Po skandalingo kaltinimo apgaule – griežtas solistės atsakas: „Aš nesu „vėliava“, kurią galima iškelti ar nuleisti“

LVSO išplatintame pranešime spaudai antradienį teigta, kad V.Mikenevičiūtė gavo kvietimą dainuoti kitame operos teatre, todėl vasario 14 d. LVSO koncertų salėje dainuoti atsisako, nors su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jau buvo pasirašiusi sutartį. Tokį solistės žingsnį G.Rinkevičius vertino kaip netoleruotiną.

Į tokius kaltinimus sureagavo ir pati solistė, kuri savo atvirą laišką išplatino socialiniame tinkle „Facebook“.

„Šiandien (antradienį, – red.past.) viešojoje erdvėje pasirodė komentarai apie mano sprendimą nedalyvauti viename iš suplanuotų koncertų Lietuvoje. Jaučiu pareigą paaiškinti situaciją ramiai, be emocijų ir be asmeniškumų.

Taip pat man sunku suprasti, kodėl ši situacija buvo pasirinkta spręsti viešo šmeižimo forma, vartojant tokias sąvokas kaip „apgavystė“. Tai yra labai rimti kaltinimai, kurie neatitinka nei faktinės situacijos, nei profesinės realybės. Mano sprendimas nebuvo nei slaptas, nei nesąžiningas, nei paremtas klaidinimu – jis buvo nulemtas objektyvių aplinkybių, apie galimas rizikas informuojant iš anksto. Todėl viešas asmens diskreditavimas man atrodo ne tik nesuprantamas, bet ir nepriimtinas profesinio dialogo kontekste.

Sprendimas nebuvo nei spontaniškas, nei patogus. Mano profesijoje egzistuoja aplinkybės, kai tenka skubiai reaguoti į nenumatytas situacijas tarptautiniuose teatruose, ypač kai kalbame apie tokio masto institucijas kaip Teatro alla Scala ar Niujorko „Metropolitan Opera“. Tai nėra „dar vienas kitas teatras“ (kaip išsireiskia LVSO meno vadovas savo pasisakymuose) ar alternatyvus pasirinkimas – tai operos pasaulio Olimpas, vieta, apie kurią svajoja kiekvienas dainininkas, ir atsakomybė, kurią prisiimti tenka tik labai siauram ratui atlikėjų. Jei paklaustume savęs, kiek dainininkų iš Lietuvos yra ten dainavę, atsakymas būtų akivaizdus – tai išskirtinis profesinis pasiekimas, o ne kaprizas.

Šiandien mane kviečia ir manęs reikalauja dirigentai, teatrai ir režisieriai. Toks įvertinimas nėra atsitiktinis – jis ateina per ilgametį darbą, discipliną ir pasitikėjimą, kuris susiformuoja tarptautinėje profesinėje bendruomenėje. Būtent dėl to kartais tenka atsidurti situacijose, kai skirtingų projektų repeticijos sutampa ir realios pasirinkimo laisvės paprasčiausiai nebelieka.

Norėčiau pridėti ir dar vieną svarbų aspektą, kuris viešojoje erdvėje liko nepaminėtas. Šiuo metu repetuodama Hamburge, esu kelioms dienoms išleidžiama į repeticijas Milane, nors mano dalyvavimas Hamburgo produkcijoje nėra atšaukiamas. Tai įmanoma todėl, kad teatrai tarpusavyje komunikuoja, derina grafikus ir tiesia vieni kitiems pagalbos ranką. Tarptautinėje praktikoje tokiose situacijose pirmiausia ieškoma sprendimų ir stengiamasi gelbėti procesą – tai yra normalus, profesionalus bendradarbiavimas.

Būtent todėl vieši emociniai pareiškimai, asmeniniai apibendrinimai ar kategoriškos frazės, kurios užkerta kelią net dialogui ar galimybei „susitikti ateityje“ (straipsnio aut. citatos), man kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Tokie pasisakymai, mano akimis, labiau atspindi emocinę reakciją, o ne profesinį situacijos vertinimą. Mano darbe visada svarbiausia buvo pagarba (!), dialogas ir bendras rezultatas – ne vieši ultimatumai ar emocijų demonstravimas.

Apie galimas rizikas buvau užsiminusi dar prieš pasirašant sutartį Lietuvoje. Mūsų profesijoje koncertai ir spektakliai atšaukiami ne tik dėl gastrolių, bet ir dėl ligų, traumų ar kitų nenumatytų aplinkybių – tai yra normalūs, visame pasaulyje suprantami reiškiniai.

Man ypač skaudu, kai tokia profesinė realybė pateikiama kaip moralinis ar vertybinis klausimas. Mano ryšys su Lietuva nėra matuojamas vienu koncertu ar viena data. Visą savo gyvenimą garsinu Lietuvos vardą pasaulio scenose, ir darau tai ne deklaracijomis, o darbu!!! Aš nesu „vėliava“, kurią galima iškelti ar nuleisti pagal emocijas – mano meilė Lietuvai yra nuosekli, tyli ir paremta realiais pasiekimais.

Šis laiškas yra vienintelis mano pasisakymas šia tema. Daugiau šios situacijos viešai nekomentuosiu, nes manau, kad tokio pobūdžio klausimai turėtų būti sprendžiami profesionalioje, o ne viešų emocijų ir interpretacijų erdvėje.Nuoširdžiai apgailestauju dėl susiklosčiusios situacijos ir daugiau prie šios temos negrįšiu.

Aš visada liksiu atvira Lietuvai. Tačiau taip pat liksiu ištikima savo profesinei atsakomybei ir tarptautiniams įsipareigojimams“, – rašė V.Miknevičiūtė.

Primename, kad išplatintame LVSO pranešime spaudai antradienį teigta: „R.Wagnerio „Lohengrine“ Elzos partiją vietoje Vidos Miknevičiūtės dainuos kita labai talentinga solistė Viktorija Kaminskaitė, kuri Lietuvoje dainavo dar 2014-ais metais Dalios Ibelhauptaitės režisuotame W.A.Mozarto operos „Visos jos tokios“ pastatyme – ir dainavo nuostabiai gražiai, – sakė maestro G.Rinkevičius. – Kadangi taip įvyko, kad nebus V.Miknevičiūtės, mes iš karto ieškojome, kas galėtų padainuoti Elzos partiją, ir suradome, kad Vokietijos operos teatruose, tarp jų ir Hanoverio valstybinėje operoje, ją yra atlikusi V.Kaminskaitė. Solistė Lietuvoje būna labai retai.

Labai gerai sutapo, kad V.Kaminskaitė tuo metu kaip tik turėjo laiko tarp kitų pastatymų. Klausiausi, kaip ji dainuoja R.Wagnerio muziką ir būtent Elzos vaidmenį, todėl tikiu, kad viskas bus tikrai gerai – mūsų „Lohengrinas“ bus tiek pat įdomus, o galbūt net ir dar įdomesnis. Tie, kurie žino V.Miknevičiūtę, tikrai norės paklausyti ir kaip dainuoja V.Kaminskaitė.“

V.Miknevičiūtė Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą informavo, kad gavo kvietimą dainuoti kitame operos teatre, todėl vasario 14 d. LVSO koncertų salėje dainuoti atsisako, nors su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru jau buvo pasirašiusi sutartį. Paklaustas, kaip vertina tokį solistės žingsnį, G.Rinkevičius teigė, kad šitoks solistės elgesys yra netoleruotinas pirmiausiai iš moralinės pusės.

„Ne mane, ne orkestro muzikantus ir ne kitus solistus ji apgavo. Ji apgavo publiką – Lietuvos, mūsų Tėvynės publiką. Ji su mumis buvo pasirašiusi sutartį, tad „Lohengrino“ bilietus į prekybą paleidome dar praėjusių metų rugsėjį, ir jie visi yra išparduoti. Aišku, ji yra įžymi solistė, daug kur koncertuojanti pasaulyje, bet tai nereiškia, kad galima taip elgtis. Mano nuomone, tai yra bjauri apgavystė.

Kažkada labai panaši situacija nutiko Edgarui Montvidui, kai Edgaras gavo kvietimą dainuoti Londono „Covent Garden“ operos teatre tuo pat metu, kai Vilniuje buvo suplanuotas jo koncertas, bet jis tuomet neišvažiavo ir koncertavo LVSO koncertų salėje. Toks V.Miknevičiūtės poelgis rodo, kad Lietuvos publika solistei nesvarbi. Dėl to man ši situacija yra labai nemaloni ir apgailėtina. Nenorėčiau su V.Miknevičiūte daugiau niekur susitikti“, – interviu sakė maestro G.Rinkevičius.

V.Miknevičiūtę R.Wagnerio operoje „Lohengrinas“ pakeisiantis lietuvių sopranas V.Kaminskaitė tarptautinėje operos ir koncertų scenoje įsitvirtino kaip universali atlikėja.

Jos repertuaras, aprėpiantis laikotarpį nuo baroko iki R.Wagnerio, žavi publiką ir kritikus. Išraiškinga sceninė laikysena ir vokalinio intensyvumo jėga daro solistę itin paklausia didžiųjų operų partijų interpretuotoja. V.Kaminskaitė atlieka pagrindinius vaidmenis Berlyno, Dresdeno, Leipcigo, Bonos ir kituose operos teatruose. 2024 m. solistė pelnė žurnalo „Opernwelt“ nominaciją kaip Metų dainininkė.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncertas, kuriame skambės R.Wagnerio opera „Lohengrinas“, įvyks 2026 m. vasario 14 d. 17 val. LVSO koncertų salėje. 16 val. vyks Julijaus Grickevičiaus paskaita prieš koncertą. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius.