Plaukų stilistui, šokėjui, muzikos kūrėjui Edvinui Kopcevui kiekviena diena – kaip sekmadienis
Plaukų stilistas, šokėjas, muzikos kūrėjas ir atlikėjas – Edvinas Kopcevas tiki, kad šis sąrašas dar nebaigtinis. Smagu pamėginti padaryti tatuiruotę savo merginai, gera kaituoti Brazilijoje – įdomu viskas, kas patraukia jo žvilgsnį. Ir nors dabar Edvinas labiausiai pasinėręs į muziką, nepamiršta išsitaškyti šokdamas ar čekšėdamas žirklėmis klientams virš galvų salone.
Tapote plaukų stilistu, nes...
...niekada nepatiko, kaip mane apkirpdavo. Gyvenau Naujojoje Vilnioje, ir ten visi mokiniai vaikščiojome su kone vienodomis šukuosenomis. Namie buvo geros žirklės, nes mama siuvo, tai imdavau ir pasitaisydavau: iš pradžių ant galvos prikurdavau visokių nesąmonių, paskui sekėsi jau geriau – ėmiau kirpti dar ir draugus. Kartą net mama įvertino: „Žiūriu, jau galėtum iš kirpimo duoną valgyti, ne tik iš šokių.“ Tada jau užsidirbdavau šokdamas.
Šokau aš nuo mažens – pradėjau nuo klasikinių porinių šokių, paskui perėjau į gatvės šokius, dar vėliau užsikrėčiau lindihopu. Su draugais buvome žiauriai ambicingi, užsivedę, pradėjome šokti lindihopą kiek inovatyviau, jungdami gatvės šokius, vesdavome šokių pamokas lofte įkurtoje studijoje. Bet vis dažniau pagalvodavau: tai nėra TIK TAI, ko aš noriu iš gyvenimo.
O ko norėjote?
Ko nors naujo. Po mokyklos nuvariau į Žirmūnų darbo rinkos mokymo centrą mokytis kirpėjo abėcėlės – juk namie visą gyvenimą draugų nekirpsi. Išmokau klasikinio kirpimo, pas mane pradėjo eiti kirptis vis daugiau chebros. Sąlygos buvo geros, patekau į projektą studijuoti Europos Sąjungos lėšomis, visi mokslai buvo apmokėti, gaudavau stipendiją, o sumos buvo nemažos...
Tuoj prieisiu prie momentėlio, kaip man tai atsirūgo... Aš gi menininkas, kuris vis sugeba privelt nesąmonių, – tik dabar bandau mokytis gerai įsiskaityti į popierius, kuriuos pasirašau, o tada net nesigilinau, kad sutartyje buvo punktas besimokant niekur nedirbti. Pakviesdavo pašokti į teatrą, pasifilmuoti reklamose, sumokėdavo, aišku, o aš nesiedavau to su „darbu“, nes darbas man buvo lygu įsidarbinti visu etatu. Vieną dieną paskambino supanikavusi mama ir pasakė, kad gerokai prisidirbau. Taigi teko tą gražią sumelę už mokslus atiduoti mokyklai – kažkiek surinkau, bet didumą, aišku, padengė tėvai. Tai buvo pamoka.
Kokių dar pamokų iš gyvenimo gavote?
Kartais ne viskas klostosi taip, kaip tau reikia ar kaip tu nori. Labai siekiau įsidarbinti viename salone. Bet ten pasakė, kad tokių žalių, ką tik mokslus baigusių piliečių jiems nereikia – tik patyrusių meistrų. „Eik, kur nors dar padirbk“, – gražiai išlydėjo mane pro duris. Nudrožiau į kitą saloną, bet ištvėriau gal tris savaites: ai, pagalvojau, gal geriau kirpsiu namie.
Gyvenau mažame kambarėlyje Tilto gatvėje: viskas buvo kartu – ir lova, ir virtuvė, ir klientus ten pat kirpau, visur draikėsi ir iš visų pakampių lindo plaukai. Bet turėjau TIEEEK užsispyrimo! Ir tiek ambicijų, kad į jokius nepatogumus nekreipiau dėmesio. Maniau – dirbsiu, dirbsiu, prasimušiu, tuoj įkalsiu savo saloną, nors tada dar tikrai buvo kur tobulėti techniškai. Bet, nepaisydamas nieko, variau taip, kaip dabar tikrai nevarau! Žmonės kažkodėl manimi pasitikėjo, siūlydavau ekstravagantiškų, futuristinių sprendimų – ir jie nesakydavo „ne“.
Gal ateidavo kirptis tiesiog panašūs į jus, ne ministerijų darbuotojai gi.
Tuo metu dirbau gana paprastai, net nemokėjau taisyklingai ir patogiai laikyti žirklių, bet stengiausi iš visos širdies. Labai susikaupęs kiekvieną klientą kirpdavau dvi valandas, o dabar apsisuku per pusvalandį. Ir tada, ir dabar pas mane ateidavo kirptis šokėjų, aktorių, dailininkų, muzikantų – labai smagi publika.
Ilgai save įtikinėjote, kad vieną dieną imsite ir prasimušite?
Ilgai. Kol pakliuvau į tą patį saloną, kur kadaise veržiausi dirbti, nes ten norėjau pasimokyti pas puikų meistrą, vieną įdomiausių plaukų stilistų Lietuvoje, Michailą Kodesnikovą. Salono savininkai mane pasikvietė patys – pamatę darbų fotografijų feisbuko puslapyje. Bet šokių gi irgi nė už ką nenorėjau apleisti. Būdavo taip: per poros valandų pertrauką salone bėgdavau nuo Tauro kalno į gatvės šokių pamoką Šermukšnių gatvėje, „Ant“ studijoje. Paskui vos spėdavau nusiprausti, pasikeisti drabužius ir vėl bėgte atgal! Buvo toks nenormaliai linksmas gyvenimas – kasdien dirbau po dešimt valandų ir jaučiausi laimingas!
Blaškėtės tarp dviejų veiklų ir negalėjote nuspręsti, kas svarbiau?
Savo gyvenimą skėliau pusiau ir nieko nenorėjau atsisakyti. Šokdamas išreikšdavau savo individualybę, tarsi išleisdavau iš savęs visus demonus. Šokis man visada buvo mažas stebuklas, kuris gali įvykti čia ir dabar. Tai kaip meditacija, o kirpimas – toks matematiškai tikslus dalykas, toks „tikras“ darbas, kurį labai vertinau ir tebevertinu.
Bet prieš penkerius metus viską metėte ir išskridote į Londoną. Kodėl?
Apsisprendžiau greitai. Paskambino draugas: „Atvaryk! Šoku gatvėje su geriausiais šokėjais Londone. Gaunam bele kokias šaibas!“ Taip ir buvo. Pirmą dieną – į gatvę! Man sako: „Seni, nėra laiko, greit išmoksti choreografiją, ir pirmyn!“ Pirmus kartus kažką maliau į kitus žiūrėdamas, bet greit išmokau, o ir kompanija buvo gera: du lietuviai, du ispanai, keli afrikiečiai, keli vietiniai, visi įdomiai atrodo – jau vien todėl būdavome pastebimi. Mūsų šou pažiūrėti susirinkdavo keli šimtai žmonių, pasirodymuose būdavo ir akrobatinių triukų, cirko, komedijos elementų, ir profesionalaus šokio, aišku.
Tai greitas būdas užsidirbti – būdavo turtingų žmonių, šeichų, kurie iškart įmesdavo į kibirėlį šimtą svarų, kiti – po dešimt, po penkis ar po vieną, šiaip ar taip, suma susidarydavo solidi. Šokdavome bet kokiu oru, ant purvino asfalto ir atrodėme, ir buvome laimingi – tai žmones irgi traukė. Bet aš turėjau dar ir kitą planą – norėjau pasimokyti „Vidal Sassoon Academy“. Susitaupiau šiek tiek pinigų, šiek tiek tėvai davė – ten beprotiškai brangūs kursai. Susiskaičiavau tą sumelę grynaisiais (tada net banko kortelės neturėjau, bankiniai reikalai man buvo tamsus miškas), jau tiesiu, o man sako: „Ne ne ne, pavedimu mokėkit.“
Kažką sumaliau apie tai, kad pamiršau kortelę iš Lietuvos skubėdamas ir elektronine bankininkyste nesinaudoju. Atrodžiau turbūt juokingai... Bet, kita vertus, ankstesnės kartos juk apsieidavo be banko kortelių. Dar man labai patinka viena dabartinė tendencija – žmonės vis labiau ima keistis paslaugomis: aš tave apkerpu, tu man – bilietą į teatrą ar koncertą, pavyzdžiui. Taip žmonės vieni kitus įkvepia!
„Vidal Sassoon“ akademija buvo viena iš jūsų svajonių?
O taip, pakliuvau pas aukščiausios klasės meistrus, kuriuos sekiau instagrame. Buvo visiškas vau! Gavau profesinių žinių, kokių Lietuvoje nebūčiau gavęs. Buvau jauniausias, su manimi mokėsi gerokai vyresni žmonės iš viso pasaulio, vadovaujantys salonams ir turintys kur kas daugiau patirties.
Kaip supratau, daugeliui kursai buvo reikalingi dėl pliusiuko – kad galėtų įkelti nuotrauką į instagramą ir reprezentuoti saloną. O aš norėjau daug ko išmokti, todėl taip užsivedžiau, kad po vienų kursų iškart užsirašiau į kitus. Manęs klausia: „Tai tu skrisi į Lietuvą ir vėl atskrisi?“ – „Ne, – sakau, – pašoksiu gatvėje, užsidirbsiu ir vėl – pas jus.“ Po savaitės jau vėl stoviu tarpdury. Darbuotojai juokiasi ir klausia: „Tai ką – vėl mokėsi grynaisiais?“ Atskaičiavau krūvelę... Po šitų kursų vėl pareiškiau, kad noriu dar į vienus. Tada jau man pritaikė didelę nuolaidą.
Po mokslų jautėtės kietas?
Ne. Visiškai sutrikęs. Galvoje sukosi tiek daug visko, taip viskas susivėlė, kad atrodė, jog nieko nebemoku. Nuvariau padirbėti į vieną saloną Sohe, bet jis man neprilipo – per daug žmonių, per daug triukšmo. Ir tada nusprendžiau: viskas! Nebegaliu čia būti. Nebegaliu! Tų aštuonių mėnesių man jau buvo daug. To miesto ūžesio, prastos kokybės maisto, skubėjimo – Londone žmonės gyvena kaip žiurkėnai, bėgantys ratu.
Kiti sakytų: „O galėjo padaryti karjerą...“
Galėjo. Bet apsisprendžiau nedaryti. Karjerai ten būtų reikėję aukoti daug laiko ir daug pinigų. O žmonių, norinčių pakliūti į tavo išsvajotą vietą, yra šimtai, net tūkstančiai. Prieš pat išvažiuojant gavau pasiūlymą iš „Sassoon“ akademijos dirbti salone Kovent Gardene kaip „jaunas, perspektyvus ir entuziastingas“, bet nesusigundžiau. Būtų buvę gerai, galvojau klausydamasis, kaip man kalba, kad vieną dieną akademijoje gal stovėsiu su savo mokytojais ir mokysiu kitus.
Bet ne to aš noriu iš gyvenimo! Man reikia šokių, man reikia muzikos! Neseniai buvau Londone pasidaręs tokias kultūrines atostogas – vaikščiojome su drauge po galerijas, ėjome į mėgstamų atlikėjų koncertus. Žiūriu, ta pati chebra vis dar šoka. Grįžo sentimentai – prisijungiau porai dienų. Bet jausmas jau buvo toks... svetimas. Atrodė, kad jau nusipelnome daugiau, nei šokti gatvėje, jau esame tokie, kurie galim padaryti kažką rimčiau.
Vilniuje grįžote į tą patį saloną, susirinko tie patys klientai – nebuvo jausmo, kad laikas sustojo?
Ne. Nors metus dirbau kaip užsuktas. Tik vėliau supratau, kad reikia ką nors keisti. Išsinuomojau fainą dviejų aukštų butą prie miško – ten tokia magiška vieta, ir užplūdo tokia ramybė, norėjosi atsiriboti nuo viso pasaulio. Taigi grįžau prie muzikos.
Buvote ją apleidęs?
Paauglystėje turėjau kelias grupes, grojome pankroką, roką, metalą, bet paskui gitarą buvau padėjęs į šalį. Atsikraustęs į tą butą supratau, kaip noriu vėl susigrąžinti muziką į savo gyvenimą, ėmiau kurti, investuoti į kūrybą, mane tai visiškai pasiglemžė. Pamečiau galvą dėl muzikos! Visiškai! Iki šiol taip jaučiuosi – galiu viską dėl jos atiduoti, todėl žinau, kad dabar ir yra tas momentas, kai galiu sukurti ką nors gražaus. Mano gyvenimas dabar suskilo į tris dalis: kelias dienas dirbu salone, šiek tiek šoku, bet daugiausia kuriu muziką. Kai daugiau šokau, vis norėjau kažką kažkam įrodyti, turėjau didelių ambicijų, mano vidinis liūtas vis keldavo galvą trokšdamas įvertinimo. Vis norėjau būti on top. Bet paskui tarsi įvyko ego mirtis ir supratau, kad niekam nieko nereikia įrodinėti, viską darau sau ir dėl savęs – kad jausčiausi pakylėtas. Retsykiais apsilankydavau šokių turnyruose ir konkursuose, bet daugiau dirbau su savimi ir komanda.
Išsigydėte nuo pagyrų troškimo?
Turbūt. Ėmiau šokti vienas, tiesiog sau arba kartu su artimais bičiuliais – „Indigo“ komanda. Sau pradėjau kurti muziką. Neseniai pristačiau pirmąjį savo klipą, pirmąjį savo gabalą, kurį parašiau dar prieš metus. Vienam yra sunkiau, nei groti grupėje – buvo ir toks etapas, kai per metus nuo mažiuko bando, grojančio baruose, išaugome iki grupės, kurią kvietė į festivalius apšildyti kitų, žinomų, atlikėjų. Tačiau įvyko visokiausių konfliktų, išsiskyrė tikslai, grupę palikau ir ėmiau kurti vienas.
Kas jus palaiko?
Atsirado žmonių, kurie manimi tiki. Tėvai visada sakydavo, kad per daug taškausi: man reikia ir vieno, ir antro, ir trečio. Bet dabar jie jau mato rezultatų ir pradeda mane suprasti. Kad neužtenka man vienos veiklos nuo... iki... Man reikia visko daug! Man taip viskas įdomu! Man norisi dviračių, riedlenčių, snieglenčių, riedučių, vandenlenčių! Man reikia keliauti, lipti, kaituoti! Jei sėdėčiau dabar vienas kavinėje, turbūt galvočiau, kad įdomu būtų išmokti skrudinti kavą...
Esate imlus pokyčiams.
Ko gero. Kai labai pavargstu, pabūnu namie užsitraukęs užuolaidas, skaitau, ilsiuosi, bet po dviejų dienų jau būnu pilnas energijos. Turbūt man sunku pajusti visišką pilnatvę, aš jos vis ieškau ir gal, kas žino, ieškosiu visą gyvenimą. Esu daug ką išbandęs, prikrėtęs kvailysčių ir patyręs nuotykių. Bet juk smagu!
O smagu su jumis gyventi? Mylima draugė nesiskundžia?
Patricija irgi meniškas, talentingas žmogus, ji baigė drabužių dizaino studijas, kuria juvelyriką, tapo, daro tatuiruotes, kaituoja – tiesiog du panašūs žmonės atrado vienas kitą. Ir mums labai gerai einasi! Toks gyvenimo būdas leidžia nesustoti, neužmigti, neuždulkėti. Kai vidury žiemos su Patricija grįšime pakaitavę Brazilijoje, vėl daug ką keisiu – svajoju apie konceptualų saloną, kuriame bus viena darbo vieta, skambės mėgstama muzika ir bus viskas kitaip. Planuoju surinkti grupę ir kartu koncertuoti... Ir kiekviena diena bus kaip sekmadienis!