Po sunkių išbandymų atsitiesusi Agnė Sabulytė: „Įvykius, kurie nutinka, pritraukiame patys“

Trumpa dosjė

GIMTASIS MIESTAS. Kaunas. 

ZODIAKO ŽENKLAS. Mergelė. 

RYTO RITUALAS. Išgeriu stiklinę vandens su citrina, medumi ir lašeliu eterinio aliejaus. Kai būnu sveika, darau rytinę mankštą ir 10 minučių pabėgioju. 

MĖGSTAMIAUSIA PASAULIO VIETA. Negalėčiau išskirti vienos, nes yra tiek daug nuostabių vietų. Tik noriu atrasti jų dar daugiau. 

ŠIUO METU SKAITOMA KNYGA. Kōbō Abe „Svetimas veidas“. Skaitau šią knygą ir negaliu atsistebėti, kokia stipri mūsų intuicija. Mėgstu atsiversti ir Clarissos Pinkolos Estés „Bėgančios su vilkais“.

MĖGSTAMIAUSIAS FILMAS. Mėgstu senąją gerąją klasiką, tarkime, Federico Fellini filmus. O iš konkrečių galėčiau paminėti Piero Paolo Pasolini kino juostą „Medėja“, kurioje nusifilmavusi mano įkvėpėja Maria Callas.

PASAULIO VIRTUVĖ. Pirmenybę teikiu lengviems patiekalams, virtuvei, kurioje daug daržovių, sūrių, jūrų gėrybių. Nevalgau mėsos. Žaviuosi japonų virtuve, jų maisto kultūra. 

DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Vairavimo baimė. Kitiems ji atrodo labai juokinga. Dar dirbu šiuo klausimu su savimi. Tikiu, įveiksiu ją. 

VIETA, KURIOJE GERIAUSIAI PAILSITE. Rami, graži, estetiška. Tai gali būti ir miškas, ir pajūris, ir prabangus viešbutis. 

SVARBIAUSIAS GYVENIMO LAIMĖJIMAS. Kiekvieną dieną sudaro mažyčiai laimėjimai. O kaip gyvenimo dovaną išskirčiau galimybę auginti du vaikus. 

LABIAUSIAI ERZINANČIOS ŽMONIŲ BŪDO SAVYBĖS. Su laiku vis mažiau dėl ko nors susierzinu. Anksčiau sunkiai toleruodavau vėluojančius, meluojančius, žodžio nesilaikančius žmones.

DIDŽIAUSIA GYVENIMO AVANTIŪRA. Visas mano gyvenimas – ištisa avantiūra (juokiasi). 

Agne, kokia buvo pirmoji reakcija sulaukus teigiamo koronaviruso testo rezultato?

Pirmiausia pagalvojau apie vaikus, kaip bus su jais, ar jie nesusirgs. Kai galvoju apie save, suprantu, jog tai, kas skirta gyvenimo, ir išgyvensiu. Žinoma, gaila vasaros dienų, nes nebegalėjau niekur išeiti, o buvo suplanuotas žygis ir naktys prie jūros po atviru dangumi, įrašai. Laimė, kad nieko neskaudėjo, sirgau lengvos formos liga. Bet užklysdavo minčių ir apie tai, kas būtų, jeigu liga komplikuotųsi, juk ne viską galime kontroliuoti. Vis dėlto stengiausi apie tai negalvoti ir mąstyti pozityviai. Norisi mėgautis kiekviena diena ir net tokioje situacijoje dėkoti už visa, ką turiu. Taigi ir kitus norėčiau paraginti neatidėlioti jokių darbų, svajonių – imkite ir įgyvendinkite slapčiausius savo sumanymus!   

Kaip manote, ko mus labiausiai moko šis virusas? 

Manau, kad tai labai individualu. Kiekvieną mūsų jis moko skirtingų dalykų – to, kas mums aktualiausia, ką esame pasiruošę priimti, pamatyti, išgirsti. Tuos, kurie serga, dar susirgs arba yra šalia užsikrėtusiųjų, labiausiai raginčiau paieškoti vidinės ramybės, į situaciją reaguoti be streso. Šis virusas kažkaip veikia, paliečia visus, nesvarbu, sergame ar esame sveiki: vieniems kerta per sveikatą, kitiems – per finansus, pristabdo verslą. Nereikėtų ieškoti kaltų, analizuoti, kas ką užkrėtė, vertėtų sąmoningai priimti esamą situaciją ir būti atsakingiems piliečiams.

Pakalbėkime apie du pirmuosius vasaros mėnesius, kurie jums buvo ypač aktyvūs ir spalvingi. Kaip jie prabėgo? 

Jie išties buvo nuostabūs, nes lepino puikūs orai, turėjau įdomios kūrybinės veiklos ir gražaus laiko su vaikais. Daug laiko praleidau prie vandens – intuityviai pajutau, kad to noriu. Šią vasarą visiškai netikėtai po Joninių įbridau į Anykštos upę ir nė nepajaučiau, kiek ja nužingsniavau. Taip, tai – labai netikėtas žygis per vandenį. Man buvo tikras atradimas eiti ne žeme, o upe! Manau, kad tokia patirtis ypač stipriai veikia moteris. Upė – tai gyvybė. Ji teka, keičiasi, mainosi taip pat kaip ir moterys... Tas neįprastas žygis man suteikė be galo daug jėgų. Buvau tokia įkvėpta, kad sugalvojau, jog reikia organizuoti žygius moterims upėmis. Planavau tai daryti kaip tik rugpjūtį. Deja, virusas sutrukdė. Dar spėjau surengti keletą fotosesijų upeliuose, užfiksuoti tą nepakartojamą gaivališkumą, stiprybę ir nusivežti vaikus prie Dūkštos upelio. Visur, kur keliavau vasarą, ieškojau bent mažiausio upeliūkščio, kuriuo galėčiau bent kilometrą prabristi ir pasisemti energijos. Jos, akivaizdu, man labai reikėjo.

Šią vasarą pirmą kartą savo gyvenime išbandėte „Išgyvenimo mokyklos“ žygį? 

Taip, tai buvo pirmas kartas. Tiesa, „Išgyvenimo mokyklos“ įkūrėją pažinojau jau anksčiau. Buvo tekę miegoti palapinėse po atviru dangumi ne tik tada, kai šilta. Labai linkėčiau kiekvienam išmėginti tokį žygį, nes tai – gera gyvenimo mokykla ir patirtis net tiems, kurie daug keliauja, yra sportiški. Labai įdomu sužinoti naujų dalykų, bendrauti su žmonėmis iš kito rato.

„Išgyvenimo mokyklos“ įkūrėjas – kariškis, o aš – iš meno pasaulio. Man pasirodė be galo įdomu ir naudinga pažinti karišką mąstymą. Labai džiaugiuosi šiuo gyvenimo etapu. Žygiai, išvykos į miškus, per kuriuos aplankomi partizanų bunkeriai, mano gyvenime prasidėjo drauge su nauju karjeros posūkiu – tuo metu, kai pradėjau domėtis partizaninėmis dainomis ir jas dainuoti. Esu dėkinga istorijos entuziastui ir renginių organizatoriui Alkui Paltarokui už tai, kad atvedė prie partizanų temos, už pasitikėjimą – kad įtraukia mane į įvairias patriotines iniciatyvas. Šiuo metu kartu vystome patriotinės tematikos projektą „Laisvės kovų dainos“, vyksta paruošiamieji įrašų darbai, laukiu kūrybinio darbo studijoje ir, žinoma, koncertų. 

Kuo šios dainos jums buvo artimos?

Jos yra mūsų tautos dainos – jose kalbama apie mūsų valstybei svarbią dramatišką istoriją. Esu dėkinga likimui už tai, kad jas pažinau ir turiu galimybę apie jas kalbėti kitiems. Tai – Lietuvai svarbus muzikinis paveldas. Kaip muzikė jaučiu pareigą padaryti jas gyvas visų širdyse, kad jos skambėtų su Lietuvos kariuomenės orkestru, bigbendu. Manau, jog kiekvienas savo mažais darbais kuriame valstybę.

Šią vasarą turėjote neeilinę patirtį padirbėti drauge su garsiu didžėjumi ir muzikos prodiuseriu iš Niujorko Dirty Vibezs, parengėte su juo šiuolaikinę lietuvių liaudies dainos interpretaciją. Kuo ši patirtis jums buvo ypatinga? 

Tai yra tiesiog chrestomatinis pavyzdys, rodantis, kaip svarbu tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje. Ši pažintis buvo stebuklingai netikėta. Susipažinome mieste draugų kompanijoje, pasibaigus karantinui. Išsikalbėjome ir, kadangi D. Vibezs dėl karantino buvo įstrigęs Lietuvoje, pasiūliau drauge parengti keletą dainų. Jam patiko kūrybinio bendradarbiavimo mintis, ir taip be didelių filosofavimų gimė liaudies dainos remiksas „Žalias žalias žolynėlis“. Mūsų bendras kūrybinis darbas šiuo metu sutelktas į mano debiutines autorines dainas. Šio momento laukiu su ypatingu jauduliu ir nekantrumu – seniai norėjau, kad mano kūrybos dainos išvystų dienos šviesą. Tiesa, iki šiol kūriau dainas lietuviškai, bet jau turiu minčių tai daryti anglų arba italų kalba.

Ar nuo mažens buvote linkusi priimti didelius iššūkius? 

Tikrai taip. Nuo paauglystės mėgau išsiskirti, rizikuoti, priimti nepopuliarius sprendimus. Buvau ir pankė, ir metalistė, pirmoji Lietuvoje įkūriau black metal merginų grupę. Visada ėjau nestandartiniu, ne pačiu lengviausiu keliu.

Žinoma, tokiems žmonėms sunkiau, nes kelias – platus ir įvairiapusis. Tačiau nieko nedarau dirbtinai – visada jaučiu tėkmę ir klausau savo intuicijos. Man svarbu vidumi pajausti, ar teisingai darau. Vidinis balsas niekada neapgauna. Tiesa, kartais jis siūlo nepatogius sprendimus, tačiau juk gyvenimas toks ir yra – ne viskas jame patogu ir labai paprasta. Stengiuosi niekur nebėgti nuo iššūkių, net į dabartinę savo situaciją žiūriu tik teigiamai. 

Tikite, kad atsitiktinumų nebūna? 

Manau, jog visus įvykius, kurie mums nutinka, mes tiesiog pritraukiame. Visko buvo mano gyvenime. Iššūkiai, sunkumai priverčia labiau susimąstyti, paanalizuoti savo gyvenimą, jie labiausiai ir augina. Vienu metu net mąsčiau: gal scena ne man? Kai darbo, pastangų įdedi daugiau, nei gauni grąžos, pavargsti. Tačiau suprantu, jog sunkumai buvo duoti tam, kad pati augčiau ir skatinčiau save ieškoti ir kurti.   

Esate veikli, visuomeniška. O kokių gyvenimo spalvų suteikia vaikai – dukra Vakarė ir sūnus Dobilas? 

Jie mane moko pačių įvairiausių dalykų: kantrybės, tolerancijos, pastabumo – svarbu pamatyti, kaip ir ką jie žaidžia, kuo užsiima. Vaikai – didelė dovana. Augindama juos labai paaugau ir pati. Jaučiuosi įsižeminusi, užsipildžiusi. Už visa tai esu jiems be galo dėkinga.

Ar po skyrybų pavyko išsaugoti tikėjimą ilga ir laiminga meile? 

Taip, tikrai tikiu meile. Ji yra. Tikėjimas ir meilė man – esminiai dalykai, vedantys į priekį ir neleidžiantys nuleisti rankų. 

Kas sunkiais gyvenimo momentais jus labiausiai įkvepia ir padeda eiti į priekį? 

Vaikai. Jaučiuosi atsakinga už juos, turiu būti pavyzdys jiems. Tačiau, kad ir kokia stipri būčiau, neslepiu nuo jų savo silpnumo ar liūdesio – visos emocijos turi teisę egzistuoti. Man svarbu ir sau, ir vaikams įteigti, kad sunkumai, nesvarbu, kokie būtų duodami, skirti Dievo. Visa, ką gauname iš gyvenimo, yra ne veltui ir esame pajėgūs tai priimti. Mane įkvepia ir meilė – mano oras, žemė, vanduo ir ugnis.

Ko labiausiai norėtumėte dabar palinkėti sau ir kitiems? 

Tai, ko įprastai linki kitiems, linki ir sau (šypsosi). Aš sau ir skaitytojams palinkėčiau meilės, nes su ja ateina visa, ko mums labiausiai reikia. Meilė – visa ko pagrindas. Ne veltui pasaulio filosofai, kūrėjai skiria jai didžiausią dėmesį. Į šį žodį telpa be galo daug.