„Pasidedame pliusiuką – aš jau čempionas! Dabar visi mane nešiokite ant rankų! Ne, ne mano stilius, – nuoširdžiai nusijuokia olimpietė plaukikė Kotryna TETEREVKOVA (23). – Medalis? Taip, noriu, faina, bet suvokiu, kad jis negali tapti pagrindiniu tikslu.“
Kotrynos trofėjų kolekcijoje tikrai netrūksta vertingų medalių – ir iš jaunių bei jaunimo tarptautinių varžybų, ir iš suaugusiųjų Europos čempionato. Juk kažkada ją buvo bandoma tituluoti naująja Lietuvos auksine žuvele. Tačiau dabar mergina ramiai ir atvirai pasakoja, kad pagrindinis sportininko tikslas neturėtų būti medalių medžioklė.
Pradėkime nuo sunkiausio klausimo. Ne kartą sakei, kad nuo vaikystės svajojai būti plaukikė. O kas būtų, jei gyvenime nebūtų plaukimo?
Kažkada apie tai svarsčiau. Vaikystėje lankiau dailės būrelį, chorą, šokius. Tačiau niekas neprilipo. Gana anksti supratau, kad menininkė nebūsiu (juokiasi). Mano tėtis – buvęs plaukikas, todėl, vos pramokau plaukti, pirmoje klasėje buvau nuvesta pas buvusį tėčio trenerį. Tik vėliau kūno kultūros mokytojas mane vis registruodavo į bėgimo varžybas. Sunku vertinti, kaip ten sekdavosi. O ir žaidimams su kamuoliu niekada nebuvau gabi – nei mest, nei pagaut man tą kamuolį sekėsi... Tad jei nebūtų plaukimo, gal būčiau lengvaatletė.