Po Kanadą keliavusi Gitana Bukauskienė – apie įstabų grožį ir didžiulę kaltę: „Ši šalis į nieką nepanaši“

Pastarąsias – nuo Niagaros krioklio ir Tūkstančio salų maršruto Šventojo Lauryno upe iki Dvasios salos Malyno ežere ir Šventosios Anos kanjono – ji mielai aplankytų dar kartą, žiemą. Ką jau kalbėti apie Banfo ir Džaspero nacionalinius parkus ir vieną įspūdingiausių Kanados kelių Icefields Parkway, kuriame beveik neveikia mobilusis ryšys ir civilizacijai atstovauja vos viena degalinė.

Užtai esi apsuptas kvapią gniaužiančių kalnų, ledynų, ežerų bei atviro pavojaus jausmo, net kai tave lydi kelionių gido, ir žinai, kad žygio pabaigoje tavęs lauks patogus automobilis, vanduo, užkandžiai ir galimybė nusnūsti. Ir ne tik – Gitanos žodžiais, išvyka į Kolumbijos ledo laukus ir pasivaikščiojimas Atabaskos ledynu paverčia klimato kaitą ne bendra teorija, o labai konkrečia bėda, kurią reikia spręsti iš esmės.

„Mano vaikams ledo tirpsmo vandens gal dar liks, o štai dėl anūkų nebūčiau tokia tikra, – pasakoja keliautoja. – Vieną kartą išvystas toks vaizdas – rimtesnė ekologijos pamoka nei milijonas plakatų ar paskaitų. Mano akimis, yra dvi Kanados – gamta, kurios tiek daug įvairiuose filmuose. Ir miestai, kurie man itin įdomūs. Juolab kelionės, ypač į kitą pasaulio kraštą, visada pamokos. Pirmiausia – neskubėti ir atmerkti akis.“

Pirmosios tautos

Net Lietuvoje žodis indėnas dažniau lieka seniai verstiems Jameso Fenimore Cooperio ar Henry Riderio Haggardo romanams. Šiuolaikiniams vertėjams tektų suktis tarp korektiškų terminų: čiabuviai, autochtonai, vietiniai amerikiečiai arba – pirmosios tautos, kaip europiečių pirmtakai vadinami Kanadoje. Ir ne tik vadinami – už nežmonišką protėvių elgesį moka nūdienos baltieji. Ir jaučia didžiulę kaltę, kuri greitai prislegia net vakarykščius atvykėlius, net turistus.

„Mums, neturintiems panašios patirties, gal net sunku įsivaizduoti tragedijos ir atgailos mastą, – svarsto Gitana. – Viena skaudžiausių temų – masiškai atiminėti vaikai. Tokia gėdinga praktika truko iki pat devintojo dešimtmečio. Ši tema iki šiol skaudi, šalyje veikia organizacijos, padedančios žmonėms ieškoti savo gimdytojų, o šiems – atimtų vaikų. Pastarieji būdavo atiduodami įvaikinti, o kartais – gana dažnai, atsidurdavo Katalikų bažnyčios globojamuose internatuose, kur kentė psichologinį, emocinį, seksualinį smurtą. Net šiandien šalia tokių uždarytų mokyklų vis aptinkami bevardžiai vaikų kapai. Išgyvenusieji šį pragarą prisiteisia kompensacijas, tačiau tik neseniai apie šią temą imta atvirai ir garsiai kalbėti – ilgą laiką prie tylos politikos buvo prisidėję visuomenės įtakingieji, valdžios institucijos ir bažnyčia. Ir dangstėsi kilniais tikslais – padėti socialinių įgūdžių stokojantiems tėvams“.

Istorinės traumos sunkiai pamirštamos, nes nuolat primena apie save. Kaip pasakoja Gitana, šiandien pirmųjų tautų paveldas įamžintas puikiausiais muziejais, mokiniai ir suaugusieji pažindinami su istorija bei buitimi. Gali iki smulkmenų tyrinėti, kaip pasigaminti mokasinus ar išsidrožti kanoją. Tačiau išvykų į šiuolaikinius rezervatus niekas nesiūlo. Antra vertus, galbūt jos irgi būtų nekorektiškos. Ir, žinoma, muziejaus ekspozicija neišvengiamai padailina tikrovę.

„Vienas iš mūsų vairuotojų, gerus dvidešimt metų Kanadoje gyvenantis kinas, išsitarė apie rezervatuose išplitusį alkoholizmą, prageriamas išmokas ir trumpą gyvenimo trukmę. Labai retas pirmųjų tautų atstovas prisitaiko prie vakarietiško gyvenimo būdo. Žmonės tiesiog tyliai naikina save. Galbūt yra išimčių, tačiau mažai kas išgyvena ilgiau nei iki keturiasdešimties. Neseniai rodytas Scorsese „Gėlių mėnulio žudikai“ pasakoja apie Montanoje gyvenusių oseidžų žmonių tragediją. Kanados senosios tautos išgyveno panašias godžių baltųjų atneštas bėdas. O Joannos Gierak–Onoszko knyga „27 Toby Obedo mirtys“ – tikra istorija apie pirmųjų tautų vaikų išgyvenimus Kanados internatinėse mokyklose. Tikra, baisi ir sunkiai suvokiama.“

Kanados gali būti mažai

Klaidinga manyti, įsitikinusi Gitana, kad poros savaičių trukmės kelionės užtenka pažinti Kanadai. Tos dienos tebus kaip privaloma dailiojo čiuožimo programa: nukakti iš taško A į tašką B, valgyti pakelės užeigose, gerti kavą ne kai norisi, o kai leidžia tam skirtas laikas, nusifotografuoti prie visų turistų lankomų vietų ir įtraukti šalį į aplankytų sąrašą. Juolab neįmanoma per tokią trumpą išvyką aprėpti ir gamtos, ir miestų – pastarieji dažnai pamatomi pro turistinio autobusų langą. Tačiau jai pačiai visada įdomu dirstelėti už plieno ir stiklo fasadų. Todėl džiaugėsi, kad su vyru Kanadoje užtruko ilgiau.

„Man kaip miestietei įdomi miestų dermė, statiniai, atkartojantys legendinius Europos rūmus, pilis ar pramonės objektus. Iš pradžių vietinė „Undinėlė“ ar naujasis Koliziejus, kuriame įsikūrusi Vankuverio viešoji biblioteka, kelia šypseną. Bet greitai atsikvoši, kad nėra ko šaipytis, ypač šiandien, – juk Kanadą kūrė žmonės, priversti bėgti iš savo tėvynės (ir mažuma – gero gyvenimo ieškotojų). Be abejonės, jie stengėsi atkartoti įprastą vaizdą naujoje žemėje, atsinešti dalelę savo šalies, – svarsto Gitana. – Kas žino, ką statytume mes panašiomis aplinkybėmis. Juolab galima tik žavėtis, kaip šiuolaikiniai miestų architektai sugeba įtraukti visus tuos senuosius statinius (o šimtas metų Toronte, Vankuveryje ar Monrealyje, jau, žinote, garbus amžius) į modernaus miesto sampratą. Ir pavydėti – bent jau mano matyti miestai išties sukurti žmonėms, mėgstantiems leisti gyvenimą lauke. O ir Europa jiems iki šiol yra pažadėtoji žemė, net jei niekada neaplankyta.“

Gerovės valstybė nestokoja prieštarų. Be kita ko, pilietinių – angliškoji ir prancūziškoji dalis nepraleidžia progos papeikti vieni kitų ar anaiptol ne draugiškai pasišaipyti. Trintis nevirsta riaušėmis, bet senos nuoskaudos atsimenamos. Ir išvykdamas iš Toronto į Monrealį (arba atvirkščiai) turistas gali išgirsti perspėjimą, kad štai ten pas tuos prancūzus (ar britus), tai jau pamatysite – nei kultūros, nei tvarkos, nei įdomybių. Otavoje vienoje tilto pusėje kavą užsisakinėji angliškai, o kitoje iš tavęs tikisi ir aiškiai tai parodo prancūziškai pateikto užsakymo.

Beje, ne kartą teko girdėti, kad Kanados didmiesčiuose nėra ko per daug veikti. Tačiau tiesiog reikia žinoti, kokiame miesto rajone ką galima rasti. Ypač pinigingame Toronte. Viešbučių restoranuose ar baruose naktinis gyvenimas vyksta visai kaip filmuose. Mažutės miesto užeigos lieka kasdienai – pagriebti mėsainį ar išsinešti puodelį moliūginės latės (ne, ji neišėjo iš mados, tiesiog nebėra snobiškumo ženklas, o kasdienybė). O štai į „Queen Elizabeth“ viešbučio barą Monrealyje, kurį ypač išgarsino medaus mėnesį čia praleidę Yoko Ono ir Johnas Lennonas, patenki tik po griežtos atrankos. 1742 numeris, kuriame 1969 metų gegužės 26–ąją pora surengė viena iš spaudos konferencijų už taiką lovoje, kainuoja nuo tūkstančio dolerių per parą. Ir dažnai būna užimtas.

Meno, festivalių, eitynių prancūziškajame Monrealyje tikrai netrūksta. Neperdedant – ten kiekvieną dieną kas nors vyksta. Vankuveris yra turtingos bohemos, gero gyvenimo, puikaus maisto ir visuotinės gerovės teritorija, išsidėstęs labai įdomioje teritorijoje. Praleidusi ten visą savaitę Gitana prisipažįsta pritarianti kiekvienam geram žodžiui, kokį apie jį skaitė. Ir suprantanti, kiekvieną dolerį, įdedamą į vietos nekilnojamąjį turtą, kurį ypač pamėgo kinai. Gal kokie 25 procentai Vankuverio naujakurių atkeliavę iš ten.