Kodėl taip ilgai negalėjai ten skristi?
Esu politinė pabėgėlė, todėl grįžti buvo pavojinga. Situacija pasikeitė 2020-aisiais, kai tapau Lietuvos piliete. Gavusi pasą planavau keliauti, bet prasidėjo pandemija. Jai pasibaigus, mano draugė Ignė vis klausdavo, kada skrisime. Kai to paties vėl pasiteiravo praėjusį rudenį, atsakiau, kad šių metų pradžioje. Vieną vakarą ji atvažiavo pas mane ir internetu įsigijo skrydžio bilietus – sakė, dabar turiu tai padaryti ir aš, nes viena neskris. Visą naktį galvojau, kaip elgtis. Kai ryte nusipirkau bilietą, apsiverkiau iš laimės. Mus visada stabdo daugybė dalykų – vaikai, darbai, įsipareigojimai, bet kai tai, apie ką seniai galvojai, pagaliau padarai, supranti, kad nebuvo dėl ko taip ilgai delsti.
Sužinoję, kad skrendu, prie mūsų prisijungė dar keli draugai – vykome šešiese. Daugiau nenorėjau kviesti, nes būgštavau, kad bus per daug atsakomybės. Juk neįsivaizdavau, kaip Etiopija mane pasitiks. Tačiau dabar žinau, kad ten galėjau keliauti su tuntu bičiulių – visiems būtų užtekę dėmesio ir globos. Beje, Ignė, kuri mane privertė ryžtis tam skrydžiui, dėl šeimyninių priežasčių negalėjo skristi kartu, laimė, pavyko prisijungti vėliau.
Tėvynę parodei širdies draugui.
Kalbėdama apie asmeninį gyvenimą esu labai atsargi: juk per tuos metus Lietuvoje išgyvenau visokių etapų. Ačiū Dievui, visada buvau apsupta žmonių, kurie neleido jaustis vienišai. Dabar esu laiminga, kad turiu