Po sunkiai įveikto Covid-19 – Justinos Ragauskaitės pokyčiai: „Bijau nugyventi vidutiniškai ir tik dėl savęs“

Trumpa dosjė

• GIMIMO DATA. 1985 m. balandžio 26 d.
• GIMTASIS MIESTAS. Vilnius
• ZODIAKO ŽENKLAS. Jautis
• GERIAUSIAS GYVENIMO ĮVYKIS. Patirta meilė. Tikrąja, pilnąja ta žodžio ir jausmo prasme.
• DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS. Asmeniniame gyvenime nestigo didesnių ar mažesnių iššūkių, o profesiniame – pati sau tokių išsikeliu. Vienus egzaminus išlaikiau, kitur suklupau, bet nubrozdinti keliai sugijo. Didžiausias pastarasis iššūkis – savanorystė sergančiųjų COVID-19 ligoninių skyriuose ir reanimacijoje.
• MĖGSTAMOS KNYGOS. Imponuoja karinė, istorinė tematika, tikrais įvykiais paremta literatūra. Taip pat patinka A. Baricco ir H. Murakami kūriniai. Labai paveikios ir knygos: T. Westover „Apšviestoji“ bei W. Dirie „Dykumų gėlė“.
• RYTO RITUALAS. Kasdien toje pačioje vietoje namų kaimynystėje geriu kavą su kokosų arba gervuogių sirupu.
• KUR GERIAUSIAI PAILSITE. Tai vietos, kuriose išvėdinu galvą, patiriu nuotykį ir fizinį krūvį, pavyzdžiui, ekspedicija į Arktį, žygiai po Himalajus ar maršrutai žirgais Pietų Amerikoje.
• MĖGSTAMIAUSIA MUZIKA. Priklauso nuo nuotaikos, bet klausausi visko – tik ne triukšmo, kuriam priskiriu ir metalą ar sunkųjį roką.
• BEPROTIŠKIAUSIAS POELGIS. Mėgstu ekstremalius dalykus: pasivažinėjimą motociklu ant vieno rato, naktinius nardymus, nakvynes palapinėje laukinėje gamtoje vidury Afrikos, pasivaikščiojimus senamiesčio stogais, šuolius su virve, aviacinius nuotykius akrobatikos sklandytuvu, triukus sraigtasparniu po kalnus...
• NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Mėgstu tvarką, tad patinka ir tvarkytis. Ypač ramina indų plovimas, indaplovės net nenaudoju.
• LAISVALAIKIO POMĖGIS. Kinas ir teatras, rašymas bei kiti kūrybiniai darbeliai, šaudymas, sportiniai šokiai, plaukimas ir slidinėjimas. Ir, žinoma, kelionės!
• AUTORITETAS. Yra nemažai labai talentingų, nusipelniusių, vertų pagarbos ir sektinų asmenybių. Tai žmonės, turintys dieviškumo ir nepaprasto genialumo.

Kaip 2020 metai pakeitė jūsų gyvenimą? 

Viskas pasikeitė taip kardinaliai, kad vis dar savęs klausiu: „Nejaugi visa tai tikra?“ Tai tikras išbandymų laikas. Anksčiau metai prabėgdavo tyrinėjant įvairias naujas situacijas, dalyvaujant naujuose projektuose, pažįstant naujas kultūras ir šalis, o šįkart buvo savęs pažinimo metai.

Lietuvoje buvote viena pirmųjų, susirgusių COVID-19, ir nepabijojote atvirai kalbėti apie išgyvenimus. Kaip tas sunkus laikas atrodo žvelgiant šios dienos akimis? 

Tas laikas nebeatrodo toks sunkus, nes dabar iš visai arti matau kur kas sunkiau sergančius žmones. Galėčiau pasakyti, kad lyginant su šia – antrąja viruso banga, pirmoji tebuvo repeticija. Situaciją galėčiau sugretinti su savo prodiusuoto filmo „Pelėdų kalnas“ pagrindine mintimi: „Karas, rodos, baigėsi. Karas, kuris tik prasidėjo...“

Kokią žinutę norėtumėte nusiųsti tiems, kurie vis dar sako, kad COVID-19 nėra?

Neigimas to, kas akivaizdu, neprisidės nei prie tų žmonių, nei prie šalia esančiųjų gerovės. Nuoširdžiai linkiu atsipeikėti dar iki tol, kol teks visa tai išgyventi ir įsitikinti patiriant savu kailiu.

Kas labiausiai paskatino užklupus antrai pandemijos bangai eiti savanoriauti, padėti kitiems sergantiems? Koks pasaulis tvyro už raudonos zonos durų? 

Šį žingsnį žengti labiausiai paskatino medicinos bendruomenės pagalbos šauksmas ir mano asmeninė atjauta. Neturėjau jokio argumento, kodėl aš negalėčiau padėti, ir jokio pasiteisinimo, kodėl reikėtų likti tam šauksmui abejingai. Nė kiek neperdėtai situacija buvo vadinama totaliu kolapsu. Ir tai liečia mus visus. 

Jei žmonėms suteiksime daug informacijos apie raudonąją zoną, jie vėl skųsis bauginimu. Tad gal ir nebūtina visko žinoti, bet tikrai verta prisiminti tai, kad reikia daryti viską, kas mūsų rankose, kad ten nepatektume. Jeigu pasakočiau apie pasaulį už raudonos zonos durų – apie tas minutes ar valandas, tai panašėtų į knygos siužetą. Perskaityti ir suvokti tą knygą yra tik vienas būdas – pamatyti savo akimis, išgirsti savo ausimis ir pajusti savo kūnu bei siela.

Tas pasaulis kupinas streso, siaubo, pasidavusiųjų, nuolatinės kovos. Visgi slogias nuotaikas praskaidrina palaimingos dėkingumo šypsenos, kartais įvykę stebuklai. Ir visais atvejais toje erdvėje dominuoja ištvermė, didis solidarumas, siejantis savanorius, medicinos darbuotojus ir pacientus. Jausmas toks, lyg iš duobės viršun koptume viena virve.

Kodėl prisidėjote būtent prie Lietuvos šaulių sąjungos? 

Kaip egzistuoja svetimos gėdos pojūtis, taip būna ir pasididžiavimo kitų darbais jausmas. Šaulių sąjunga su visa įvairiapuse veikla, ideologija ir tarpusavio brolyste verta, kad ja didžiuotumės. Didelė garbė ir prasmė tapti jos dalimi. Tai sukarinta organizacija, rengianti žmones įvairioms plataus spektro situacijoms. Šaulių sąjungos vaidmenį, ypač pastaruoju metu, traktuoju kaip svarbų reiškinį. Organizacijos narių aktyvumas, mobilumas ir ryžtas maloniai stulbina – juk šioje sąjungoje žmonės savanoriauja neatlygintinai, laisva valia.

Kaip manote, ar keičiasi lietuvių požiūris į savanorystę? 

Mūsų visuomenė dažnai nepagrįstai pristatoma kaip pagiežinga, džiūgaujanti dėl kaimyno nelaimės. Bet istorija ir dabarties įvykiai liudija, kad susitelkti ir būti empatiški išties gebame. Esame herojų ir širdžių tauta. Savanorystė, filantropija, įvairios labdaros formos ir iniciatyvos vis labiau tampa esminiu dalyku. Tik šiek tiek nerimo kelia valdžios nuomonė, ydingas galvojimas, kad dalį problemų visuomenė kažkaip išspręs, geri žmonės kažką sugalvos.

Kokios emocijos užvaldo, kai visiškai nepažįstamas pacientas tampa artimesnis už namiškį?

Savanoriaujant pasitaikė fenomenaliai artimų ryšių. Net negaliu to paaiškinti. Būna, sergantysis tiesiog tave pasirenka. Tai lyginu su įsimylėjėliais, kurie tokie artimi vienas kitam, tarsi buvo susitikę praeitame gyvenime. Ko gero, jutau kažką panašaus. Ypač artimas ryšys užsimezgė su viena paciente. Tai buvo abipusis pajautimas. Žinoma, blogiausio scenarijaus atveju skauda beprotiškai. Dar sunkiau, kai paskutines gyvenimo valandas žmogus paprašo praleisti kartu. Tada jos tampa ilgiausios, padedant iškeliauti anapilin, ir kartu trumpiausios, žvelgiant į likusį gyventi laiką.

Žinau, kad nerašytas protokolas rekomenduoja neprisirišti prie žmonių ir taip apsaugoti save nuo slogaus emocinio krūvio, tačiau kaip paprastas žmogus, atėjęs į tokią vietą, taip pat žinau, kad nuo artimųjų atskirtam ligoniui reiškiu daug, atstoju jam visus.

Pastaruoju metu netyla diskusijos apie skiepus nuo šio viruso – vieni nekantriai laukia, kol bus paskiepyti, kiti – tam nesiryžta. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Pati, kadangi kasdien kontaktuoju su COVID-19 sergančiais ligoniais ir jau nebeturiu antikūnų, buvau paskiepyta. Dėl šio žingsnio net nesudvejojau. Aišku, dėl nieko negalime būti garantuoti šimtu procentų, visgi pasitikiu mokslu ir vadovaujuosi sveiku protu. Iš bijančių skiepo asmenų ar antivakserių nuolat girdžiu argumentą, kad vakcina sukurta per greitai. Manau, jis netikslus. Juk ugnies fronte penki žmonės irgi žymiai greičiau išsikastų apkasą nei vienas, besidarbuojantis kastuvėliu. Kai susidarė neatidėliotinos aplinkybės, šios vakcinos kūrimas tapo prioritetiniu darbu. Siūlau mažiau bijoti galimo menko, vos kelias dienas trunkančio vakcinos šalutinio poveikio nei susirgti COVID-19 su visais dažnai neprognozuojamais šios ligos padariniais.

Esate aistringa keliautoja. Ar jau suplanavote pirmąją kelionę po karantino?

Šiam periodui, kaip niekada, tinka citata iš filmo „Parazitas“: „Koks planas niekada nežlunga? Kai nėra jokio plano, tada nėra ir kam žlugti.“ Taigi kelionių dar tikrai nedrįstu planuoti. Tam, ko gero, ir finansinių galimybių greitai nebus. Tad apie keliones tik pasvajoju. Labiausiai norėčiau aplankyti vienintelį likusį nelankytą žemyną – Antarktidą. Svajočiau keliauti iš Argentinos pro Patagoniją.

Kaip pandemija pakoregavo kūrybinius planus? Kokių profesinių sumanymų turite artimiausioje ateityje?

Vystymo stadijoje buvę tarptautiniai projektai – užšaldyti. Kalbant apie vietinius projektus, esame jau pasirengę vaidybiniam kino filmui, jo kūrimo darbai, tikimės, vyks šį pavasarį. Ruošiu dar ir dokumentinį filmą. Taip pat ieškau galimybių vienai gana ambicingai istorinei dramai. Reklamas irgi filmuočiau su didžiausiu entuziazmu. Ir viliuosi iš stalčiaus į eterį ištraukti porą TV projektų.

Ar šiuo metu lieka bent kiek laiko moteriškiems maloniems ritualams, grožio procedūroms? 

Na ir prajuokinot (juokiasi). Dabar veidą „puošia“ nuospaudos, kartais ir pūslelės, nes skydeliai, akiniai ir respiratoriai neišvengiamai pritrina suprakaitavusią odą, ir iki ausų „kvepiu“ dezinfekciniu skysčiu. Bet dėl to tikrai nesuku sau galvos.

Kas jums gyvenime teikia didžiausią prasmę? Kokiomis akimirkomis jaučiatės laimingiausia?

Atsakymas būtų toks pat, kaip ir į klausimą, ko labiausiai bijau. O bijau nieko po savęs nepalikti, nugyventi vidutiniškai ir dėl savęs. Taigi laimingiausia jaučiuosi galėdama kažką duoti ir būdama reikalinga. Dabar ypač. Net jeigu kažkam galiu suteikti tik vieną akimirką, kad dar kartą įkvėptų deguonies.