Po gimdymo Meda atsidūrė ant mirties slenksčio – gyvybę išgelbėjo lemtinga mamos įžvalga: „Oda tapo marmurinė“

Nėštumas be jokių pavojaus ženklų

Prisiminusi devynis nėštumo mėnesius, Meda portalui Žmonės.lt pabrėžė, kad jokių pavojaus signalų nebuvo. Priešingai, jos būklė prižiūrintiems medikams nekėlė nė mažiausios abejonės.

„Visas nėštumas buvo labai sklandus – jaučiausi gerai, o kiekvieno vizito metu gydytojai patvirtindavo, kad viskas yra normos ribose. Nebuvo jokių nerimą keliančių ženklų ar papildomų tyrimų poreikio.

Gyvenau aktyviai, pilna koja – dalyvavau renginiuose, buvau nuolat tarp žmonių, todėl neišvengiau ir sezoninių virusų. Nėštumo metu teko persirgti tiek COVID-19, tiek gripu, tačiau tai nesukėlė jokių ilgalaikių ar nerimą keliančių pasekmių – visi rodikliai išliko geri, o savijauta greitai atsistatydavo.

Iki pat paskutinių mėnesių jaučiausi stabili, nebuvo nieko, kas keltų įtarimą, jog kažkas gali pasisukti kitaip. Kartais net pagalvodavau, kad viskas vyksta pernelyg lengvai – tarsi gyvenimas dar ruošia kažkokį išbandymą, nes esu įpratusi eiti sudėtingesniu keliu ir pasikliauti faktu, kad mano kūnas visada susitvarko“, – Žmonės.lt pasakojo M.Piečytė-Lebrikė.

Laukimas pasiekė kulminaciją sulaukus numatyto termino. Nors pirmieji ženklai rodė, kad kūnas pamažu ruošiasi svarbiausiam įvykiui, niekas nepranašavo artėjančios dramos.

„Viskas prasidėjo labai organiškai. Sulaukiau vasario devintosios – savo numatyto echoskopinio termino, o dešimtą dieną nuvažiavau pasitikrinti, nes buvo jau viena diena po termino. Tikrinusi gydytoja pasakė, kad jau pradeda atsivėrinėti kaklelis, bet tada mane dar paleido namo, nes sąrėmių nejaučiau. Sutarėme, jog susitiksim už kelių dienų, jei niekas neprasidės – skatinimui. O jeigu prasidės, atvyksiu nedelsdama“, – prisiminė komunikacijos specialistė.

Staiga viskas pasikeitė

Įvykiai pradėjo klostytis žaibiškai, vos po paros Meda jau buvo gimdykloje. Nors pradžia žadėjo sklandų, natūralų procesą, netrukus gydytojų veiduose pasirodęs nerimas išdavė, kad viskas paprasta nebus.

„Už nepilnos paros, vasario 11-ąją, atvykau į akušerijos priimamąjį – viskas jau buvo prasidėję, gimdymas vyko greitai ir iš pradžių atrodė sklandus. Kūnas natūraliai judėjo į priekį, ir aš tiesiog stengiausi pasitikėti procesu.

Apie epidūrinę nejautrą dar buvo trumpai svarstyta, tačiau tuo metu atsivėrimas jau buvo pažengęs, skausmą toleravau, todėl nusprendėme jo nebetaikyti.

Vis dėlto, jau esant dešimties centimetrų atsivėrimui, gydytoja ėmė abejoti, ar viskas vyksta tinkamai. Buvo pastebėta, kad dukros galvytės padėtis nėra palanki natūraliam gimdymui – ji buvo aukštai ir tiesiai, todėl procesas nejudėjo taip, kaip tikėtasi. Antrai nuomonei pakvietus kitą gydytoją, dar bandėme situaciją pakeisti gimdykloje buvusios specialios kėdės pagalba, tačiau niekas nepasikeitė.

Mintyse sau kartojau, kad jei jau nuėjau taip toli, galiu dar šiek tiek pakentėti. Buvo labai intensyvu, viską išgyvenau savo kūnu, be papildomo nuskausminimo. Jaučiausi labai pavargusi, nes laikas slinko, o jėgos seko. Vis dėlto galiausiai tapo aišku, kad dėl mažylės padėties saugiausia yra keisti gimdymo planą. Reikėjo priimti sprendimą, nes svarbiausia buvo, kad viskas būtų gerai tiek man, tiek vaikui“, – dalijosi moteris.

Teko priimti lemtingą sprendimą

Iki pat paskutinės akimirkos Meda tikėjosi pagimdyti natūraliai, mat dėl to anksčiau nebuvo kilę jokių abejonių nei jai, nei gydytojams. Tačiau pasiekus kritinį tašką buvo priimtas sprendimas.

„Mane galimai būtų reikėję ar kirpti, ar naudoti vakuumą, todėl rekomendavo cezario pjūvį dėl abiejų saugumo. Nors anksčiau apie jį tikrai nesvarstėme – man viskas buvo absoliučiai gerai, o vaikelio svoris buvo adekvatus pagal mano gabaritus. Minčių apie planinę operaciją juolab nekilo, nes tai pirmas vaikelis, norėjau pabandyti pati. Tačiau tuo metu jau galvojau: noriu, kad palengvėtų, nes tikrai labai skaudėjo ir mačiau, kad natūralaus rezultato nebus, jis neįmanomas. Tad galvojau – darykit, ką norit, svarbu, kad vaikui viskas būtų gerai“, – prisiminė moteris.

Po priimto sprendimo viskas vyko greitai ir susitelktai. Operacinėje tvyrojo aiškumas ir kontrolė, o netrukus pasaulį išvydo dukra. Tas pirmasis susitikimas tapo akimirka, kuri suteikė ramybės – atrodė, kad sunkiausia jau už nugaros.

„Kai išgirdau ir pamačiau savo dukrą, pajutau didžiulį palengvėjimą. Po operacijos pamažu grįžo kūno pojūčiai, pradėjau judėti, bandžiau maitinti. Tuo metu viskas atrodė įprasta – niekas nekėlė nerimo, nebuvo ženklų, kad situacija gali pasikeisti“, – Žmonės.lt kalbėjo M.Piečytė-Lebrikė.

Netikėtai sveikata ėmė blogėti

Tačiau ramybė truko neilgai. Praėjus vos kelioms valandoms po operacijos, jau būnant privačioje palatoje, Meda pajuto, kad vietoj laukto atsistatymo jos savijauta ima blogėti.

„Iš pradžių galvojau, kad taip ir turi būti – juk buvo taikyta spinalinė nejautra, todėl natūralu jaustis silpnai, apsiblaususiai. Tikėjausi, kad su laiku viskas susidėlios, protas prašviesės, o kūnas atsistatys. Tačiau vietoj to jutau, kad man darosi vis sunkiau.

Apėmė stiprus silpnumas, pylė karštis, prakaitas, labai troškino. Bandžiau gerti vandenį, bet jis visiškai negelbėjo. Suleido vienus nuskausminamuosius – jokio efekto, tada kitus – irgi nepadėjo. Kraujo spaudimas buvo aukštas, pulsas taip pat, širdis permušinėjo. Vis dėlto atrodė, kad tai siejama su skausmu ar organizmo reakcija po operacijos. O aš viduje vis stipriau jaučiau, kad kažkas vyksta ne taip“, – patirtimi dalijosi moteris.

Gyvybiškai svarbi mamos įžvalga

Medos būklei prastėjant, o kūnui maskuojant problemų kilmę, personalas pavojaus iškart neįžvelgė. Tik mamos, kuri pati yra medikė, dėka buvo suprasta tikroji situacija.

„Tuo metu mūsų aplankyti jau buvo atvykusi mano mama. Ji mane labai gerai pažįsta, yra slaugiusi po kitų rimtų operacijų, todėl iš karto pamatė, kad kažkas ne taip. Stiprėjo pilvo skausmas, augo nerimas, o jokie vaistai nepadėjo – priešingai, su kiekvienais vis blogėjo. Toliau labai troškino, bet net vanduo nesuteikė jokio palengvėjimo.

Buvo iškviestas gydytojas, atliktas ultragarsas – pamatė laisvo skysčio pilve, tačiau nebuvo aišku, kas tai. Situacija dar neatrodė skubi, todėl buvo tęsiamas nuskausminimas, nors jis neveikė taip, kaip turėtų.

Lemiamu momentu mama pastebėjo dar vieną ženklą – mano oda tapo marmurinė, galūnės buvo šaltos ir drėgnos. Ji iškart pasakė, kad tai gali būti hemoraginis šokas. Po pakartotinio tyrimo paaiškėjo, kad skysčio pilve jau gerokai daugiau, ir tada sprendimas buvo priimtas nedelsiant – mane skubiai išvežė į operacinę, kad būtų aišku, kas vyksta“, – pasakojo gimdyvė.

Kova dėl gyvybės

Gydytojas akušeris-ginekologas, vėl atvėręs tą patį pjūvį, išvydo šiurpų vaizdą, tačiau rasti tikrąją pavojaus priežastį prireikė ne vienos valandos.

„Atvėrus pilvo ertmę buvo matyti, kad viduje susikaupę daug kraujo, tačiau iš karto nebuvo aišku, iš kur jis plūsta. Gimda buvo susitraukusi, todėl teko ieškoti kitų galimų priežasčių. Į operaciją buvo pasitelkti ir urologai – siekiant įsitikinti, ar kraujavimas nėra susijęs su šlapimo pūsle, ji buvo chirurgiškai patikrinta, tačiau paaiškėjo, kad kraujavimo šaltinis slypi kitur.

Tik po kurio laiko pavyko rasti po pilvaplėve pasislėpusią trūkusią kraujagyslę, kuri ir buvo kraujavimo priežastis. Kraujo netekta virš dviejų litrų, prireikė perpylimo, o pilvo ertmė buvo išvalyta ir drenuota“, – sudėtingą patirtį prisiminė jauna mama.

Nors gyvybė buvo išgelbėta, kilo klausimas, kodėl taip įvyko, tačiau net ir patyrę specialistai negalėjo vienareikšmiškai atsakyti, kas privertė kraujagyslę trūkti. Viena iš prielaidų siejama su sudėtingomis cezario pjūvio operacijos aplinkybėmis.

„Tikslios priežasties niekas negali įvardyti. Tai galėjo būti tiesiog unikalus kūno atsakas į intervenciją. Taip pat svarstyta, kad įtakos galėjo turėti tai, jog cezario pjūvis buvo atliekamas jau labai pažengus gimdymui – kai vaikelis buvo žemai, kaklelis pilnai atsivėręs, o procesas pasiekęs paskutinę stadiją.

Tokiose situacijose operacija tampa sudėtingesnė – reikia atlikti daugiau veiksmų, sudėtingiau pasiekti reikiamas vietas. Tačiau ar tai turėjo tiesioginės įtakos, atsakyti vienareikšmiškai neįmanoma“, – dalijosi moteris.

Namo grįžo ne iškart

Sugrįžimas į įprastą ritmą pareikalavo ne tik laiko, bet ir begalinės kantrybės. Tačiau net ir varginantys tyrimai bei aukštas kraujospūdis nebuvo tokie baisūs, nes šalia nuolatos budėjo žmogus, kuriuo Meda pasitikėjo besąlygiškai.

„Į namus grįžome tik po savaitės. Mane iš reanimacijos perkėlė į paprastą palatą, bet turėjome ligoninėje likti ilgiau, nors mažylę būtų išleidę standartiškai, jau po kelių parų. Dešimt dienų teko nešioti šlapimo kateterį, kol pūslė gijo po perpjovimo. Savijauta po truputį gerėjo, bet dar buvo daug silpnumo – kraujospūdis išliko aukštas, reikėjo vaistų.

Tyrimai taip pat rodė, kad atsistatymas dar tik prasideda – geležies ir feritino rodikliai buvo labai žemi, o uždegiminiai rodikliai išliko aukšti. Gydytojai aiškiai pasakė, kad kol šie skaičiai nesusitvarkys, namo grįžti negalėsiu, todėl teko tiesiog kantriai laukti ir leisti kūnui gyti“, – prisiminė komunikacijos specialistė.

Sugrįžus namo, ramybę suteikė artimiausi žmonės

„Dėl savo sveikatos jaučiausi ramesnė, nes mama liko kartu su mumis – žinojau, kad jei kas nors nutiktų, ji galėtų greitai įvertinti situaciją, identifikuoti problemą ar laiku pristatyti mane atgal į ligoninę. Tuo metu galėjau bent šiek tiek atsipalaiduoti“, – portalui Žmonės.lt kalbėjo M. Piečytė-Lebrikė.

Šeimos palaikymas ir vyro atsidavimas

Kol Meda kovojo dėl savo sveikatos, pirmosios jos dukros gyvenimo dienos klostėsi visiškai kitaip, nei buvo tikėtasi. Pagal įprastas ligoninės taisykles, tokiose situacijose, kai gimdyvė atsiduria reanimacijoje, partneris ligoninėje nelieka – jis gali tik trumpam aplankyti, o kūdikis perkeliamas į naujagimių skyrių medikų priežiūrai.

Tačiau šį kartą situacija susiklostė kitaip – šeimai buvo padaryta išimtis, kuri tapo neįkainojama.

„Mums labai pasisekė, kad mamai ir vyrui leido likti toje pačioje privačioje palatoje. Jie nuo pirmųjų akimirkų galėjo būti su dukryte, ją laikyti, ja rūpintis ir laukti manęs. Žinojimas, kad ji nėra viena, o su pačiais artimiausiais žmonėmis, man buvo be galo svarbus.

Vyras viską perėmė be jokių dvejonių – jis rūpinosi mažyle nuo pat pirmų dienų, ramiai, užtikrintai, su didžiuliu jautrumu. Pirmą mėnesį naktimis keldavosi jis, perėmė visas kasdienes priežiūros detales, kurios dažniausiai tenka moteriai. Aš tuo metu tiesiog neturėjau jėgų, o jis tapo tuo žmogumi, kuris laikė viską.

Mama taip pat buvo šalia – jai tarsi sugrįžo visi instinktai. Ji sakė, kad atvažiavo mūsų aplankyti, o galiausiai pati laikė kūdikį ant rankų, rūpinosi ja ir kartu gyveno su nuolatine įtampa, ar man viskas bus gerai“, – dalijosi moteris.

Atkreipė dėmesį į vieną svarbų dalyką

Paklausta apie šią patirtį, Meda išskiria svarbią pamoką, kuri, jos manymu, aktuali kiekvienai besilaukiančiai moteriai.

„Dar nėštumo metu sakydavau, kad gimdysiu Santarose, nes ten viskas po vienu stogu. Tada tai atrodė tiesiog racionalus pasirinkimas, bet šiandien suprantu šio pasirinkimo vertę.

Kai scenarijus taip netikėtai pasisuko, buvo labai svarbu būti ten, kur yra visa komanda, įranga. Tokiose situacijose kiekviena minutė turi reikšmę – visada norisi, kad sprendimai būtų priimami kuo greičiau.

Aš neturiu priekaištų gydytojams, nes suprantu atvejo unikalumą – jaučiu didžiulę pagarbą bei dėkingumą už tai, kas buvo padaryta.

Ši patirtis darkart parodė, kad negalime numatyti, kaip vyks gimdymas, bet galime atsakingai pasirinkti, kur būsime. Ir kartais tai tampa lemtingu sprendimu“, – Žmonės.lt pokalbį baigė M. Piečytė-Lebrikė.