Po anglų pergalės čempionato pusfinalyje Aurelijus Bezekavičius patyrė košmarą: „Dirbti buvo baisu“

„Iš vienos pusės smagu, iš kitos pusės – labai baisu. Baisu, kad sutraiškys ir tave, ir televizijos kamerą, ir mikrofoną, nes minia spaudžia iš visų pusių. Su filmavimo kamera jautėmės ypač nesaugiai. Policijos pajėgos didelės, bet jos visiškai nesikiša – tokios minios negali niekaip suvaldyti. Laimei, viskas baigėsi gerai ir reportažus pavyko parengti ir parodyti LNK žiniose ir „Laisvame smūgyje“, – iš Londono pasakoja Aurelijus.   

Per šį čempionatą Aurelijus aplankė 4 miestus – Amsterdamą, Kopenhagą, Miuncheną ir du kartus filmavo Londone. „Londonas, deja, šiame kontekste išsiskiria savo niūrumu futbolo prasme. Kai buvau čia pirmą kartą, kai anglai nugalėjo vokiečius, britų sirgaliai siautėjo. Bet liūdniausia dėl to, kad čia galime pamatyti tik britų sirgalių arba užsieniečių, gyvenančių Anglijoje. Būriai kitų ekipų fanų iš užsienio atvažiuoti čia stebėti futbolo praktiškai neturi galimybių, nes turėtų 10 dienų praleisti karantine, todėl čia atmosfera tikrai prastesnė nei kituose miestuose.

Mano ir operatoriaus pirmos filmavimo dienos buvo Amsterdame, kuriame siautė danų sirgaliai ir mes galvojome WOW, geriau būti negali. Pasirodo, kad gali, kai nuvykome į Kopenhagą, o ten šou kūrė kroatų sirgaliai. Pačiam teko sudalyvauti tūkstantinėje kroatų sirgalių eisenoje į stadioną. Nežinau, ar esu kažką panašaus patyręs, turėjau ir šokti su sirgaliais, ir skanduoti, man buvo uždėta kroatų atributika ir pan. Todėl labai gaila, kad kroatams pritrūko jėgų žengti į kitą etapą“, – pasakojo Aurelijus.

Filmavimo grupė čempionate miega dažniausiai vos po 3–4 valandas per parą. „Bet gali pasirodyti, kad iš tiesų tik linksminamės. O taip yra todėl, kad pergales švenčiantys futbolo fanai yra neįtikėtini, jie myli kameras ir žurnalistus. Aš buvau ir išbučiuotas, ir kilnotas ant rankų, danų sirgaliai tiesiog paėmė iš manęs mikrofoną, ėmė vienas iš kito interviu, o vėliau ir iš manęs. Žmonės patys eina ir prašo, ar galėtų pakalbėti į kamerą. Tad tų situacijų buvo įvairiausių, per savo žurnalistinę karjerą, ko gero, nesu buvęs tokioje atmosferoje. Aišku, kol filmuoji ir imi interviu iš švenčiančių fanų, dažniausiai esi sulaistomas alumi. Bet labiausiai reikėjo saugotis anglų sirgalių. Skirtingai nei kiti, jie švęsdami į viršų mėtė ne tik plastikinius bokalus, bet ir stiklinius butelius, šluotas ir kitus daiktus, galinčius sužeisti“.

Pats Aurelijus prisipažįsta neturintis favoritų. „Šiame čempionate pavyko susipažinti su daugybę fanų, todėl sirgau už tas komandas, kurių fanai man labiausiai patiko. Tad man pirmoje vietoje buvo kroatai, gyvai stadione stebėjau jų neįtikėtiną kovą su Ispanija. Antroje vietoje danai – neįtikėtina tauta, neįtikėtinai palaikanti savo komandą, ir buvo neįtikėtinai įsitikinusi, kad gali laimėti čempionate. Abiem šioms komandoms, deja, čempionatas baigtas“.

Aurelijaus Bezekavičiaus komandiruotės jau eina į pabaigą, Laidų vedėjas ako, kad penkis skrydžius pastarosiomis dienomis apkartino skirtingi covido valdymo reikalavimai. „Aišku, didžiausia problema yra su Jungtine Karalyste, nes jie išstojo iš ES. Todėl net jei ir esi paskiepytas, prieš čia atvykdamas turi pasidaryti testą, vėliau testuotis dar ir būdamas Anglijoje. Į kiekvieną oro uostą atvyksti 3-4 valandomis anksčiau. Pavyzdžiui, registruotis skrydžiui iš Miuncheno į Londoną, užtrukome apie valandą įrodinėdami, kad turime teisę ten skristi, nes dirbame Europos čempionate. Pusantros valandos teko stovėti eilėje Londono oro uoste, kol pagaliau patekome į šalį.

Bet sunkiausias man dalykas yra tas, apie kurį net nepagalvojau iš anksto – apie 4 valandas praleidi su kauke oro uoste ir dar apie 2 valandas skrydžio metu. Po tų 6 valandų su kauke tiesiog neįtikėtinai skauda ausis, patikėkit manim. Jos ir taip nebuvo labai prigludę, o po kiekvieno tokio skrydžio tampa dar labiau atlėpusios“, – juokėsi Aurelijus Bezekavičius.