„Kol turiu jėgų ir sekasi neužsikrėsti, kol esu reikalinga – tol eisiu budėti“, – žada TV laidų vedėja Rita MILIŪTĖ (52). Tądien buvo jau dvidešimta jos pamaina.
„Į ligoninę einu tomis dienomis, kai nerengiu laidų Lietuvos televizijoje ar „Laisvės TV“. Arba galiu suderinti abu darbus. Per savaitę išeina maždaug penki budėjimai, – pasakoja. – Nėra lengva net keturias valandas ištverti su tuo kombinezonu – jis visiškai nepraleidžia oro, prakaituoji, nes nuolat judi, išgarini labai daug drėgmės, bet negali vandens atsigerti...“ Grįžus po budėjimo labiausiai norisi gerti. Ir mintys, aišku, sukasi pačios įvairiausios. „Tik atidedi jas tam metui, kai jau turėsi laiko ir jėgų analizuoti. Savanorystės pradžioje sau pasakiau: „Žiūrėk, tai, ką dabar matai, yra sunku. Bet dabar negalvok, nes nėra kada. Apie tai pagalvosi vėliau.“ Tiesiog supranti, kad yra dalykų, kurių negali pakeisti: tarkime, žmogaus mirties negali sustabdyti ar atšaukti. Bet gali padėti tam žmogui, kuris dar gyvas: gali jį pavalgydinti, nuprausti, pakeisti jam sauskelnes, pakloti lovą, galų gale bent šiukšles išnešti ir taip atlaisvinti rankas slaugytojoms.“