? Ką apie tai mano grožio chirurgai?

O kam slėpti? Žmogus yra sveikas, kai gerai jaučiasi tiek fiziškai, tiek psichologiškai. O kai gražesnis, tai ir sveikesnis. Žinoma, einant gatve apie pasidarytą procedūrą ar operaciją rėkti nebūtina (juokiasi).

Kodėl grožio chirurgijos sritį lydi nekoks poskonis – galbūt pykstate ant kolegų, kurie netinkamai padarė operaciją ar procedūrą? Patys jūs pasišaipote iš asmenų, kurie itin nutolo nuo savo pirminės išvaizdos ir po plastinių operacijų įgavo tragikomišką vaizdą?

Jei žmogus po atliktos estetinės procedūros atrodo nenatūraliai, tai dviejų žmonių problema – ir jo, ir to, kuris atliko korekciją. Estetinių korekcijų esmė – atkurti tai, ką žmogus prarado bėgant metams. Tarsi sudėlioti taškus ant „i“. O tie taškai dingsta, kai „senstama natūraliai“. Ir nieko blogo, jei vieną dieną žmogus atrodo kažkaip geriau, bet aplinkiniai nesupranta, kodėl. Šaipytis iš žmonių ar pykti ant kolegų nesu linkęs ir neturiu jokios teisės.

Kokias procedūras, operacijas atliekate jūs?

Savo darbą galiu suskirstyti į darbą valstybinėje ligoninėje ir privačioje klinikoje, kurią įkūrėme kartu su gyvenimo partnere Agne Černičenko. Vilniaus universiteto Santaros klinikose atliekamos rekonstrukcinės operacijos, pavyzdžiui, rekonstruojamos (atkuriamos) moterų krūtys, kai jos būna pašalintos dėl onkologinio proceso. Didelė darbo dalis – kita krūtų chirurgija: gigantiškų krūtų mažinimas, operacijos dėl krūtų asimetrijos. Taip pat operuojami žmonės dėl nervų patologijos, įvairių plaštakos deformacijų dėl ligos ar traumos, potrauminių defektų, kai reikia atlikti sudėtingas mikrochirurgines rekonstrukcijas. Dalis darbo yra skubi pagalba žmonėms, kurie susižeidžia buityje arba darbe: nusikerta pirštus ar patiria kitokių traumų. Tokiais atvejais atliekamos operacijos, kurių metu būtina naudoti mikroskopą, nes tik taip galima susiūti itin smulkias anatomines struktūras, tarkim, nervus ar kraujagysles.

Kita mano darbo dalis – estetinė chirurgija: krūtų didinimas ir mažinimas, jų pakėlimas su arba be implantų, pilvo plastinės operacijos netekus daug svorio arba po buvusių nėštumų, nosies operacijos, riebalų nusiurbimas, jų persodinimas, kūno kontūrus gerinančios operacijos: žastų, šlaunų, viršutinių ar apatinių vokų, smakro srities korekcijos, antakių pakėlimas ir kt.

Kas jūsų arkliukas, jei taip galima klausti chirurgo?

Krūtų operacijos. Tai įdomi ir įvairiapusė chirurgija. Domiuosi krūtų rekonstrukcinėmis operacijomis. Jos atliekamos moterims, kurios krūtų neteko dėl onkologinių ligų. Tokios operacijos trunka aštuonias valandas ir ilgiau, neretai reikia net kelių etapų.

Ar nepasijutote bent kartą keistai: štai operuojate krūtis moteriai, kuri turi bėdų dėl ligos, ir tai, kuri tiesiog nori būti gražesnė?

Pacientė, kuri nori padidinti krūtis, galbūt jas turi labai mažas ir nori atrodyti moteriškesnė, o ta, kuri krūtis prarado dėl ligos, nori atkurti kūno dalį – organą, kurio neteko. Abi šios moterys siekia atrodyti moteriškesnės ir jaustis geriau kasdieniame gyvenime.

Gal buvo atvejis, kuris palietė jūsų širdį, nors, sako, chirurgams geriau būti ją „išsioperavusiems“?

Kad ir kiek dirbtum, nežiūri į viską „paprastai“. Visi pacientai yra svarbūs, dėl jų jaudiniesi ir nori jiems padėti. Tačiau tam tikra dalis pacientų, pavyzdžiui, vaikai, ypač paliečia širdį. Kai jie netenka piršto, galūnės ar patiria kitokią rimtą traumą, viduje reaguoju jautriau nei kitais atvejais. Tačiau net tuomet stengiuosi išlikti ramus ir emocijų namo nesinešti, tiesa, ne visada pavyksta.

Kokia šiuo metu madingiausia gražinimosi procedūra?

Jei kalbame ne apie operacinį gydymą, didžiausią pasaulyje rinkos dalį sudaro botulino toksino ir hialurono rūgšties užpildų injekcijos. Šiais konservatyviais korekcijos metodais galima atlikti įvairius patobulinimus, kurie padės sumažinti amžiaus pakitimus, atrodyti gražiau. Mano manymu, puikiausias estetinės korekcijos darbas yra tas, kai aplinkiniai nepastebi ir nesupranta, kodėl žmogus atrodo lyg gerai pailsėjęs.

Ar esate gražinęs artimą moterį, tarkim, mamą? O save?

Natūralu, kad dirbant tokį darbą prisidedi ir prie sau artimesnio rato žmonių geresnės išvaizdos. Korekcijų sau nesu atlikęs, tačiau tai nereiškia, kad nematau, ką reikėtų koreguoti. Senėjimo procesas prasidėjęs – ir ne praėjusiais metais (šypsosi).

O gatvėje užkliūva žvilgsnis už moters ir mintyse pagalvojate, kaip jai reikėtų pasigražinti?

Susitvarkęs žmogus yra sėkmingesnis, jis visose gyvenimo srityse pranašesnis už tą, kuris sau skiria mažiau dėmesio. Dabartinėje visuomenėje tai svarbu, metams bėgant bus dar svarbiau. Natūralu, kad gatvėje mano žvilgsnis užkliūva už žmonių veidų, pastebiu įvairių smulkmenų, susijusių su mano darbu.

Jūsų šviesaus atminimo tėvas Romanas Kęstutis Drąsutis buvo garsus ne tik tarp pacientų, bet ir tarp kolegų – daugelį jų išaugino iki profesorių, aukšto lygio medikų, jis vadintas chirurgijos virtuozu. Tėvas džiaugėsi, kai nusprendėte studijuoti mediciną?

Man teko labai didelė garbė turėti tokį tėvą. Didžiuojuosi ne tik juo, bet ir mama, kuri taip pat medikė – iki šiol dirba Santaros klinikose. Ji taip pat yra Vilniaus universiteto profesorė, pasiekusi aukštumas savo darbinėje veikloje – akušerijoje ir ginekologijoje. Sesuo – dermatologė, teta ir pusseserė – anesteziologės, kita teta – akušerė-ginekologė. Medikų mūsų giminėje yra (šypteli). Bet man renkantis profesiją reikėjo pasipriešinti tėvų valiai. Jie puikiai žinojo, kad mediko kelias nėra lengvas. Nėra nė vienos lengvos specialybės, tačiau medikas ilgiau už kitus būna nesavarankiškas: tu 25-erių baigi mediciną, tačiau oraus atlyginimo negauni, negali imti būsto paskolos, Lietuvoje ilgai esi „nulis“. Štai kodėl tėvai vylėsi, kad rinksiuosi kitokią specialybę. Tačiau apie nieką kitą net negalvojau – nuo mažens pas tėvą sėdėdavau ligoninėje, vakarais lydėdavau jį lankyti ligonių. O mano tėvas buvo iš tų, kuris lanko ligonius rytą, vakarą, net savaitgalį vyksta iš sodybos specialiai į ligoninę. Nuo penkiolikos pradėjau vasaromis dirbti sanitaru – operacinėse plaudavau grindis, tvarkydavau jas po operacijų. Kai atlikdavau tiesioginį savo darbą, tuomet galėdavau pastovėti šalia chirurgo ir stebėti atliekamas operacijas.

Mokate švariai grindis išplauti?

Galiu (juokiasi). Ir namie – nors tai nedažna, bet nėra svetima.

Ką reiškia „geras gydytojas“, „geras chirurgas“, dabar jau iš savo patirties galėtumėte pasakyti, kodėl Romano Kęstučio Drąsučio pavardė buvo garsi?

Greičiausiai svarbu ir žmogiškos savybės. Tėvas buvo ne tik geras chirurgas, bet ir nuostabus žmogus – galbūt tai lėmė jo sėkmę, todėl jį visi mylėjo. Puikus gydytojas ne tik tas, kuris gerai atliko operaciją; svarbu ir ryšys su žmogumi, kaip su juo bendrauji, domiesi vien pačia liga ar ir juo.

Pacientams tik leisk – skųsis ir zys!

Bet kartais to reikia. Fizinė sveikata susijusi su psichologine būsena. Žinoma, kito problemų nereikia užsikrauti, nes pats ilgainiui pervargsi, bet išklausyti žmogų svarbu. Kitąsyk pacientui net tampi labiau draugu nei gydytoju. Gal kas sakytų, kad neteisinga, bet turėjau ryškų pavyzdį: mano tėvas, pamenu, vakarais lankydamas pacientus kalbėdavosi su jais ne tik apie ligas, bet ir apie jų buitį, namiškius, ūkį.

Galbūt jums įstrigo kokia nors tėčio mintis – gal net tokia, kad norėsite ją perduoti ir savo sūnui?

„Smulkmenų chirurgijoje nėra“, – nuolat girdėdavau tėtį sakant. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tai visiška tiesa, smulkmenų nėra ne tik chirurgijoje, bet ir gyvenime.