ORIENTALIZMAS – toks populiarus reiškinys, kad kur besi pirštu, ten pataikysi. Ne visi lanko jogą, valgo sušius ir stumdo baldus pagal fengšui, bet visi turi drabužines. O jose apstu daiktų, kurių nebūtų, jei Vakarai nesidairytų į Rytus.
Galima gerti ne kinišką, o anglišką arbatą ir manyti, kad Rytai niekuo dėti. Bet britai neturėjo šio gėrimo, kol nekolonizavo Indijos, ir negalėjo patys apskabyti arbatos krūmų, kad ant dėžučių lipdytų savo etiketes. Mados istorija panaši į arbatos. Vakarų ir Rytų romanas turi du etapus. Daug šimtmečių europiečiams buvo nepasiekiamos egzotiškos šalys, todėl iš ten atgabenti audiniai, skraistės, chalatai buvo autentiški, niekas neabejojo jų kilme. Turėti tikrą rytietišką daiktą buvo didžiausia prabanga.
Vėliau Azijos šalys virto kolonijomis, į jas kėlėsi anglai, prancūzai, vokiečiai. Iš arti viskas atrodė ne taip paslaptinga ir pasakiška. Europiečiai neišbraukė orientalizmo iš mados aktualijų, dėmesys jam tik augo, nes egzotika tapo prieinama: atsirado galimybių patiems austi panašias medžiagas, keisti dažymo technologiją, kopijuoti, interpretuoti akiai neįprastus modelius. Pasidarė pasiekiami net kinai, griežtai draudę eksportuoti šilkverpius ir jų kiaušinėlius.