Po draugo žūties alpinistas Kęstutis Skrupskelis rimtų kopimų neturėjo: „Visgi alpinizmas ir žygiai kalnuose turi ir savo kainą“

Net sunku įsivaizduoti, kiek pergalių jau pasiekta per visą jūsų gyvenimą. Suskaičiuojate visas viršūnes, į kurias įkopėte?

Turbūt į vienas viršūnes kopiame kalnuose, į kitas – grįžę į įprastą gyvenimą ar darbo metu. Aktyviai alpinizmo veikla pradėjau užsiimti nuo 2004-ųjų metų, tad iki šiol, per visą laikotarpį sukoptų viršūnių skaičių įvardinti tikrai būtų sunku. Norėčiau teigti, kad prisimenu visose jose patirtą trumpą ekstazės jausmą, bet pripažinsiu, kad niekada nebandžiau įkoptų viršūnių žymėtis ar rašytis į sąrašą.

Svarbiausiomis savo alpinizmo karjeros pradžios viršūnėmis, kurios ir pastūmėjo į neribotą meilę kalnams, turbūt laikyčiau su „Strong spirit“ klubu įveiktus uolinius/ledo maršrutus šiaurės Norvegijoje ar Tian Šanio kalnuose Kirgizijoje ir Kazachstane. Visgi tolimesniame kelyje pasirinkau tobulėjimą ledo alpinizmo srity, tad pastarųjų kelių metų mano „džiaugsmas“ ir tikslas buvo techniškai sudėtingi ledo maršrutai. Be abejonės, sudėtingiausias jų „Barber 5B“ maršrutas kopiant į „Laisvosios Korėjos“ viršūnę Ala Arčioje (Kirgizija). Į šią viršūnę Lietuvos šimtmečio paminėjimo proga kartu su Sauliumi Saikausku įkopėme šių metų vasario 14 dieną. Rusų Alpinizmo Federacija šį maršrutą buvo įtraukusi į svarbiausių federacijos narių žiemos įkopimų sąrašą 1970-2000 metų periodu. Deja, ši kelionė nebuvo sėkminga. Mano porininkas ir geras draugas Saulius žuvo besileidžiant nuo viršūnės. Mano nusileidimas taip pat nebuvo paprastas ir sėkmingas, tik po kelias paras trukusio sunkaus nusileidimo, bazinę stovyklą pasiekiau su kritimo metu patirtais sužeidimais (lūžusia kojos čiurna, plėštinėmis žaizdomis kitoje blauzdoje, trūkusiu krūtinkauliu ir trimis lūžusiais šonkauliais bei smegenų sukrėtimu). Turbūt psichologinis nuovargis, patirtas stresas, o taip pat ir traumos lėmė, kad šiais metais rimtų kopimų neturėjau. Tad nors vasaros sezonu ir buvau kalnuose, apsiribojau 2B sudėtingumo maršrutais, nesiekiančiais 5 kilometrų aukščio, kur savo žiniomis ir įgūdžiais galėjau pagelbėti jaunesniems ar mažiau patyrusiems žygeiviams.

Neseniai jūs buvote išrinktas Lietuvos alpinistų asociacijos prezidentu. Kaip jaučiatės?

Išties džiaugiuosiu ir be abejonės esu dėkingas, sulaukęs tokio Lietuvos Alpinizmo Asociacijos (LAA) bendruomenės pasitikėjimo. Asociacijos prezidento rinkimai yra reglamentuoti patvirtintuose įstatuose. Visi pilnateisiai asociacijos nariai (šiuo metu jų turime 131) balsuoja rinkdami prezidiumą. Į jį savo kandidatūrą gali kelti kiekvienas narys. Prezidiumą sudaro 5 asmenys. Ši asmenų grupė savo tarpe išsirenka prezidentą, atstovausiantį LAA ateinančius dvejus metus. Galiu pasidžiaugti, jog šį kartą vienbalsiai buvo pritarta mano kandidatūrai. Tikiuosi jų nenuvilti.

Asociacijos prezidentas kartu su prezidiumo taryba yra atsakingas už asociacijos priimamus sprendimus nuo organizacinės iki finansinės veiklos, taip pat ir už informacijos pateikimą visuomenei. Nusistovėjusi tradicija, kad LAA prezidentas dažnai tampa ir atstovu spaudai, tad turbūt nelaimių ar sėkmingų įkopimu atveju prezidentas tampa ir tiesioginiu informacijos valdytoju.

Tapus Lietuvos alpinistų asociacijos prezidentu lieka mažiau laiko ekspedicijoms? Galbūt planuojate jų iš viso atsisakyti?

Lietuvos Alpinizmo asociacijos prezidento pareigos be abejonės įpareigoja, ir tikrai nebūčiau pasirinkęs siekti šios vietos galvodamas, kad vargiai turėsiu tam laiko. Tad, ko gero, nuo šio mano pasirinkimo nukentės ir visa kita mano veikla, tame tarpe ir kelionės. Visgi visiškai jų atsisakyti nežadu.

Kaip prieš keletą metų, apie tuometinį LAA prezidentą S. Damulevičių kalbėjo patyręs žygeivis ir alpinistas Algimantas Jucevičius, – „svarbu, kad alpinizmo bendruomenei vadovautų tikras alpinistas, nes tik tokiu atveju įmanoma suprasti visas kylančias problemas ir jas išspręsti“, šiai jo minčiai visiškai pritariu.

Kokie pagrindiniai jūsų vadovaujamos asociacijos rūpesčiai?

Visų pirma turiu paminėti, kad LAA asociacija nėra pelno siekianti įstaiga. Pagrindiniai jos siekiai siejasi su pavadinimu. Asociacija rūpinasi alpinizmo, uolų ir ledo laipiojimo, sportinių ir pažintinių žygių, bei visų su kalnais susijusių ir giminingų sporto šakų populiarinimu. Vienu iš asociacijos prioritetų yra jaunimo ir suaugusių žmonių užimtumo didinimas per aktyvaus laisvalaikio ir rekreacijos formas, kurias siejame su veikla kalnuose. Siekiame nuolatos kelti alpinizmo ir kalnų turizmo meistriškumo lygį, o taip pat tikimės, kad mūsų pasiekti tikslai ar įkoptos viršūnės padeda garsinti Lietuvos vardą.

LAA planuojate daug pokyčių. Papasakokite apie juos.

Iš tiesų LAA laikas pokyčiams. Dažnai apie šią asociaciją išgirstame tik tada, kai nutinka nelaimė kalnuose. Iš vienos pusės – galime pasidžiaugti, kad bent šiais atvejais komunikacija ir pagalba nelaimės ištiktiems alpinistams ar jų artimiesiems būdavo suteikiama pakankamai operatyviai ir efektyviai, iš kitos pusės – labai liūdna, kad, išskyrus kelis kitus atvejus, tai būdavo kone vieninteliai vieši LAA pasirodymai. Norėtųsi tai keisti, Lietuvos alpinistai tikrai yra aukšto lygio, dalis jų galėtų lygiuotis į pasaulio geriausiuosius, o apie juos ar jų įkopimus nežinome faktiškai nieko. Tad svarbi LAA veiklos kryptis yra šio sporto populiarinimas.

Sudėtinga situacija ir su jaunimo rengimu kalnų žygiams ar alpinizmui. Nors augantis aktyvios veiklos poreikis didėja, ir žmonės vis dažniau savo laisvalaikį leidžia kalnuose, Lietuva, kone vienintelė iš ES valstybių, neturi sertifikacijos kalnų gidams. Į kalnus neretai veda nepatyrę ar nepakankamą patirtį turintys asmenys, kas galimai sukelia pavojų visai grupei, jau nekalbant apie draudiminius incidentus ir iš viso to kylančias pasekmes. Tad gidų rengimo srityje taip pat matau galimybę LAA, galbūt bendraujant su Turizmo departamentu ar vykdant individualią programą – šį projektą reiktų įgyvendinti artimiausiu metu.

Tikiu, kad kalnus mylinčių žmonių bendruomenė Lietuvoje tikrai nemaža, norėtųsi rasti būdų juos pakviesti veikti kartu, dalintis patirtimi, kurti bendrus projektus ar galų gale tiesiog kartu keliauti į kalnus. Naujų narių pritraukimas į LAA ir organizacijos patrauklumo didinimas taip pat yra vienas iš prioritetų.

Galbūt suvienysite ne tik Lietuvos alpinistus?

Lietuvos Alpinizmo asociacijos nariais gali tapti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurių veiklos neprieštarauja šios asociacijos tikslams. Kviečiame prie asociacijos veiklos jungtis visus, kurie neabejingi kalnams. Neturime apribojimo, kad nariais gali būti tik Lietuvos Respublikos fiziniai ar juridiniai asmenys, tad esame atviri visiems bendraminčiams. Žinoma, kol kas tikrai anksti kalbėti apie „pasaulio užkariavimą“, tad pagrindinį dėmesį kol kas skiriame Lietuvai.

Kokie susidomėjimo alpinizmu rodikliai pastaruosius keletą metų?

Alpinizmas Lietuvoje sparčiai populiarėja pastarąjį dešimtmetį. Tam įtakos neabejotinai turėjo ne tik auganti ekonomika (nes visgi reikia pripažinti, kad alpinizmas sąlyginai brangus sportas), bet ir aktyvaus laisvalaikio poreikio didėjimas. Per pastaruosius keletą metų vien Vilniuje atsidarė dvi laipiojimo dirbtinėmis uolomis sporto salės. Norintys išmokti alpinizmo pagrindų sunkiai sutelpa į kelių skirtingų organizacijų rengiamus alpinizmo kursus, o kasmet į kalnus išvyksta tūkstančiai žmonių. Pastebimi ir rezultatai, – Lietuvos alpinistai vis dažniau tampa tarptautinių konkursų laureatais ar prizininkais. Pripažinkime kad kiekvienas mūsų ir savo draugų tarpe vis dažniau išgirstame pasakojimų apie juos pakerėjusias snieguotas kalnų viršūnes ar nepamirštamus žygius kalnuose, tiesa?

Dauguma žmonių ir dabar į alpinizmą žiūri skeptiškai. Vis tai dėl nenusisekusių ekspedicijų. Į Lietuvą per 60 metų jau nebesugrįžo daugiau kaip 20 alpinistų. Kokie kitų šalių rodikliai? Kodėl dažniausiai nepavyksta išvengti mirčių?

Visgi alpinizmas ir žygiai kalnuose turi ir savo kainą. Deja, bet dažnai ji būna pati aukščiausia – mūsų gyvybės. Nors dažniausiai nukenčia nepatyrę ar savo galimybes pervertinę asmenys, nemaža atsakomybės našta turėtų tekti ir keliones į kalnus organizuojančioms agentūroms, kurios turėtų prisiimti visą atsakomybę už savo vedamų grupių saugumą.

Deja, bet turime ir nemenką patyrusių alpinistų tragedijų istoriją. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad kalnuose dažnai susiduriame su ekstremaliomis ir neplanuotomis situacijomis. Net geriausias psichologinis ar fizinis pasirengimas gali tapti nieko vertas vos per kelias sekundes pasikeitus orams ar ištikus nelaimei. Turime išmokti su tuo kovoti, ir mano galva niekas kitas nei patirtis to neišmokys. Visgi noriu pabrėžti, kad sudėtingus maršrutus ledu ar uola kopiantys, ar į faktiškai be deguonies mirties zonas aukštyje žengiantys asmenys nėra savižudžiai, visi jie tai pasirenka laisva savo valia, niekeno neverčiami. Patys vertiname riziką, patys renkamės maršrutus. Tikrai suvokiame, kad kalnų niekada nenugalėsime, nugalėti juose galime tik save patį, peržengdami savo galimybių ribas. Tad turbūt todėl ir renkamės kalnus, nes kaip sakoma – gyvenimas prasideda ten kur baigiasi komforto zona.