Po „Bomberio“ slapyvardžiu besislepiantis Arnoldas Remeika – apie atsisveikinimą su „L’Officiel Mada“ ir naują užmojį „Suprasti madą“

Kaip kilo mintis imtis iniciatyvos „Suprasti madą“? Kodėl ji reikalinga ir kam ji skirta?

Jau kurį laiką buvau kviečiamas tai pakalbėti viename mados renginyje, tai padėstyti kitame, tai pamoderuoti trečią, tai sukurti programą ketvirtam. Todėl seniai svarsčiau, ar nereikėtų tiesiog imti ir daryti savo renginius – nuo... iki? Prieš metus šią mintį jau buvau bepradedąs įgyvendinti, tačiau nuo visų asmeninių projektų tada atitraukė dabar jau buvusios „L'Officiel Mada“ leidėjos Jurgitos Garbaravičienės kvietimas jungtis prie žurnalo komandos ir tapti vykdomuoju redaktoriumi. Dabar, kai vėl tapau laisvas, nė neabejojau – turiu tęsti pradėtus darbus, juolab, kad po praleistų metų žurnale ir įgytos patirties jaučiuosi galintis nuversti kalnus. Toks jausmas, kad niekas nebebaisu, svarbiausia, kad nebūtų karo ir kad visi artimieji būtų sveiki.

O savo iniciatyvą pavadinau „Suprasti madą“ todėl, kad pats daug į mados pramonę gilinausi ir tebesigilinu, tad šiomis žiniomis natūraliai norisi dalytis, griauti stereotipus apie madą kaip apie tuščią ir paviršutinišką reiškinį, aiškinti, kaip mada veikia, kaip ji atsiranda, kaip ją vartoti. Tai dariau žurnalo puslapiuose – tiek kaip redaktorius, tiek kaip autorius, o dabar tiesiog pasirinkau dar vieną kanalą žiniai skleisti. Žmonėms įdomi mada, bet informacijos apie ją tiek daug ir ji tokia įvairi bei prieštaringa, kad tiesiog norisi viską sudėlioti į lentynas, leisti madoje dirbantiems lektoriams glaustai papasakoti būtinus dalykus, reabilituoti madą kaip reiškinį, kaip pramonę, kaip vieną įdomiausių dalykų, kurie ištiko žmoniją.

Mano siekis – burti mados entuziastų bendruomenę, kuriai rūpėtų truputį daugiau nei praktinės žinios apie kojinių derinimą prie avalynės ar apie idealiausią suknelės siluetą obuolio formos figūrai. Aš ir mano komanda norime žvelgti giliau, nes po dažnai banaliu ir grynai taikomuoju mados paviršiumi slypi tikri įdomybių lobynai. Neveltui mada dėstoma universitetuose kaip akademinė disciplina.

Mados mylėtojams jau pristatei renginių ciklą, tačiau iniciatyvą sudaro ne tik renginiai – jai skirta ir rubrika atsinaujinusiame žurnale „Laimė“. Kaip planuoji viską apjungti?

Tiek mano pažintinių renginių ciklas, tiek rubrika žurnale „Laimė“ vadinasi „Suprasti madą“, nes susikoncentravęs į tai, kas kada nors galbūt taps mados mokykla, niekur iš žiniasklaidos bėgti neketinu. Tik nusprendžiau rašyti su labai konkrečiu tikslu – kaip ir su renginiais, taip ir su savo rubrika „Laimėje“ ketinu padėti atskleisti visas mados paslaptis. Renginiuose jas atskleisime kartu su lektoriais ir svečiais, o žurnale – su pašnekovais.

Nuo seno mano mėgstamiausias žanras žurnalistikoje buvo pokalbiai, ypač tie ilgieji ir giluminiai. Tad ir „Laimėje“ neabejodamas pasirinkau interviu formatą – kalbinsiu labai įvairius mados profesionalus, kurių kiekvienas, pasakodamas savo asmeninę istoriją ir patirtį madoje, padės vis labiau mums visiems suprasti madą.

Pirmasis interviu su Londone gyvenančiu dizaineriu ir vizualiojo meno kūrėju Benu Baranausku – jau parduotuvių lentynose kartu su spalio „Laimės“ numeriu. Herojų sąrašas patvirtintas jau iki pat sausio, tad atėjau ne trumpam.

Neseniai palikai „L’Officiel Mada“ vykdomojo redaktoriaus pareigas – kūrei savo vizijos žurnalą su visa komanda, tačiau viešo pasisakymo apie išėjimą iki šiol nesulaukėme. Greičiau apie tai supratome išvydę naująją žurnalo vadovybę. Buvo sunku atsisveikinti?

Aš nesu medis. Jeigu jaučiu, kad noriu eiti – atsistoju ir einu. Išėjau taikiai, linkėdamas naujai komandai sėkmės, nes man rūpi, kad Lietuvoje liktų tas vienintelis madai dedikuotas žurnalas. O kol prekyboje paskutinis numeris, prie kurio dirbau su senąja komanda, kažkaip ir nesijaučiu pilnai palikęs šio leidinio. Spėjau šį prekės ženklą labai pamilti, gerbiu jo istoriją, jo įkūrėjų indėlį į madą ir meną, jų nueitą ilgiausią kelią – juk už poros metų prancūziškasis „L'Officiel“ švęs veiklos šimtmetį!

Beveik žygdarbiu laikau ir buvusių leidėjų Lietuvoje užmojį į mūsų šalį atvesti tokį prekės ženklą. Juk nesame ta tauta, kuriai mada būtų tokia pat svarbi kaip prancūzams ar italams, todėl tai buvo rizikingas sprendimas. Džiaugiuosi, kad leidėjai nepabūgo į mados leidinio redaktoriaus kėdę pakviesti vyro, nors tai buvo ne ką mažiau rizikingas sprendimas.

Kai išgirdau pasiūlymą, tokios avantiūros atsisakyti niekaip negalėjau. Prieš penkiolika metų, pradėjęs žurnalisto karjerą dienraštyje „Klaipėda“, neturėjau svajonių vieną dieną tapti redaktoriumi. Gal tada apskritai per mažai svajojau... Vėliau žurnalistiką išvis palikau, panėriau į vadybą, rinkodarą, viešuosius ryšius, tada sekė beprotiškai įdomus laikotarpis su vienu pažangiausių lietuviškų prekės ženklų „Julia Janus“, kur buvau atsakingas už tarptautinę prekybą ir plėtrą. Bet atvirai – žiniasklaidos slapčia ilgėjausi. Turbūt todėl ir tinklaraštį pradėjau rašyti, ir „L'Officiel Mada“ pasiūlymą priėmiau nesvarstydamas.

Ar sunku atsisveikinti? Be abejo, jaučiu per trumpai pabuvęs redaktoriumi, dar daug sumanymų liko neįgyvendinti. Netrukus prekyboje pasirodys ir šio sezono tendencijų leidinys „L'Officiel 1000 modelių“, prie kurio dirbau galima sakyti vienas, padedamas tik dizainerio, prancūzų kalbos vertėjos ir kalbos redaktorės. Visa likusi komanda jau buvo pasitraukusi.

Užverčiau lapą ir einu pirmyn. Šiaip man patinka naujos pradžios, nes tada jaučiuosi toks energingas, neapsnūdęs! Neturiu ko pykti, išėjau savo noru, tiesiog atsirado puiki proga viską pradėti nuo pradžių, „nusinulinti“, užsimotyvuoti iš naujo. Atokvėpiui šį rudenį laiko bus nedaug, nes stačia galva iškart nėriau į naujus projektus.

Viskas prasidėjo nuo „Bomberio“ tinklaraščio. Atrodo, mados tinklaraštininkų Lietuvoje apstu, bet dar nė vienam tai netapo tokiu tramplynu. Kaip manai, kas lėmė tokį „Bomberio“ populiarumą?

„Bomberį“ rašyti pradėjau prieš jau beveik trejus metus, kai labai norėjosi dalytis žiniomis ir įspūdžiais – tuo, ką pamačiau mados renginiuose užsienyje, ką sužinojau bendraudamas su mados pramonės senbuviais, ką ilgais vakarais skaičiau interneto žurnaluose. Jaučiu didelį malonumą dalytis žiniomis, ir turbūt žmonės tai jaučia. Net ir dėstyti sutikau todėl, kad žinios nesunyktų kartu su manimi. Rimtai, pažiūrėjęs filmą „Vis dar Elis“ su puikiąja Julianne Moore, kurios herojė kenčia nuo ankstyvos Alzheimerio ligos, susimąsčiau – o jeigu ir man taip?...

Dar žmonės sako, kad jiems patinka mano pozicija – nerėkiant pareikšti tvirtą nuomonę, kuri galbūt ne visada yra teisinga ar galutinė. Visada kviečiu diskutuoti, nesu nuomonės diktatorius, išvis savo tikslu laikau ne paveikti, bet informuoti. Mane seka tokie žmonės, kurie patys geba pasidaryti išvadas ir susiformuoti nuomonę. Aš – tik tarpininkas.

Imtis dėstyti madą universitete – drąsus žingsnis. Ne vienam gali kilti klausimas – kokią patirtį esi sukaupęs dirbdamas su mada? Ar ją ir studijavai?

Studijavau anglų kalbą ir literatūrą LCC tarptautiniame universitete, vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete įgijau viešųjų ryšių magistro laipsnį. Kur mada, klausiate? Esu mados savamokslis, viską patyręs savo kailiu, mokęsis iš savo ir svetimų klaidų, iš google, iš likimo brolių, su kuriais dalydavomės žiniomis, į kokias mados parodas užsienyje važiuoti, kas pažįsta gerą agentą ar kaip gauti nuolaidą madingame Paryžiaus showroom'e.

Kažkada, dar gyvendamas Klaipėdoje, su draugu buvau atidaręs siuvimo saloną pačioje senamiesčio širdyje – Teatro aikštėje. Jis gyvavo penkerius metus, per pačią ekonominę krizę. Tai buvo didelė pamoka niekada nepriimti svarbių finansinių sprendimų be atsarginio plano. Bet man gera prisiminti, kad aktorė Nelė Savičenko raudonuoju Kanų festivalio kilimu tais metais žengė mūsų kurtu vakariniu ansambliu...

Per pastaruosius kelerius metus daug gilinausi į madą, bandžiau ją suprasti iš skirtingų perspektyvų. Apie madą skaičiau, pats ją pardavinėjau, keliavau po mados sostines, o pernai net ir kūriau – kartu su bičiule dizainere Ugne Martinaityte iš OHMY sukūrėme kolekciją „Aš esu miestas“. Apie tai, kaip suprasti madą iš skirtingų kampų, kalbės ir mano pirmojo šio rudens renginio lektoriai. Neatsitiktinai pradedame būtent nuo šitos temos. O šį rudenį renginiuose kalbėsiu ne tik aš, bet ir penkiolika kitų lektorių, kurie susibūrė po „Suprasti madą“ vėliava. Kiekvienas atneš savo matymą, savo patirtį, savo charizmą.

Nuo lapkričio tapsi dėstytoju Vilniaus dailės akademijoje, mokysi studentus mados verslo. Ar tai bus pirmoji tavo patirtis prieš auditoriją? Kodėl manai, kad kostiumo dizaineriams reikalingos šios krypties žinios?

Praeityje esu dėstęs LCC tarptautiniame universitete, kelerius metus – Socialinių mokslų kolegijoje, todėl sovėti prieš auditoriją esu pratęs. Kai pakvietė dėstyti būsimiems kostiumo dizaineriams, apsidžiaugiau – turiu daug bičiulių dizainerių, kurie geba kurti stebuklus, bet apie juos viešai kalbėti ir juos parduoti jiems dažnai atrodo neįveikiama užduotis. Todėl dėstyti mados komunikaciją ir mados pardavimus šiems žmonėms man atrodo savotiška socialinė atsakomybė – privalau padėti kūrėjams ateityje gyventi iš to, ką kurdami jie jaučia malonumą ir prasmę. Be vadybinių žinių tai sunkiai įmanoma, ypač jeigu viską tenka daryti patiems – pasamdyti visų sričių specialistų gali sau leisti retas mūsų dizaineris.

Esi iš Klaipėdos – kaip tik spalio 12 d. „Švyturio“ arenoje rengi mados forumą. Išsikėlei sau tikslą populiarinti madą ne tik sostinėje?

Jaučiu skolą Klaipėdai, kuri pastaraisiais metais kažkaip nyksta, ir ne man vienam taip atrodo. Mada – tai patraukli forma išjudinti miestiečius, ypač tuos, kurie skundžiasi renginių įvairovės stoka.

Kai Klaipėdos savaitės organizatoriai kreipėsi su prašymu būti šių metų festivalio veidu, ne tik iškart sutikau, bet ir pats pasisiūliau būti atsakingu už mados forumo turinį. Visą dieną „Švyturio“ arenoje kalbėsime apie madą ir praeitį – renginys taip ir vadinasi „Atgal į praeitį“. Kodėl? Nes šiuolaikinėje madoje daug chaoso, nežinomybės, kalbėjimo apie ateitį, o žmonės – tiek kūrėjai, tiek vartotojai – ilgisi stabilumo, todėl vis dažniau įkvėpimo ieško praeityje. Pažiūrėkite, kas karaliauja ant mados sostinių podiumų – devintasis dešimtmetis, mūsų kiemų ir mūsų diskotekų mada.

Be abejo, man grįžimas į praeitį simboliškas dar ir todėl, kad dažnai prisimenu savo jaunystės Klaipėdą. Su techno muzika, pogrindžio vakarėliais ir šedevrais iš pirmųjų pigių drabužių parduotuvių.

Pats esi minimalizmo, juodos spalvos gerbėjas. Kas tau asmeniškai yra mada?

Mada man yra didelis nuotykis, sudėtinga pramonė, kasdienis įkvėpimas, pragyvenimo šaltinis ir dar daug visko. Iki šiol nebuvo minčių viską mesti ir eiti dirbti ką nors kitką. Vadinasi, einu teisingu keliu. Dar daug toje madoje liko nepatirta, dar dairausi galimybių. O dėl minimalizmo ir juodos spalvos – abu taip prie manęs prilipo, kad net kai kvietime nurodyta „gėlės“, o aš vis tiek ateinu juodai apsirengęs, niekas nebenustemba. Darosi nuobodu, todėl vis paeksperimentuoju su spalvomis.

Juodą renkuosi dėl praktinių priežasčių – kai dirbu, nenoriu blaškyti nei pats savęs, nei aplinkinių. Dirbu aš daug, todėl visada vaikštau juodas. O minimalizmas ilgainiui tapo gyvenimo būdu – po ilgų metų vartojimo ir pertekliaus šiuo metu noriu turėti mažiau. Tai negalioja tik kvepalams ir batams, bet mokausi save tramdyti ir čia.

Kaip pats vertini mados bendruomenę Lietuvoje? Ar į ją sunku patekti, kūrėjui įrodyti savo vertę?

Nemanau, kad sunku. Todėl ir kūrėjų – tikrų ir ne visai – tiek daug. Juokauju, kad jeigu Islandijoje tūkstančiui gyventojų tenka daugiausiai pasaulyje rašytojų, tai Lietuvoje analogiška situacija su dizaineriais. Bet vartotojas viską sustato į savo vietas – žmonės atsirenka, kam lemta likti, o kam lemta nebūti.

Kita vertus, vartotojams ne visada lengva susivokti, kas verta dėmesio, o ką geriau padėti atgal į lentyną – jiems reikia neįkyraus patarimo. Čia labai svarbus edukacinis momentas – todėl taip būtina, kad Lietuvoje būtų rimtų leidinių, rimtų renginių, rimtų kalbėtojų, kurie skleistų žinią apie madą, ragintų jos nebijoti, lavintų supratimą ir skonį. Tada bus mažiau istorijų, kai trauktis turi puikūs mados ženklai, kurių produktai neprigyja, nes esą yra per drąsūs, per inovatyvūs.

Konkurencija lietuviškoje madoje yra milžiniška, nors gal plika akimi ir nematoma. Gimti dizaineriu Lietuvoje, kur tokia didelė koncentracija talentingų kūrėjų, yra tarsi prakeiksmas. Todėl tiek daug lietuvių veržiasi į užsienį, nors dauguma būna visai tam nepasiruošę...

Kaip manai, ar lietuviška mada turi perspektyvų užsienyje? Ko reikia, kad tos perspektyvos būtų pozityvesnės?

Reikia realiai įvertinti savo galimybes – turėti strategiją, nemažai investicijų, įdomų ir kokybišką produktą už gerą kainą. Sėkmės turėti taip pat reikia, nes, kaip bebūtų keista, ir čia galioja principas „tinkamu laiku tinkamoje vietoje“. Be abejo, kalbu apie rimtas verslo ambicijas, kai dairomasi stambių realizacijos kanalų, ieškoma agentų, distributorių, pajėgių didmenos klientų.

Pardavinėti savo prekes užsienyje šiais interneto laikais galima ir kuklesniais mastais – tiesiog jas rodyti gausiau lankomose elektroninėse parduotuvėse ir siųsti pavienius užsakymus į bet kurį pasaulio kraštą. Tam dabar nei pirkėjui, nei pardavėjui nebereikia net išeiti iš namų. O lietuviškas produktas užsieniui įdomus, ypač pastaruoju metu, kai perbraižomas mados sostinių žemėlapis, kai naujų talentų dairomasi mūsų regione – Kijeve, Tbilisyje, net Rygoje. Viliuosi, kad netrukus ateis ir Vilniaus sėkmės valanda!