Plaukų stilistė Nijolė sprogdina internetą – apie karjerą nuo „taburetės“, fatališką „reelsą“ ir klientės ašaras

Naujienų portalui Žmonės.lt Nijolė pasakojo, kad dar mokykloje tėvai skatino ją rinktis žurnalistikos studijas, pati ji šio kelio nejautė kaip savo.

Į grožio pasaulį ji pateko netikėtai. Dar būdama abiturientė apsilankė grožio mokykloje, kur sutiko dėstytoją, pakeitusią jos gyvenimo kryptį.

„Kai susipažinau su kirpimo dėstytoja, ji mane tiesiog užbūrė, sužavėjo, įkvėpė, ir nuo to laiko pradėjau domėtis šiuo darbu. Į savo darbą nuo pat pirmos dienos žiūrėjau atsakingai, lygiai taip pat kaip ir dabar, tik dabar jau yra susikaupusi patirtis, daug kas manyje subrendo", – naujienų portalui Žmonės.lt pasakojo Nijolė.

Tiesa, darbo su plaukais gyslelę moteris turėjo jau nuo vaikystės, nors tuomet apie šią profesiją ji neturėjo nė menkiausios minties: „ Kai buvau 5–6 metų, turėjau pomėgį kirpti lėlėms plaukus. Vos tik pamatydavau lėlę, gaudavau ją dovanų, iškart atrodydavo, kad turiu ją pakirpti, pakeisti šukuoseną.“

Savo karjerą Nijolė pradėjo namų virtuvėje: „Dirbau ant taburetės – ir dirbau, ir mokiausi. Buvo apkirpti visi kaimynai, artimieji, šeimos nariai. Taip ir treniruodavausi – buvau smalsi, eksperimentuodavau. Mano klientų ratas pradėjo formuotis būtent nuo virtuvės. Iki šiandien turiu tų pirmųjų klientų. Vėliau įsidarbinau kirpykloje Vilniaus gatvėje – per dvejus metus, tiesiog sėdėdama, laukdama ir dirbdama, susikūriau gana stabilią klientūrą.“

Tiesa, tais laikais socialinių tinklų nebuvo, todėl klientų ratą buvo galima susirinkti tik per rekomendacijas.

„Tuo metu buvome gana primityvūs – žinojome, kad viską turime pasiekti savo rankomis. Iš esmės tai nepasikeitė ir šiandien, skiriasi tik technologijos. Tačiau žmogaus smalsumas, noras dirbti ir būti pastebėtam išlieka toks pats. Visada randi būdų apie save pranešti. Anksčiau viskas labiau vyko per pažintis ir rekomendacijas, o klientai tiesiog užeidavo į kirpyklas, kaip dabar sakome, „iš gatvės“, – pasakojo plaukų stilistė.

Kalbėdama apie konkurenciją, Nijolė teigia, kad ji egzistavo visada, tačiau, anot jos, tai turėtų skatinti tobulėti ir siekti geriausios savo versijos, o ne lygintis su kitais.

„Pati konkurencija visada yra, buvo ir bus. Tai yra profesija, kurią turi puoselėti ir kuria tu turi gyventi – turi mylėti žmones, turėti norą juos gražinti, su jais bendrauti, kalbėti, sugerti energiją ir viską sąmoningai suprasti. Sveikas konkurencingumas – reikalingas, nes jei būsi vienas lyderis, būsi išpuikęs. Kai yra šalia tavęs yra gerų kirpėjų ir supranti, kad jie dirba gerai, tai irgi motyvuoja neatsilikti. Kai tau patinka tai, ką darai, giliniesi ir negalvoji apie tai kaip apie konkurenciją, o galvoji apie tai, ką pats gali padaryti geriau, įdomiau. Tai daugiau eina iš vidaus, o ne iš paskatų, kaip neatsilikti ir aplenkti“, – teigė pašnekovė.

Nors šiandien sukurti kažką išskirtinio tampa vis sudėtingiau, moteris prisimena, kad pradėjus dirbti šioje srityje tekdavo kovoti net dėl kėdės grožio salone.

„Pačia konkurenciją labiau jaučiau, kai dirbau pusiau tarybiniais laikais. Kai ateini į kirpyklą būdamas jaunesnis ir yra tie seni vilkai, jie neprileidžia tavęs net prie kėdės. Pasiimdavo kėdes arčiau durų, neva, kad klientui būtų arčiau prieiti, o mane nugrūsdavo į patį galą, kad būčiau mažiausiai matoma. Tais laikais turėjai išsikovoti savo vietą kirpykloje. Moterys buvo ir piktos, ir ne visada pozityvios, kaip ir dabar tik, šiandien kritika liejasi plačiais mastais komentaruose“, – Žmonės.lt kalbėjo Nijolė.

Paklausta apie darbo ypatumų pokyčius anksčiau ir dabar, plaukų stilistė pasakojo, kad šiandien darbas yra gerokai sudėtingesnis, užtrunka ilgiau ir yra labiau orientuotas į individualius sprendimus.

„Truputėlį keičiasi dažymų sudėtingumas. Pasikeitė požiūriai, mados, dabar atsirado daugiau galimybių ieškoti individualumo, ko anksčiau nedarėme – viskas buvo paprasčiau, primityviau, o dabar einama į gilesnius vandenius. Jeigu anksčiau paslauga trukdavo pusantros, daugiausia dvi valandas, dabar ta pati paslauga užtrunka dvi su puse–tris valandas. O jeigu darome spalvų keitimus, transformacijas, išėjimus iš juodų spalvų, tai gali užtrukti net 10 valandų. Šiuo metu dirbu tokiu formatu: mūsų komandą sudaro penki ar šeši žmonės, dirbame komandiniu principu. Dirbdami tokiu tempu, per dieną atlikdami po keturis sudėtingas įvaizdžius, kartu su šaknų dažymais, klientams vidutiniškai reikia registruotis prieš du mėnesius. Tai yra mano vidurkis“, – dalijosi pašnekovė.

Per ilgą karjeros kelią moteris subūrė itin didelį klientų ratą: „Dienos yra perpildytos. Mes tiesiog dirbame viršvalandžius. Savo darbą mes visada baigiame devintą–dešimtą vakaro. Žinoma, turime tris išeigines dienas per savaitę.“

Tiesa, moteris sukaupė stiprias žinias svetur, nes pastebi didelę šios srities spragą Lietuvoje.

„Kirpėjo profesija Lietuvoje yra nuvertinta. Trūksta informacijos, kaip tapti tikru grožio specialistu, nes Lietuvoje, deja, neturime stiprių akademijų. Todėl norint tapti geru kirpėju, tenka mokytis individualiai, nes tokių mokyklų šiuo metu Lietuvoje praktiškai nebėra“, – teigė ji.

Socialiniai tinklai pakeitė gyvenimą

Pasak jos, aktyviau kurti socialiniuose tinkluose paskatino ne planuota strategija, o susiklosčiusios aplinkybės po pandemijos.

„Buvo COVID-19 laikotarpis. Tuo metu jau turėjome suplanuotas keliones į mokymus, tačiau dėl pandemijos viskas sustojo ir išvykti nepavyko. Kai tik apribojimai buvo atlaisvinti, aš kartu su sūnumi ir dar viena mano globojama mergina pradėjome aktyviai važinėti į įvairias mokymų programas. Kadangi jos buvo šiek tiek susispaudusios laike, tų mokymų turėjome tikrai labai daug. Juose stipriai patobulinome savo žinias ir pajutome, kad norime jomis dalintis. Mūsų požiūris į spalvas labai pasikeitė – gavome atnaujintą, gilesnę informaciją ir pradėjome viską matyti visiškai kitu kampu. Visa tai buvo tiesioginė po COVID-19 mokymų pasekmė, o kartu su tuo atėjo ir rezultatai. Tuo metu aš pradėjau kelti labai paprastas klientų nuotraukas – iš nugaros, iš šono, ieškodama kampų. Nemokėjau ir iki šiol nemoku fotografuoti. Gal skambės juokingai, bet niekada nebuvau socialinių tinklų žmogus. Tiesiog dariau taip, kaip jaučiau. Moterys man sakydavo: „Įkelk savo darbus, tu labai gražiai darai“, „mes norime tave rekomenduoti, bet nėra kur parodyti“, „susikurk bent jau kažkokią paskyrą“. Iš esmės patys klientai man padėjo susikurti ir „Instagram“, ir „Facebook“, kad galėčiau ten kažką įkelti“, – apie atsiradimą socialiniuose pasakojo moteris.

Tikrasis proveržis įvyko visai netikėtai. Dirbant su viena kliente jos pokytis tapo lūžio tašku tiek profesinėje veikloje, tiek ir jos matomume socialiniuose tinkluose.

„Vieną dieną gavau žinutę iš merginos: „Ar būtų įmanoma raudoną spalvą pakeisti į šviesią?“ Atsakiau: „Taip, tikrai.“ Ji labai nustebo. Tas jos nustebimas mane net kiek sutrikdė, nes nesupratau, kodėl tai jai atrodo taip neįtikėtina. Susitarėme, ji atvyko. Jauna mergina, ryškiai raudoni plaukai. Tada supratau, kad jai svarbiausia buvo ne pati spalva, o jos vidinė būsena. Ta raudona spalva jai tapo nebe apie grožį – ji pradėjo ją erzinti, nebenorėjo savęs tokios matyti. Ji ieškojo specialisto, kuris galėtų padėti panaikinti raudoną spalvą, tačiau susidūrė su daugybe neigiamų atsakymų ir net pašaipų. Jai sakė, kad neįmanoma to padaryti, kad iškris visi plaukai, ji liks ryža, arba kad ji kvaila, jei to nori.

Kai pradėjome išėjimą iš raudonos spalvos, viskas susidėliojo labai natūraliai. Gal likimas, gal tikėjimas – esu tikintis žmogus, – bet atėjo labai graži, pozityvi mergina, visiškai pasiruošusi pokyčiams. Tuo metu jau buvau pradėjusi dirbti su asistente. Tai tapo vienu stipriausių mūsų darbų. Rezultatas buvo nuostabus – spalva idealiai tiko merginai. Tuo metu jau buvome pradėję taikyti ir spalvines analizes – sezoninius tipus: pavasaris, vasara, ruduo, ir spalvas rinkome atsižvelgdami ne tik į norą, bet ir į žmogaus tipažą. Dažnai žmonės būna prisirišę prie tam tikrų spalvų dėl emocinių patirčių, bet kai leidžia sau paleisti – pokyčiai būna stulbinantys. Merginos reakcija buvo nepaprasta: džiaugsmas, netikėtas šokas, pasitikėjimas. Bandžiau ją fotografuoti, bet nepavyko pagauti vaizdo, tada pasiūliau ją nufilmuoti. Nufilmavome visiškai paprastai, spontaniškai. Turėjome didelį norą tuo pasidalinti „Instagram“. Tai nebuvo joks planas ar strategija – viskas įvyko labai natūraliai. Nuo tos dienos mano gyvenimas praktiškai pasikeitė“, – pasakojo ji.

Po to įrašo klientų srautas augo taip sparčiai, kad teko plėsti komandą ir ieškoti didesnių patalpų.

„Pradėjo rašyti įvairiausios klientės – raudonplaukės, vyšninių plaukų savininkės, juodaplaukės, jos tiesiog užplūdo žinutėmis. Jų buvo tiek daug, kad fiziškai nebespėjome visoms atsakyti. Greitai tapo aišku, jog vieni patys nebesusitvarkome su tokiu srautu. Prisijungė mano sūnus, vėliau pasamdėme asistentę – mano mokinę Giedrę, kuri taip pat yra kirpėja. Po kurio laiko ir ji pasisamdė asistentę, tada atsirado dar viena darbuotoja, tačiau net ir taip nepajėgėme visko aprėpti. Dėl to nusprendėme keisti kirpyklos patalpas ir persikėlėme į didesnes. Vis dėlto matome, kad klientų srautas nemažėja – traukinys ir toliau važiuoja visu greičiu“, – džiaugėsi Nijolė.

Ji pabrėžė, kad savo veiklą socialiniuose tinkluose vertina ne kaip reklamą, o kaip nuoširdų dalijimąsi realiais rezultatais ir patirtimi, siekdama parodyti tikrąjį savo darbo procesą be pagražinimų.

„Tai iš tiesų yra labai galinga informacija. Galima ją pavadinti ir reklama, tačiau man pačiai šis žodis nėra iki galo artimas. Aš visada labiau žiūriu į tai ne kaip į reklamą, o kaip į dalijimąsi. Man „reklama“ dažnai asocijuojasi su dalykais, kurie nebūtinai visiškai atitinka realybę – kai sukuriamas gražus įvaizdis, o tikrovė lieka kažkur šone. O tai, kuo dalinuosi aš, yra būtent tai, kas yra iš tikrųjų – be pagražinimų, be triukų. Todėl man artimesnė informatyvumo ir supažindinimo sąvoka – parodyti, kad tokia paslauga egzistuoja, kad ji veikia, kad rezultatai yra realūs ir tai nėra komercinis triukas, o tikras, nuoširdus darbas su žmogumi. Mano supratimu, būtent čia ir yra skirtumas tarp reklamos ir informacijos: kai ne bandai kažką „parduoti“, o tiesiog atvirai parodai, kaip yra iš tikrųjų“, – aiškino ji.

Plaukai daugiau nei išvaizdos pokyčiai

Nijolė teigia, kad už transformacijų įrašų slypi kur kas daugiau nei matomi pokyčiai – žmonės juose įžvelgia ne tik išvaizdos virsmą, bet ir perteikiamas, sau pažįstamas emocijas, o gal net išgyvenimus.

„Žmonės internete naršo, dairosi, žiūri, ir juos kažkas užkabina. Jie pamato sau artimas situacijas – vieni atpažįsta save per plaukus, kiti per būseną, per jausmą. Galbūt pamato klientę, kuri yra nusivylusi, ieškanti, nerandanti sprendimo, ir tada tarsi sužimba viltis: „Gal ir man įmanoma.“ Buvo momentas, kai pati save pagavau galvojant, kad jaučiuosi tarsi plaukų fėja, tarsi gelbėtoja ar net plaukų reanimatologė. Net mano buvusi klasiokė juokais pasakė: „Tu, Nijole, kaip kokia plaukų profesorė.“ Bet visa tai ateina ne iš manęs – aš tai girdžiu iš klientų ir asistentų. Iš tų, kuriems to reikia, kurie vertina ir kurie atvyksta ne tik iš kitų miestų, bet jau ir iš kitų šalių. Tebūnie tai lietuviai, bet jie atvažiuoja vien dėl vieno dalyko – patikėti savo plaukus į saugias rankas“, – pasakojo plaukų stilistė.

Kritika

Su populiarumu socialiniuose tinkluose atsiranda ir kita pusė – kritika. Nijolė pasakoja, kad vienas pirmųjų susidūrimų su ja buvo netikėtas, tačiau ją labiau trikdo ne komentarai apie išvaizdą.

„Aš, pavyzdžiui, net neturiu „TikTok“ paskyros. Vienas iš pirmųjų kartų, kai apie tai išvis sužinojau, buvo tada, kai asistentė parodė, jog „TikTok“ esame mes ir iš mūsų šaipomasi. Nežinau, kodėl, bet mane tai nuoširdžiai prajuokino – visiškai nepriėmiau rimtai. Vėliau dar kartą parodė, paskui dar ir dar... Tada jau kilo mintis, kad gal čia visgi tai nėra visai skanu. Labiausiai mane užkabino ne pats šaipymasis, o tai, kad buvo imamas mūsų turinys – realūs darbai su realiais klientais. Mano akimis, tai yra turinio vagystė. Turinys buvo naudojamas be leidimo, kuriamos netikros paskyros, tam, kad būtų linksminamasi mano, mano klientų ir mano darbo sąskaita. Tai sukėlė pasipiktinimą ne tik man, bet ir mano klientams. Manau, kad tai yra mažiausiai neetiška, o gal net ir chamiška. Komentarai apie mano išvaizdą, rankas ar amžių manęs asmeniškai nežeidžia, nes aš žinau, kiek man metų, žinau, kad senstu, ir su tuo esu visiškai susitaikiusi. Sąmoningai nesileidžiu jokių procedūrų, nes noriu būti savimi, noriu būti tikra. Suprantu, kad tokia yra dalis publikos, ir į tai aš žiūriu ramiai, kaip į vieną iš visuomenės sluoksnių. Tuo pačiu yra labai daug žmonių, kurie rašo gražius, palaikančius komentarus“, – aiškino ji.

Nijolės vaizdo įrašai sulaukia itin audringų reakcijų – internautai pastebi pasikartojančius šukuosenų ir dažymų sprendimus.

„Į tai aš galėčiau atsakyti paprastai – labai daug kirpėjų tiesiog nemoka dirbti stabiliai. Nemoka kirpti, nemoka dažyti, nėra baigę koloristikos. Tie, kurie yra baigę, kurie turi žinių ir patirties, nesišaipo. Taip, yra labai daug gerai dirbančių meistrų, bet yra ir labai didelis procentas tokių, kurie mokymų tiesiog nebaigė. Aš pati su tuo susiduriu dirbdama su mokiniais. Kartais seminaro pradžioje jie jau klausia, kada viskas baigsis, o mokymasis – tai ne viena diena, o penkerių metų kelias. Ir jeigu tau jau po pirmos valandos kyla klausimas, kada būsi namuose, tai, mano akimis, nėra geras ženklas“, – dalijosi moteris.

Ji pabrėžia, kad nors iš pirmo žvilgsnio dažymai gali atrodyti panašūs, iš tiesų kiekvienas jų yra individualus ir techniškai skirtingas, o vaizdo įrašai dažnai to neperteikia arba plika akimi tai nematoma.

„Tam tikro panašumo, be abejo, yra. Tačiau tuo pačiu tie dažymai yra labai skirtingi. Schemos yra itin sudėtingos, kiekvienu atveju jos skiriasi: skirtingi šviesos ištransliavimai, kontrastai, perėjimai. Šiuo metu apskritai labai stipriai einama link kuo natūralesnio šaknų dažymo, kad moteris nebūtų stipriai pririšta prie nuolatinio dažymosi. Tai yra ir klientų poreikis, ir sąmoningas pasirinkimas. Mes į tai atsižvelgiame ir stengiamės kurti būtent tokius, natūralius, ilgaamžius sprendimus. Ar jie vienodi? Ne. Ar jie panašūs? Braižas – taip. Bet jie vis tiek labai skirtingi. Apskritai tos spalvos nėra vienodos. Vaizdo įrašuose mes ne visada galime perteikti visus niuansus taip, kaip jie matosi gyvai“, – teigė moteris.

Pasidomėjus, ar yra turėjusi atvejų, kuomet po dažymo klientei nepatiko rezultatas, ji pasidalijo istorija: „Atvyko labai miela, jauki moteris, mes pasikalbėjome, o ji man sako: „Na, Nijolyte, aš atsiduodu į jūsų rankas.“ Pirmiausia nustatėme spalvinį tipą – ji turi ryškias akis, šiltą odą, tad jai labai tiko švelnus ruduo. Ji buvo blondinė, su daug ataugimo, o giliau pažiūrėjus radome klaidelių, netvarkingumo. Tada ėmėmės darbo –taisėme, koregavome spalvą. Po pirmųjų pokyčių ji pradėjo verkti, patyrė daug emocijų – sumišimą, tamsos jausmą, nerimą, nes jai atrodė, kad plaukai per tamsūs. Aš nebandžiau jai įrodinėti, kad spalva graži, bet sakiau, kad ji tinka.“

Vėliau Nijolė suprato, kad nepasitenkinimas kilo ne iš rezultato, o iš vidinių išgyvenimų.

„Remdamasi savo žiniomis supratau, kad ji tiesiog ieško šviesos, emocinio pojūčio, o ne tik plaukų spalvos. Per porą valandų, dirbdamos su asistente, pakeitėme spalvą – ji tapo šviesesnė, natūrali. Klientė liko labai patenkinta ir prisipažino, kad gyvena įtampoje – slaugo seną mamą, patiria visuomenės spaudimą. Man buvo sunku matyti jos emocijas, bet aš tikrai nejaučiau kaltės – tiesiog nuskaičiau, ką ji jaučia tuo momentu. Atsiprašiau, jei užtrukome ar nepakankamai komunikavome, ir viskas baigėsi gerai. Aš pasakiau: „Džiaugiuosi, jei šis variantas jums patinka, bet aš lieku prie pirmojo.“ Ji džiaugėsi, laukė kito dažymo. Socialiniuose tinkluose parodėme prieš ir po, pasidalijome realybe – kartais reikia taisyti, koreguoti, nes ne viskas visada „rožėmis klota“, bet svarbiausia, kad rezultatas teiktų džiaugsmą ir suteiktų šviesos“, – su šypsena pridūrė plaukų stilistė.

Gyvenimas už darbo ribų

Nors gali pasirodyti, kad Nijolės gyvenimas sukasi vien apie darbą – gausus klientų ratas, aktyvi veikla socialiniuose tinkluose ir mokymai užsienyje, paklausta apie laisvalaikį ji prabilo apie kitą savo aistrą.

„Šoku su savo vyresniuoju sūnumi, kuris yra šokėjas. Savo gyvenimo profesionaliai su šokiais jis nesusiejo, bet jaunystėje šoko net 12 metų, o vėliau studijavo mediciną, tačiau šokiai vis tiek liko jo širdyje. Aš pati jaunystėje daug šokau, o vėliau turėjau svajonę prie jų sugrįžti. Jei nebūčiau kirpėja, man būtų buvę labai įdomu tapti choreografe. Žinau, kad tai sunkus kelias, reikalaujantis daug pastangų, bet man tai labai patinka“, – atskleidė pašnekovė.

O žinias moteris taip pat aktyviai gilina mokymuose užsienyje.

„Labai patinka keliauti, vykti į darbines keliones, semtis įkvėpimo. Kasmet skrendu į Italiją atnaujinti žinias – tai mano varomoji jėga“, – šyptelėjo ji.