Po svarbios premjeros Kijeve sugrįžęs režisierius A.Brokas: „Buvo ir ašarų, ir susijaudinimo“

Režisierių A.Broko ir M.Urbonavičiaus juosta „Begalinis koridorius“ – realybės dokumentika, atkurianti dramatišką ir visą pasaulį prieš dvidešimtmetį sukrėtusią dabar jau neegzistuojančio Kalnų Karabachio Chodžali miestelio tragediją. Už šią juostą A.Brokas jau gavo ne vieną prestižinį apdovanojimą.

„Begaliniame koridoriuje“ atskleidžiama, kas vyko Chodžali regione armėnų ir azerbaidžaniečių karinio konflikto metu, kai per vieną naktį miestas buvo sugriautas, šimtai civilių gyventojų nužudyti, suluošinti, paimti įkaitais ar dingę be žinios.

„Ukrainoje „Begalinio koridoriaus“ mes dar nebuvome rodę, todėl, gavęs kvietimą atvykti į premjerą ir prisatyti savo darbą, nedvejojau. Renginys įvyko istoriniame Ukrainos kino teatre, kuris šiais metais mini 90-ies metų jubiliejų“, – pasakoja A.Brokas.

Kadangi lietuvių režisieriaus filmas kalba apie 1992 m. įvykusią tragediją, kurios metinės yra vasario 26 d., į Ukrainą Aleksandras buvo pakviestas svarbaus paminėjimo proga.

Renginyje dalyvavo daug šalies politikų, parlamento narių, diplomatų, kitų garbių svečių.

„Anksčiau tekdavo keliauti ir į kitas šalis, o štai šiais metais pakvietė Ukraina“, – sako Aleksandras.

Jis neslepia, kad prieš kelionę reikėjo susitvarkyti daug reikalų, kadangi kirsti sienas dėl pandemijos nėra paprasta.

„Būtini buvo kelionės sveikatos draudimas ir prieš 28 val. darytas koronaviruso testas.“

Aleksandrą maloniai nustebino iš ukrainiečių sklindanti ramybė, o ir oro uoste, praeidamas koronaviruso patikrą, jis sugaišo trumpiau, nei atsiimant bagažą.

Režisierius be jau minėtų sveikatos būklę patvirtinančių dokumentų turėjo ir antikūnų testą. Žmonės.lt jis prisipažino per šventes su šeima prasirgęs klastinguoju virusu.

„Nors tuo metu situacija nedžiugino, tačiau dabar esu ramesnis, nes galiu laisviau kokius tris ar keturis mėnesius keliauti. Išvengsiu laiko sąnaudų, nes antraip tektų kas kartą sugrįžus ar kažkur nuskridus izoliuotis“, – kalbėjo Aleksandras.

Pasak režisieriaus, šiuo metu Ukrainoje situcija tiek emociniu, tiek verslų atžvilgiais – kur kas geresnė nei Lietuvoje, ten veikia restoranai, kino teatrai, tiesa, laikomasi rekomendacijų. 

„Jausmas sugrįžti į kino teatrą ir po savojo filmo parodymo matyti publikos reakciją, nenusakomas žodžiais. Buvo be galo gera. Nors per pandeminį laikotarpį ir turime galimybę išlaikyti ryšį, tačiau jis yra kitoks, ne toks šiltas. Didžiulis skirtumas matyti filmą planšetėje ar per nešiojamo kompiuterio ekraną ir kino teatre“, – kalbėjo A.Brokas.

„Po filmo atsakinėjau į klausimus.  Mano darbu domėjosi ne tik publika, bet ir daug žurnalistų. Kadangi „Begaliniame koriduriuje“ paliečiama itin skaudi, tikra ir daugelį palietusi tema, po filmo buvo ir ašarų, ir susijaudinimo“, – sakė jis.

Kone pagrindinis klausimas, eilę metų tenkantis režisieriui, kodėl jis pasirinko ekranizuoti šią tragišką, tokią skaudžią istoriją. Į jį jis turi absoliučiai paprastą atsakymą:

„Kada apie šiuos įvykius rinkau informaciją, buvo du dalykai, kurie mane jaudino. Pirmasis – plati istorija, turinti daug versijų, o antrasis – bendražmogiškumas. Penkis metus uoliai dirbome prie filmo, kurio pirmoji pasaulinė premjera įvyko dar 2014 m. Tai daug jėgų pareikalavęs kelias. Žinant, kokia tragedija įvyko 1992 m., negali būti šaltas, tai tave vienaip ar kitaip paliečia. Išlikdami žmonėmis, mes išlaikome galimybę kurti. Kol tu esi žmogus – tol esi kūrėjas, vadinasi, negali nieko griauti.

Kai tu pradedi griauti ir dar tokiais mastais, kaip pasakoja minėtoji istorija, žmogiškumas išnyksta. Kur yra ta riba, kiek mes sau galime leisti ją peržengti? Apie tai ir yra mano filmas. Tai – nesvetima tema, nes kalbame apie bendražmogiškumą.“