Po gimdymo pradėjo matyti haliucinacijas, patyrė panikos, agresijos ir pykčio priepuolių

„Kasdienybėje esu gana emocionalus žmogus, greitai įsiplieskiantis, linkęs į kraštutinumus. Augau sudėtingomis sąlygomis, tad nemažai neišspręstų vaikystės patirčių „nusinešiau“ į suaugusio asmens gyvenimą.

Nėštumo neplanavau, tad ši žinia mane labai stipriai išmušė iš vėžių. Ne tik mane, bet ir mano vyrą. Kurį laiką tikrąja to žodžio prasme buvau šoko būsenoje, bandžiau suprasti, o kas mūsų dabar laukia. Būdama 8 mėnesį nėščia, patekau į automobilio avariją. Nė aš, nė kūdikis nenukentėjome, bet streso buvo ypatingai daug. Na, o galutinai emociškai palūžau pagimdžiusi. Dukrytė nebuvo rami, labai prastai miegojo, ją reikėdavo ištisai sūpuoti. O aš patekau į tikras negatyvių emocijų audras.

Galutinai emociškai palūžau pagimdžiusi.

Nebesusikalbėjome su vyru, jaučiausi emociškai apleista, nesuprasta, nematoma, pati save lyginau ir buvau lyginama su kitomis mamomis, o nuolatiniai artimų žmonių komentarai ir patarimai, kaip auginti kūdikį tik blogino situaciją, – prisimena Asta. – Svarsčiau net apie skyrybas, nes su vyru nesugebėjome susikalbėti, dažnai konfliktuodavome, vyko smulkūs emociniai, psichologiniai, net fiziniai smurto atvejai. Labai norėjau apsaugoti vaiką nuo to, kas vyko su manimi ir mano šeimoje, bet nežinojau kaip.“

Pašnekovė prisipažįsta galvojusi, esanti pati blogiausia mama pasaulyje ir su ja viskas yra negerai.

„Į mūsų tarpusavio konfliktus įsipainiojo ir anyta bei mano mama, kuri buvo išėjusi vaiko priežiūros atostogų. Galiausiai taip išsekau tiek fiziškai, tiek psichologiškai, kad pradėjau matyti haliucinacijas, patyriau panikos, agresijos ir pykčio priepuolių, kamavo įvairios blogos mintys. Gyvenimas tapo didžiuliu chaosu, iš kurio nežinojau kaip ištrūkti.

Kai pagaliau kreipiausi pagalbos, psichoterapeutė man diagnozavo labai stiprią depresiją. Vieno iš konfliktų metu buvau išprovokuota palikti namus ir 9 mėnesių naujagimį vyrui, apsistojau pas tėvus, kurie bandė mane tramdyti, kai veržiausi namo. Norėjau keršyti, skambinau policijai, visus aplinkinius laikiau savo priešais, tačiau labiausiai įskaudinau save pačią.

Norėjau keršyti, skambinau policijai, visus aplinkinius laikiau savo priešais, tačiau labiausiai įskaudinau save pačią.

Galiausiai savo noru atsiguliau į ligoninę, ten buvau priversta nutraukti žindymą – neturėjau kito pasirinkimo, nes dukrą pamačiau ir galėjau apkabinti tik po 2 savaičių. Gulėdama ligoninėje, nebenorėjau gyventi, jaučiausi taip, lyg mane būtų nubaudęs pats Dievas. Širdis plyšo iš skausmo, apatija ir beviltiškumas visiškai palaužė dvasią.

Ligoninėje supratau, kad prieš akis laukia ilgas fizinio, emocinio bei psichologinio atsistatymo ir dvasinio gydymosi bei išsilaisvinimo kelias. Dar tebegulint ligoninėje, manęs laukė kitas smūgis – vyras nusprendė, kad dukrai kurį laiką dar bus saugiau be manęs, tad pusmetį gyvenau pas savo tėvus.

Nutraukusi vaistus, kreipiausi į privatų psichiatrą, kuris man suteikė daugiau informacijos apie tai, kaip galima alternatyviau naviguoti tokį psichikos sveikatos sutrikimą“, – atsargiai rinkdama žodžius, skaudžią savo istoriją pasakoja moteris.

Motinystė – didžiulių iššūkių laikas

Kaip tvirtina klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė, motinystė savyje talpina ne tik džiaugsmą, bet ir daugybę kitokių jausmų: nerimą, neužtikrintumą, baimę, susirūpinimą. Nėštumas ir gimdymas, tapimas ir buvimas mama moteriai – tai didžiulių iššūkių laikas, kai reikia prisitaikyti ir prie besikeičiančio kūno, ir prie naujagimio poreikių, ir prie pasikeitusios savo pačios kasdienybės, galiausiai, ir prie savo naujojo socialinio vaidmens – mamos vaidmens.

„Moterų nuotaika tiek nėštumo metu, tiek ir po gimdymo labai varijuoja ir gali apimti visą spektrą emocijų ir jausmų, pradedant euforija ir baigiant nerimu, baime, netgi neviltimi. Kodėl taip yra, vieno atsakymo nėra. Vienos moterys tokias nemalonias būsenas patiria ryškiau, o kitos – vos jaučia.

Dažniausiai tai siejama su hormonais, ir čia tiesos yra labai daug. Staigūs organizme vykstantys hormonų pokyčiai turi labai didelę reikšmę moters emocinei būsenai ir nuotaikų svyravimui. Moterys po gimdymo patiria įvairių jausmų, dalis jų – labai prieštaringų. Tačiau absoliučiai normalu jausti visus jausmus, net ir tuos, kurie yra nemalonūs“, – tvirtina klinikinė psichologė.

Nuo melancholijos iki depresijos

Nepaaiškinamas moters liūdesys, jautrumas, verksmingumas įprastai prasideda kelios dienos po gimdymo ir gali trukti iki kelių savaičių. Kaip tvirtina M. Lukašonokienė, tuo laikotarpiu moterys neretai pačios išsigąsta savo liūdesio, nes galvoja, kad po gimdymo, po tokios sėkmingos nėštumo baigties, viskas vėl turėtų stoti į įprastą ramią vagą, o čia... priešingai.

„Nepaisant to, kad šis nepaaiškinamas liūdesys neretai suglumina ir pačią moterį, ir jos artimuosius, visgi tai yra visiškai normali ir netgi labai dažna būsena po gimdymo, kuri ir vadinama atitinkamai – melancholija po gimdymo.

Ji netrukdo moteriai rūpintis kūdikiu ir kurti su juo ryšį. Įprastai per kelias savaites melancholija tyliai atsitraukia. Jeigu to neįvyksta, jeigu moteris kasdien grimzta į vis stipresnį liūdesį, jeigu nustoja rūpintis savo naujagimiu, jeigu pastebimas jos atsiribojimas nuo kitų anksčiau įprastų veiklų, jeigu ateitis įsivaizduojama tik niūriai ir pesimistiškai, labai svarbu įvertinti, ar tai nėra beprasidedančios pogimdyvinės depresijos simptomai.

Šilti ir palaikantys tarpusavio santykiai, tinkamas pasiruošimas ir nusiteikimas motinystei leidžia rečiau prognozuoti depresiją po gimdymo.

Ji dažniau atsiranda moterims, susilaukusioms pirmagimio, bet nebūtinai“, – pasakoja pašnekovė ir priduria, jog didesnę riziką išgyventi pogimdyminę depresija patiria tos moterys, kurios susidūrė su nepalankia nėštumo ir gimdymo patirtimi, jautė nerimą dėl gimdymo, turėjo prastus santykius su artimaisiais, patyrė kitokių stresą keliančių gyvenimo įvykių. Tuo tarpu šilti ir palaikantys tarpusavio santykiai, tinkamas pasiruošimas ir nusiteikimas motinystei leidžia rečiau prognozuoti depresiją po gimdymo.

„Žinoma, pogimdyvine depresija suserga ir labai šiltus bei atjaučiančius artimuosius turinčios mamos, bet šių supratingų artimųjų dėka dažniau pastebima moters kančia ir ji yra greičiau nukreipiama psichikos sveikatos specialistams“, – pažymi klinikinė psichologė.

Kaip suprasti, pajusti, kad emocijos jau tikrai ant ribos?

Pasak M. Lukašonokienės, jeigu po gimdymo moters emocinė savijauta ne gerėja, o vis prastėja, jeigu jos jautrumas didėja, o liūdesys sulig diena stiprėja, jei didėja moters apatija ir mažėja noras rūpintis naujagimiu, reikėtų sunerimti.

Jei kalbantis su moterimi, girdimas jos niūriai piešiamas ateities paveikslas, jeigu net ir pokalbiai su artimu šeimos nariu nepadeda mamai pasijausti geriau, lengviau, pamatyti tą šviesesnę gyvenimo ir ateities pusę, pagalbos kreiptis būtina nieko nelaukiant.

„Mūsų psichikos sveikatai yra labai svarbios kasdienės pastangos rūpintis savimi, girdėti save. Ieškoti efektyvių streso įveikos priemonių tada, kai jau reikia čia ir dabar kažko stvertis, yra per vėlu. Dėl tos priežasties labai svarbu nuosekliai kasdienybėje praktikuoti įvairius atsipalaidavimo būdus, streso įveikos metodus, nes tik taip galime sau padėti. Padėti gali daug kas: pokalbis su artimu žmogumi, mėgstama veikla, trumpas pasivaikščiojimas ir grynas oras, dušas, o gal miegas“, – pastebi specialistė.

Jos teigimu, kai kalbame apie rūpinimąsi savo psichologine savijauta, neišvengiamai turime kalbėti ir apie jausmus. Jie nėra nebylūs. Kiekviena emocija ir kiekvienas jausmas mums signalizuoja apie labai svarbius dalykus, tad kasdienybėje verta stabtelti ir dažniau sau užduoti klausimą: o kaip aš jaučiuosi, kaip aš galėčiau padėti sau jaustis geriau? Įprastai žmonės neužtrunka atsakydami į antrąjį klausimą. Jiems daug sunkiau suprasti, kad stabtelti ir pasirūpinti savimi jau būtina.

Ką moteris gali padaryti pati? Ką dėl jos gali padaryti artimieji, draugai?

M. Lukašonokienės tvirtinimu, pati moteris gali pastebėti, kad jos savijautos pokyčiai jau yra atipiniai ir kad jai jau reikia pagalbos. Nėra gėda pripažinti, kad yra sunku. Tai ir tik tai atveria kelią pagalbai, kuri šiandien, laimei, yra ir prieinama, ir veiksminga.

„Svarbiausia, kad moterys kalbėtų apie tai, ką jos jaučia. Ne mažiau svarbu artimiesiems girdėti, ką moterys kalba ir nevertinti jų, nemenkinti patiriamų išgyvenimų, priešingai, pasistengti suprasti priežastis, dėl kurių nerimaujama, nuogąstaujama. Ir čia svarbu mamą ne pamokyti, kas labai dažnai daroma, o tiesiog padrąsinti ją tikėti savimi. Tikėti, kad viskas jai pavyks.

Mūsų vaikams nereikia, kad mes viską darytume tobulai.

O jei ir nepavyks taip gerai, kaip jai norisi, ji bet kokiu atveju jau dabar yra pati geriausia mama savo kūdikiui. Mūsų vaikams nereikia, kad mes viską darytume tobulai. Mūsų vaikams reikia, kad mes juos tiesiog besąlygiškai mylėtume“, – tikina klinikinė psichologė.

Pasak M. Lukašonokienės, mamų prisitaikymas prie pasikeitusios kasdienybės vyksta ne kažkur negyvenamoje saloje ramiai medituojant, o 24 valandas per parą rūpinantis savo mažyliu, o kartais – ir ta pačia buitimi.

Dažnu atveju – trūkstant miego, nebūtinai sveikai ir subalansuotai maitinantis, užmiršus savo pačios poreikius. Labai dažnai gimus kūdikiui moteris nebesijaučia turinti savyje pakankamai resursų tvarkytis su patiriamomis emocijomis, nes varginantis nėštumas, galbūt kitoks nei buvo tikėtasi gimdymas ar ne tokia palanki žindymo pradžia išsekina moterį.

„Tad artimieji turėtų pasirūpinti mama, o mama turėtų leisti, kad ja būtų pasirūpinta. Tuo pačiu – miegoti, kai miega kūdikis, stengtis sveikai maitintis, nekelti sau per didelių lūkesčių, kalbant apie buities rūpesčius, nesistengti visko daryti lygiai taip pat gerai, greitai ir nepriekaištingai kaip galbūt buvo stengiamasi daryti iki šiol“, – teigia pašnekovė.

Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.

Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.