Po vizito poliklinikoje F.M.Leščiauskaitei išslydo žemė iš po kojų: „Jūs nesate blogos mamos. Ir aš nesu“

Fausta Marija Leščiauskaitė Vilniaus Antakalnio poliklinikoje susidūrė su situacija, kuri privertė pajusti, kad „akimirkai žemė išsslydo iš po kojų“. Slaugytojos pasakyti žodžiai ją priverte pasijusti lyg savo pirmagimei dukrai ji būtų per prasta mama. Situciją žinoma moteris aprašė savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, o įrašu sutiko pasidalinti ir su Žmonės.lt skaitytojais.

„Aš bloga mama.

*Laba diena,

Mano vardas Fausta Marija Leščiauskaitė, mano dukrytė yra registruota Antakalnio poliklinikoje, pas gydytoją Simoną Dikšienę. Visa šeima esame labiau nei patenkinti gydytoja bei su ja dirbančiomis seselėmis, kurios ir švelnios, ir rūpestingos. Mielai gydytoją rekomenduoju kitiems. Taip pat daug geros patirties Antakalnio poliklinikoje turėjau nėštumo metu: susidūriau su daug gerų specialistų, atidžių, rūpestingų.

Šiandien dukrytė turėjo vizitą pas kardiologę, kuris buvo malonus ir rūpestingas, o prieš tai buvo atlikta kardiograma. Ją atliko slaugytoja. Kardiogramos metu atsisėdau ant kabinete esančios kėdės, na, o dukryte rūpinosi tėtis. Iš vienos pusės gulto savo darbą atliko slaugytoja, iš kitos – tėtis. Jis kitą kartą dukrytę lydėjo ir į skiepų kabinetą, nes buvo leidžiamas tik vienas lydintis asmuo – ir aš žinau, kad ji buvo saugi nuo pradžių iki galo. Grįsdama tuo, kad vaiku pasirūpina jos brangiausias žmogus, kad prie gulto nėra daug vietos, sėdėjau vieno metro atstumu nuo vaiko.

Pamačiusi, kad atliekant kardiogramą dukrytė pabudo, nuėjau ir nusiploviau rankas, tada atėjau prie gulto, kur buvo atliekamas tyrimas. Paglosčiau vaikui veidelį, nes taip ji nusiramina. Tada slaugytoja paklausė, ar aš – mama. Atsakiau, kad taip. „Keista“, – pareiškė ji. Keliskart perklausus, kas keista, ji į klausimą atsakyti atsisakė, tik kartojo pasirūpinti vaiku. Pati atliko įvairius garsus, su tikslu nuraminti kūdikį, tačiau nei aš, nei tėtis to nekartojome, nes žinome, kad mūsų vaikui tai neveikia. Darėme tai, kas, mūsų patirtyje, mūsų vaikui veikia. Jis ir neverkė, retkarčiais suzirzdavo.

Po tyrimo keliskart paprašėme atsakyti, kas jai keista. Po kurio laiko išsisukinėjimo slaugytoja atsakė, kad jai apmaudu, jog pakankamai laiko neskyrė savo vaikams, todėl jai nemalonu, kai kitos mamos nepasirūpina savo vaikais.

Mano dukrytei šešios savaitės ir kelios dienos. Tiek laiko aš ne tik rūpinuosi ja kiekvieną dieną, bet ir kažkiek dirbu, nes noriu, kad ji turėtų aprūpintą ateitį. Visgi mano manymu dėmesio jai netrūksta, nes kiekvieną minutę, kai pati jo neskiriu, jį skiria tėtis, kuris, mūsų šeimos supratimu, yra lygiavertis tėvas. Nuostabus tėtis. Vaikas auga apsuptas ir mano, ir tėčio, ir senelių meilės, kasdien su ja užsiimame dainomis, žaidimais, knygelių vartymu, eilėraščių skaitymu, masažais, mankštelėmis, laiku lauke, kalbėjimu, mylavimu ir tiesiog buvimu apsikabinus. Dukrytė dabar itin daug valgo. Man tai reiškia žindymą kone kas valandą dienos metu. Neabejoju, kad kūnas po gimdymo dar nėra atsistatęs, nors, kaip ir daugelis mamų, besistengdama dėl vaiko gyvenu taip, lyg būtų atsistatęs.

Dabar daug kalbame apie pogimdyvinę depresiją. Įvyko ne viena tragedija. Pati jos nepatyriau, nes su vaiku išgyvenu šviesų laiką, tuo pačiu stengiuosi pasirūpinti ir savo minčių bei sielos švara. Rasti akimirkų įgyvendinti ne tik vaiką, bet ir save, nors po trupinį.

Nežinau, ar viską darau gerai. Ko gero darau klaidų. Bet iki šiol negalvojau, kad esu bloga mama. Man labai gaila, kad slaugytoja mano širdyje pasėjo tą abejonę. Labai nusiminiau visų pirma todėl, kad dukrytė pajus mano liūdesį, stresą ir nerimą. Antra – išsigandau, kad tai atsilieps pieno gamybai, kurio dabar man reikia daug, ir dėl kurio aš kasdien ir geriu, ir valgau sąžiningai, kaip niekada gyvenime.

Kaip tokia replika būtų paveikusi mamą, sergančią pogimdyvine depresija? Man pasisekė, kad dukrytės tėtis priminė, jog aš gera mama ir mane apgynė. Pasisekė nesirgti. Pasisekė turėti žmonių pašonėje, kurie apgins labai jautriu metu. Ir nepaisant viso to jaučiuosi lyg kas į sielą būtų pasituštinęs. Savo šeimą myliu geriausiai kaip sugebu, žodžių tam ieškoti neverta, taigi man trinktelėjo į paširdžius.

Nelinkiu slaugytojai blogo, bet labai tikiuosi, kad daugiau nei viena moteris iš jos ar ko kito Antakalnio poliklinikoje (ir kitur) neišgirs nieko panašaus. Atėjus pas šeimos gydytoją slaugės pirmiausiai paklausė, kaip aš jaučiuosi emociškai. Tai yra tai, ką norėčiau galvoti apie medikų bendruomenę: kad tai yra mūsų tautos vedliai ir nusiraminimas, o ne ligų priežastis.

Tikiuosi, kad mano laiškas įkvėps pokytį. Atsiprašyti nereikia, dar nespėję išeiti iš poliklinikos sulaukėme atsiprašymo skambučio iš administracijos. Bet jūs tikriausiai suprantate, kad ant administracijos aš ir nepykstu.

Pagarbiai

Fausta Marija Leščiauskaitė

*Laiškas, kurį išsiunčiau po šiandienos vizito Antakalnio poliklinikoje jų vadovybei.

Jūs nesate blogos mamos. Ir aš nesu. Tik kažkodėl akimirkai išslydo žemė iš po kojų“, – rašė Fausta Marija Leščiauskaitė.

Žmonės.lt primena, kad Fausta Marija Leščiauskaitė ir jos mylimasis Matas Simaitis liepos 22-ąją tapo tėvais. Pasaulį išvydo jų pirmagimė dukra, kuriai pora suteikė unikalų vardą – Pasaka Jūra.