Deginantis smėlis, skorpionai ir ilgos valandos prie vairo važiuojant per kopas ir skardžius dykumoje – taip devynias dienas gyveno Agnė TELYČĖNAITĖ (33). Ji vienintelė lietuvė, net du kartus dalyvavusi garsiame moterų dykumų maratone „Rallye Aïcha des Gazelles“ Maroke. „Tai tik pradžia. Dar laukia Dakaras“, – sako Agnė, jau dvylika metų vadinanti Prancūziją savo namais.
Išlipusi iš traukinio Betiūne, nedideliame mieste Šiaurės Prancūzijoje, iš tolo pamatau galingą Agnės bolidą „Mercedez-Benz“. Ant lango – Agnės ir jos šturmanės prancūzės Astrid Decourcelle pavardės, o prie jų – Lietuvos ir Prancūzijos vėliavos. „Šok vidun“, – ragina ji. Odinė striukė, geltona suknelė, ryškiai mėlynos akys... Agnė užburia neįtikėtina energija – ji visą laiką juda, daug kalba, juokiasi.
Bolido viduje – minkšti apsaugos vamzdžiai, saugantys nuo sutrenkimų, ant lubų – mygtukai šviesoms, duryse – manometras, kompresorius. Man už nugaros – virvinė užuolaida, už jos matau dėžes, kuriose moterys maratono metu saugo maisto produktus, asmeninius daiktus. Agnė pamoko, kaip užsisegti specialius apsaugos diržus, o aš jaučiuosi patekusi į veiksmo filmą.
Už lango matau smalsius praeivių žvilgsnius, nors Agnė sako, kad vietiniai jau pripratę prie šios mašinos, seka naujienas, palaiko moteris morališkai ir finansiškai. „Štai tas restoranas – mūsų rėmėjas, – parodo pirštu Agnė. – Maratonas yra labai brangus sportas. Rėmėjų paieška, pasirengimas užtrunka beveik porą metų.“
Agnė suka ratus po miestelį ir pasakoja savo istoriją. Parodo, kur yra jos grožio salonas, – ji ne tik savininkė, pati jame ir darbuojasi nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Už mašinos langų terasose žmonės gaudo rudeninius saulės spindulius. „Negalėčiau gyventi dideliame mieste, kur visi skuba, vienas kito nepažįsta, – atvirauja Agnė. – Čia jaučiuosi sava. Viena iš jų.“