Po pasaulį klajojanti kūrybininkė Greta Madline: „Puikiai pažįstu ir savo tamsiąją pusę“

Greta, papasakok apie save. Kuo užsiimi gyvenime?

Esu Greta Madline (Medelytė), dar žinoma, kaip „The Golden Girl“. Esu „Creative“ reklamos industrijoje, užimu „Art director + Copywriter“ pareigas. Metus studijavau Londone („Central Saint Martins“), bet supratau, kad ten man nepatinka, todėl bakalauro studijas grafikos dizaine tęsiau kitame universitete – „Leeds College of Art“.

Kai po studijų mane aplankė depresija ir buvau pavargusi nuo klajonių, sugrįžau į Klaipėdą. Sutiktos merginos padėjo man žengti pirmąjį žingsnį dizaino karjeroje. Pirmi užsakymai buvo juokingi – gal 20 eurų už logotipą (šypsosi). Tačiau metų pabaigoje jau dirbau su didesniais prekiniais ženklais ir visą savo dėmesį skyriau vizualaus identiteto kūrimui. Po kurio laiko išvykau į Vilnių, nes supratau, kad Klaipėdoje pasidarė per daug patogu. Gavau įdomų darbo pasiūlymą ir atradau sostinę. Tas laikas Vilniuje buvo nuostabus – visiškai jį įsimylėjau.

Vėliau patekau į „The Kennedys“ programą, kurią sukūrė „Wieden + Kennedy Amsterdam“ – didžiausia pasaulyje nepriklausoma reklamos agentūra. Buvo gaila palikti Vilnių, bet atsisakyti tokios galimybės tiesiog negalėjau. Vėl susikroviau lagaminus ir atsidūriau Amsterdame, kuriame gyvenau ir dirbau su dar šešiais talentingais žmonėmis.

Dabar esu Balyje, dirbu kaip kūrybininkė savo svajonių agentūroje „Achos!“ ir turiu tinklalaidę „The SideCast“ apie kūrybiškus saviraiškos projektus.

Persikraustei į Balio salą. Kaip atsidūrei lietuvių pamėgtoje atostogų vietoje?

Prieš trejus metus apsilankiau „Offf“ festivalyje (kūrybinių industrijų festivalis), kuriame dalyvavo ir „Achos!“. Man patiko jų projektai ir pamenu dar pajuokavau draugei: „jie faini, bet jiems trūksta manęs“.

Tačiau buvau per daug drovi, kad susipažinčiau su jais. Tik po metų nusprendžiau jiems parašyti. Jau kitą dieną kalbėjomės per „Skype“ ir man pasisekė – nors nuvykau į Barseloną tik susitikti su Davidu ir Benjaminu, iškart pradėjome darbuotis.

Vaikinai pasakojo vyksiantys į Balio salą, tad pasiūlė keliauti kartu ir man. Nors visai neieškojau darbo, tokios galimybės, vėlgi, negalėjau atsisakyti (šypsosi).

Kartais atrodo, kad mano gyvenimas – socialinis eksperimentas. Iš pradžių patyriau šoką, nes niekada nebuvau išvykusi iš Europos. Buvo keista viskas: vietiniai, parduotuvės, kainos, šaligatviai... Balyje labai gera pasidaro tuomet, kai paleidi norą kontroliuoti ir leidi sau mėgautis.

„The Kennedys“ – kūrybinis inkubatorius, inicijuotas didžiausios nepriklausomos reklamos agentūrų pasaulyje „Wieden + Kennedy Asterdam“. Apie ką šis projektas?

Čia surenkami septyni talentingi žmonės iš skirtingų šalių ir kūrybinių aplinkų. Praėjusiais metais į projektą patekau ir aš. Ši programa – neįtikėtina galimybė dirbti su dideliais prekiniais ženklais, talentingais ir daug pasiekusiais žmonėmis. Tai nuostabi kūrybinė mokykla.

Projekto sumanytojai tampa tavo mentoriais, o su komanda esate tarsi vieninga šeima: kartu gyvenate, dirbate, linksminatės. Visa tai tęsiasi aštuonis mėnesius. Pradžioje, žinoma, būna sunku, tačiau šis projektas pakeitė mane – tapau daug labiau pasitikinti savo kūryba, kitais žmonėmis.

O kaip sugalvojai dalyvauti šiame projekte? Ar tam prireikė daug pastangų?

Apie projektą išgirdau iš draugo ir patekti bandžiau net penkerius metus (šypsosi). Kai yra paskelbiama galimybė teikti paraiškas, turi dvi savaites, per kurias tau yra užduodami įvairūs klausimai ir pateikiamos užduotys.

Gali elgtis, kaip išmanai: iš dvylikos pateiktų klausimų atsakyti į visus, o galbūt atsakyti tik į vieną. Turi parodyti tikrąjį savo veidą ir individualumas čia yra svarbiausias kriterijus.

Manau, kad man pasisekė tada, kai aš paleidau norą daryti taip, kaip reikia ir leidau sau žaisti. Man buvo labai gera atlikti užduotis (šypsosi). Per tuos penkerius bandymų metus tikrai išmokau atkaklumo.

Esi pirmoji lietuvė baigusi „Wieden and Kennedy“ programą. Ką tau ji suteikė?

Visiškai pakeitė mano gyvenimą ir požiūrį. Atvėrė naujas galimybėms, supažindino su daugybę naujų žmonių ir įkvėpė tikėjimo savimi bei savo idėjomis. Tai neįkainojama patirtis.

Ką reiškia dirbti su žinomiausiais pasaulyje prekės ženklais?

Supratau, kad klientai visur šiek tiek panašūs – skiriasi tik biudžetai. Pastaraisiais metais susitelkėme į turinio kūrimą, nes tai yra ateitis. Rašėme scenarijus televizijos laidoms, filmams, kurie buvo pristatyti, pavyzdžiui, „Netflix“ ar „Great Big Stories“ kanaluose.

Dirbome su „Nike“, „Instagram“ ir „Corona“ prekiniais ženklais. Galbūt labiausiai mane nustebino jų paprastumas, to Lietuvoje labai trūksta. Na, o vienas įdomesnių faktų – darėme prezentaciją „Red Hot Chili Peppers“ (šypsosi).

Ar grįši į Lietuvą, o galbūt planuoji klajoti po pasaulį ir užsiimti įvairiomis veiklomis?

Visada mylėjau ir mylėsiu Lietuvą. Neretai tenka išgirsti, kad žmonės išvažiuoja dėl to, kad nėra galimybių – nesąmonė! Man atrodo, kad jeigu žmogus taip galvoja, tai jam galimybių nėra niekur.

Man puikiai sekėsi Lietuvoje, turėjau ir tarptautinių klientų, pavyzdžiui, „Twitter“, tad tikrai nesiskundžiau savo uždarbiu. Turiu idėjų, kurias noriu įgyvendinti Lietuvoje. Viena jų – įkurti kaimo sodybą, kurioje būtų vykdomi kūrybiškumo ir saviraiškos projektai.

Tačiau dabar, manau, leisiu sau paklajoti (šypsosi). Tikiu visata ir jos skirtu keliu, tad leidžiu jai mane nukreipti ten, kur skirta. Žinau tik viena – kūryba man visada yra pirmoje vietoje.

Kalbini žmones, kurie užsiima širdžiai miela veikla, tačiau už tai jie negauna jokio atlygio. Kaip gimė šis projektas? Kaip randi tinkamus pašnekovus?

Mano projektas vadinasi „The SideCast“ – jis yra apie kūrybiškus saviraiškos projektus. Tokie projektai gimsta iš meilės, noro kažką sukurti ir yra nekomerciniai, skirti tobulėjimui ir nevaržomai kūrybai.

Ir pati tokiais projektais užsiimu. Pirmasis buvo universitete, kai iš surinktų nereikalingų daiktų sukūriau instaliaciją – auksinę abėcėlę, taip gavau ir savo „golden girl“ pseudonimą. Būtent šis projektas padėjo susikurti savo pačios įvaizdį.

Man labai įstrigo pasakymas: „Niekada neklausk, ką žmonės veikia, klausk – kuo jie mėgsta užsiimti“. Nuo šios frazės viskas ir prasidėjo.

Savo laidose kalbinu pačius įvairiausius žmones. Pirmieji mano pašnekovai buvo pora – Boaz ir Brooke. Jie kartu sukūrė „Different every day calendar“, kuris leidžiamas jau penkerius metus. Be to, Brooke įgyvendina ir dar vieną savo saviraiškos projektą „Sad animal facts“. Iš to gimė dvi knygos, kurios išverstos į 10 kalbų ir parduodamos visame pasaulyje. Mane nustebino šios poros begalinis noras nuolat kurti ir atrasti vis kitų savo kampų.

Vienas interviu vyko medyje su Andy Duncanu, kuris laisvu laiku užsiima cirko pasirodymais. Tačiau tai ne stereotipiniai pasirodymai su raudona nosimi, o menas, kaip būti kvailiu.

Pašnekovus apjungianti idėja skamba paprastai – saviraiškos projektai padeda išlikti kūrybišku. Neturiu jokios strategijos, kaip ieškoti pašnekovų, tiesiog susipažindama su žmonėmis papasakoju apie save ir pasidomiu, galbūt jie užsiima įdomia veikla. Noriu kuo daugiau natūralumo ir tikiu, kad man pavyksta (šypsosi).

Užsiminei, kad tave buvo užklupusi depresija.

Taip, studijuodama patyriau labai daug streso. Ne tik mokiausi, bet ir dirbau dviejuose darbuose. Tikriausiai perdegiau ir toks gyvenimo būdas labai išvargino. Be to, universitete jaučiausi nepritapusi. Visuomet buvau kitokia, todėl net ir su dėstytojais dėl mano projektų, kurie neatitikdavo standartų, konfliktuodavau.

Stebint socialinius tinklus, atrodo, kad visiems puikiai sekasi. Nejučia pradėjau lygintis ir supratau, kad man sekasi ne itin gerai. Po studijų negavau trokštamo darbo, tad supratau, kad reikia grįžti į Lietuvą. Jau tuomet sukirbėjo mintis, kad kažkas su manimi negerai. Tik tuomet dar nieko nežinojau apie nervinį išsekimą, priepuolius ir nesuvokiau, kokio sudėtingumo yra depresija.

Na, o kai nežinai, labai sunku suprasti, kad tau reikia pagalbos. Lankydavausi pas gydytojus, nes būdavo dienų, kai atrodydavo, kad tuoj tuoj nualpsiu... Tačiau jie padarydavo kraujo tyrimus ir nieko įtartino nerasdavo. Prasidėjus širdies skausmams, man teko gerti antidepresantus, nes atlikus tyrimus paaiškėjo, kad viskas vyksta galvoje. Buvo keista, kad juos paskyrė be jokios psichologo konsultacijos. Tie vaistai buvo siaubingi...

Nuo jų pasidariau labai baikšti ir tarsi nieko nejaučiati. Po truputį vis blogėjo ir blogėjo, o padėti nebuvo kam. Ir pati nesuvokiau, kas su manimi vyksta. Laimei atradau meditaciją ir patekau į puikaus mokytojo rankas. Nepaisant to, visgi atėjo diena, kai panirau į visišką tamsą. Ačiū draugams ir mokytojams, kurie mane ištraukė ir padėjo sugrįžti į gyvenimą. Tuomet susipažinau su vienuoliu, dar uoliau meditavau, atradau sportą, dažniau susitikdavau su draugais ir tęsiau savo veiklas.

Dabar jau geriau pažįstu savo tamsiąją pusę – ji niekur nedingsta ir kartais išlenda blogos mintys, prasideda nerimo priepuoliai. Nemanau, kad nuo to galima pasveikti, tačiau daug skaitau ir domiuosi šia sritimi.

Psichologiniai sutrikimai yra labai rimtos ligos, kurioms, deja, nėra lengvo gydymo. Dabar leidžiu sau daugiau: kai norisi būti vienai – būnu. Man atrodo, kad mes pernelyg dažnai save kaltiname ir taip gramzdiname save į dugną. Didžiausia bėda ta, kad ši problema yra nematoma. Juk, kai žmogus serga depresija, tai nesimato išoriškai. Jis tarsi kasdien vaikšto su sulaužyta ir negydoma ranka... Skausmas yra milžiniškas.

Mes turime apie tai kalbėti, todėl neslėpiu to ir stengiuosi apie tai pasakoti ir socialiniuose tinkluose. Dalinuosi, nes tikiuosi, kad kažkam tai padės ir jie taip pat nuspręs už save kovoti, ras stiprybės sau atleisti ir save pamilti.