Biržietė Vigilija – moteris, kurios stiprybės daug kas galėtų pavydėti. Gitaros mokytoja iš Biržų prieš beveik dešimtmetį metė širdžiai mielą veiklą ir dėl mylimojo svajonės nėrė į visišką nežinomybę. Kartu su savo tuometiniu sutuoktiniu virtuvės šefu Danu Černiausku emigravo į Tenerifę, kur vyras siekė savo svajonės – atidaryti aukščiausio lygio restoraną. Vigilija iš gitaros mokytojos Kanarų saloje tapo karjeros laiptais kopiančia viešbučių ir restoranų valdytoja. Sutuoktiniams gyvenant, regis, svajonių gyvenimą, per vieną dieną jis sugriuvo kaip kortų namelis: garsus virtuvės šefas staiga patyrė stiprų infarktą.
Šeima visiškai netikėtai liko ne tik be vyro, tėčio, bet ir be tikslo toliau likti Tenerifėje.
„Verčiau naują gyvenimo lapą. Bet jausmas toks, lyg būčiau grįžusi į senuosius savo gyvenimo puslapius. Dabar gyvenu taip, kaip visada širdis norėjo. Nors nebesu svarbias pareigas užimanti vadovė, tačiau į mano gyvenimą grįžo muzika, kurios širdis buvo taip išsiilgusi“, – sako Vigilija, Žmonės.lt sutikusi papasakoti ne tik apie naują gyvenimo etapą, sukurtą grupę, bet ir apie lemtingą dieną, apvertusią jos šeimos gyvenimą aukštyn kojomis.
Beje, 2022-ųjų vasarą Vigilija Černiauskienė ištekėjo ir tapo Frankiene. Tačiau apie viską – iš eilės.
Visą gyvenimą gyvenote ir dirbote Biržuose. Ne vieną šimtą mokinių išmokėte groti gitara ir supažindinote su muzikos pasauliu. Be to, visada buvote savo miesto patriotė. Kas pastūmėjo palikti gimtinę ir Šiaurės Lietuvą iškeisti į Kanarų salas?
Mano vyras buvo virtuvės šefas. Jį į Tenerifę pakvietė dirbti lietuviai. Mačiau, jog Danas dega ta mintimi ir dėl jo svajonės kartu leidomės į didžiulį gyvenimo nuotykį. Išvykti buvo tikrai nelengva, su ašaromis akyse palikau savo veiklą, bet viduje tikėjau, kad šis pokytis – laikinas.
Tenerifėje vyras nusprendė, kad nori kurti savo restoraną. Nors dėl to teko parduoti nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, tačiau tikslą pasiekėme: atidarėme aukščiausios klasės restoraną. jis vadovavo virtuvei, aš – restoranui. Visas personalas, dokumentai, buhalterija ir bendravimas su klientais teko man. Buvau kaip kačiukas, įmestas į vandenį.
Tuo metu aš pasiryžau įveikti kalbos ir nepažįstamos biurokratijos barjerą: sėdau prie knygų ir išmokau kalbą. Su valdžia ir visomis institucijomis bendravau pati. Ir nors man buvo siūlomas vertėjas, tačiau jo atsisakydavau.
„Gyvenu jūsų šalyje ir privalau kalbėti jūsų kalba“, – toks būdavo mano atsakymas. Tada matydavau vietinių akyse pagarbą ir norą padėti. Vėliau mane pakvietė naujieji rusai vadovauti dviem viešbučiams. Mano vyras toliau dirbo virtuvės šefu.
Įsivaizduoju, du sėkmingi savo srities profesionalai, gerbiami bendruomenės ir mylimi klientų Tenerifėje būtų galėję dar ilgai gyventi svajonių gyvenimą. Vis tik, likimas paruošė skaudų smūgį. Kaip dabar atsimenate tą dieną?
Tai buvo neįtikėtinas virsmas mano gyvenime. Viskas įvyko labai staiga ir netikėtai. 2020 metų kovo 14 dieną pas mus restorane turėjo vykti grandiozinis karnavalas. Buvo prognozuojama, kad čia iš viso pasaulio suskris keliolika tūkstančių svečių. Todėl dirbome daug ir buvome labai optimistiški. Nors pasaulyje jau vyko didžiulė suirutė, Tenerifėje buvo viskas ganėtinai ramu: saulė šviečia, visi laimingi. Sunku buvo suvokti, kad pasauliui artėja toks krachas.
Taigi, būtent kovo 14 dieną buvo įvestas griežtas karantinas. Visi planai žlugo, visos veiklos sustojo. Kaip ir visas pasaulis, taip ir mūsų šeima – užsidarėme namuose. Gyvenome ganėtinai ramiai. Tačiau lygiai po mėnesio ramybė pasibaigė.
Tos penkiolika minučių, kol atvyko medikai, buvo ilgiausios mano gyvenime.
Balandžio 14 dieną, kai visi trys su mažąja dukra Daniele (Vigilija dar turi vyresnę dukrą Mirandą iš ankstesnės santuokos) buvome namuose, Danas atsikėlė pasidaryti kavos ir nukrito. Mane ir dukrą ištiko panika. Pradėjau daryti dirbtinį kvėpavimą. Vaikas klykė šalia, o aš negalėjau jos apkabinti, nes privalėjau gaivinti mirštantį vyrą.
Tos penkiolika minučių, kol atvyko medikai, buvo ilgiausios mano gyvenime. Jie dar bandė gaivinti, bet galiausiai konstatavo, jog mano vyras patyrė labai staigų, stiprų infarktą ir jo gyvybė užgeso per kelias minutes.
Atlikę savo darbą medikai išvyko ir paliko mus visus tris namuose: mane, vis dar nesuvokiančią, kas įvyko, dukrą, kuri ką tik neteko tėčio ir mato jį be gyvybės ženklų, ir mano vyrą Daną, kuris tuo metu turėjo gerti kavą, o dabar guli be gyvybės ženklų.
Tą akimirką mintyse spengiančią tylą keitė daugybė klausimų ir baisus nežinomybės jausmas. Nors psichologiškai buvo be galo sunku, tačiau su Tenerifės bendruomenės parama pavyko išgyventi šį laikotarpį. Buvo didelė suirutė, lėktuvai neskraidė, tad užtrukome du mėnesius, kol grįžom į Lietuvą ir čia palaidojome urną su vyro palaikais.
Širdis šaukė Lietuvos link, o protas sakė, kad mano perspektyvos ir profesinė sėkmė – Tenerifėje.
Neilgai trukus teko priimti labai svarbų sprendimą: ar grįžti į Tenerifę toliau vadovauti viešbučiams ir restoranams bei turėti užtikrintą, stabilų gyvenimą, ar likti Lietuvoje, iš kurios širdis niekuomet nenorėjo išvykti?
Kai grįžau į Lietuvą dar tvirtai nežinojau, ar liksiu. Ispanijoje turėjau gerai apmokamą darbą, artimųjų ratą, bendruomenę. Todėl jaučiau dviprasmiškus jausmus: širdis šaukė Lietuvos link, o protas sakė, kad mano perspektyvos ir profesinė sėkmė – Tenerifėje.
Vis dėlto grįžus, gal po dviejų savaičių mane trenkė kaip žaibas mintis, kad aš noriu likti čia, kur mano tikrieji namai. Nemokėjau net to paaiškinti. Lietuvoje buvo likę mano tėvai, brolio šeima, draugai. Labai greitai sugrįžau atgal į ten, kur visada buvo gera.
Laimė ne piniguose ir ne atostogų atvirutėje, kur tik saulė, kalnai ir vandenynai. Nusprendžiau klausytis širdies balso. Be to, ir mano, ir dukros širdys dainavo tą pačią melodiją. Kaip dabar atsimenu, kai Danielė pirmą kartą pamatė lietų Lietuvoje ji laikė mane už rankų ir vis kartojo: „Čia mano geriausia diena!“.
Tenerifėje lydavo kelis kartus per metus. O mes esame gamtos vaikai, mums abiem reikia laukų, miškų, žolės. Nes lietuviškos lygumos man daug gražesnės už kalnus ir saulėlydžius vandenyne.
Grįžus į Lietuvą pradėjau įrenginėti gitaros studiją, kurios veiklą buvau nutraukusi išvykstant į Tenerifę. Neilgai trukus žmonės jau pradėjo manęs teirautis ir klausti, ar sutikčiau pamokyti groti gitara. Dievinu gitaros mokytojos darbą. Ji kupinas didelių svajonių. Mano siekis – uždegti mokinius muzika ir meile šiai meno sričiai.
Gitaros studijos patalpose įsirengėte jaukius namus ir grupei, kurią subūrėte su vietiniais muzikos entuziastais ir profesionalais. Pati sakote, kad jus pirmyn veda didžiulė meilė tam, ką darote. Tikriausiai dabar džiaugiatės, kad ilgas laikas, praleistas Tenerifėje, neatitolino jūsų nuo muzikos?
Tiesą sakant, gyvendama Tenerifėje buvau palaidojusi viską, kas susiję su muzika. Maniau, kad tai – praėjusio gyvenimo etapas ir šitas lapas jau užverstas. Nors būdavo retų momentų, kai prisimindavau muzikavimą.
Pavyzdžiui, per restoranuose vykstančius gyvos muzikos vakarus, kuriuos man taip patiko organizuoti. Yra tekę paimti mikrofoną į rankas ir uždainuoti. Tuomet visiems būdavo labai netikėta, kad direktorė dainuoja. Ir dar visai neblogai.
Mano grįžimas į Biržus sutapo su bosisto Vidmanto Galecko grįžimu po 20-ties metų, praleistų Airijoje. Taigi kartu su juo, subūrę dar keletą savo srities profesionalų, įkūrėme gyvo garso grupę su saksofonu, pianinu, gitaromis ir mušamaisiais.
Galiu drąsiai teigti, kad esame vieninteliai Šiaurės Lietuvoje, turintys tokią stiprią komandą ir grojantys gyvai.
O mūsų grupės pavadinimo istorija ir man pačiai kelia šypseną. Prieš pat lipant ant scenos, vieno koncerto metu, mūsų paklausė: „Koks grupės pavadinimas?“. Tiesą sakant, mes patys apie tai nebuvome galvoję. Ir mano kolegos vyrukai vieningai nusprendė, kad vadinsimės „Viga ir grupė“. Nors nenorėjau aš tokios garbės...
Po audrų vėl pasibeldė meilė
Per pastaruosius metus save išbandžiusi daugelyje sričių Vigilija Černiauskienė Žmonės.lt sako tikinti, kad kai labai kažko trokšti – tai įvyksta. Tik reikia daug darbo, meilės tam, ką darai, ir kantrybės.
Asmeninių nuotraukų su šviesios atminties vyru Vigilija viešinti jau nenori. Pati teigia, kad tai yra skausmingi praeities puslapiai. O šiandien jos gyvenime daug šviesos, gražių šeimos akimirkų ir meilės, kuri po gyvenimo audrų pasibeldė į jos širdį.
Sužadėtiniu tapusiam mylimajam Aurimui Vigilija sako esanti dėkinga už prikeltą jausmą gyvenimui. 2022 metų vasarą pora susituokė. „Jaučiuosi taip, tarsi gyvenimas prasidėtų tik dabar“, – Žmonės.lt prisipažino Vigilija, po vestuvių tapusi Frankiene.
Fotogalerija:
