Laura Mizgirytė-Latour: „Podiumas ir gatvė: kas pirmiau – višta ar kiaušinis?“
„Na ir kur šitaip eit?“ – visi nors sykį burbtelėjom, ištyrinėję gatvės ir podiumo tendencijas instagrame. Natūraliai kyla pasipriešinimas madai, nes nuo senų laikų esame pratę, kad dizaineriai, tai yra podiumas, diktuoja tendencijas.
Taip ir buvo: praėjus pusmečiui po pristatymo, podiumo drabužiai, tiesa, atskiesto dizaino, atsiduria dizainerių butikuose, praėjus metams – plūsteli į fast fashion parduotuves. Kas buvo madingiausias, labai lengva susigaudyti. Moderniojoje madoje šis procesas vyksta greičiau, tai yra tolygiai – beveik viskas, kas ant podiumo, tuojau pat pasiekia dizainerių butikus, ir beveik identiško dizaino – mirtingųjų parduotuves. Neturinčių pinigų, bet nesiskundžiančių skoniu netrūksta, tad atspėti, kur „Balenciaga“, o kur „H&M“, pasidarė sudėtingiau.
„Tikrasis podiumas yra gatvė – buvo ir visada bus“, – teigė amžinatilsį gatvės mados fotografas Billas Cunninghamas. Dar visai neseniai tai buvo tarsi mados maištautojų, gatvės pamaivų šūkis, tačiau ribos išsitrynė nepastebimai – kuris podiumas tikresnis? Dizaineriai skolinasi idėjas iš gatvės, gatvė – iš dizainerių. Idėjos skirtos interpretuoti – iš to, ką mados vartotojai ir kūrėjai daro, gimsta naujos. Rasti galų, kas ką pradėjo pirmiau, beveik neįmanoma, ypač kai įsimaišo istoriniai elementai. Dėl tokio susiplakimo ir ribų nebuvimo būtų galima kaltinti internetą, tačiau realybė paprastesnė: moderniosios mados dizaineriai tėra juos supančios kultūros ir aplinkos produktas, kaip ir mes. Jie užaugo nežinodami, kas yra podiumų glamūro dieta: šiuolaikinės mados pusdieviai Gosha Rubchinskiy, Demna Gvasalia – iš posovietinio bloko. Jie drastiškai skiriasi nuo savo tėvų kartos kūrėjų, kurie idealizavo moterį, kūrė iš jos princesę, fantaziją, damą ar kokią superheroję, mėgindami sprukti nuo pilkos kasdienybės. Tie sovietinio glamūro padaužos žiūri pilkai kasdienybei į akis ir kuria tikrai, kasdieniškai vartotojai. O su ja kur kas lengviau tapatintis nei su karalienėmis. Tų padaužų įtaką matome visur – ją atskleidžia athleisure stiliaus vienvaldystė, bjauriosios – ugly – tendencijos.
Kitas dėmesio vertas moderniosios mados dalykas – išsilaisvinimas iš griežtų kategorijų gniaužtų: dizaineriai renkasi kurti vienintelę kolekciją vietoj anksčiau buvusių skirtingų kainų kolekcijų – viskas vien dėl to, kad vartotojų neskirstytų pagal kainą. „Gucci“ dizaineris Alessandro Michele kolaboruoja su gatviškiausiais, nežinomais mados kūrėjais ir teigia, kad nebruka įvaizdžio – visus jo daiktus galima pritaikyti prie bet kokio garderobo. Gal jo drabužiuose ir nėra ko nors futuristiškai naujo, išskyrus bebaimiškumą būti nepopuliariam (kas veikia visiškai atvirkščiai jo naudai), tačiau vienas dalykas neginčijamas – sugebėjimas įtraukti visus dalyvius: mados mylėtojus ir skeptikus, padirbinėtojus, snobus ir ne. Jeigu tai nėra mados laisvė, tai nežinau, kas galėtų būti.
Rafas Simonsas viename interviu sakė: „Mada tapo popsu. Nežinau, tai gerai ar blogai. Žinau tik, kad anksčiau mada buvo skirta elitui. Ir nežinau, turėtų būti gėda ar ne prisipažinti, kad elito mada buvo maloniau, kai ji – ne kiekvienam.“ Dabar mada, prabanga prieinamos visiems – nuo skeiterių iki Central Saint Martins dizainerių kalvės dėstytojų.
Tai, apie ką Rafas samprotauja, nesvetima daugeliui: mes ilgimės taisyklių (net jei tik todėl, kad jas sulaužytume), norime maištauti ar priskirti save prie tam tikro socialinio sluoksnio. Šiuolaikinėje madoje viskas susimaišę, nėra net prieš ką maištauti – nustebinti nepavyks. Ribų ir taisyklių išnykimas – lyg egzamino laisva tema – kelia nerimą: anksčiau buvo aišku, kas madinga ir kas ne, o dabar aiškumo nebėra. Viskas madinga, tik skiriasi būdai tai pateikti, kas vargina ir taip mados informacijos pertekliaus kaitinamas smegenis. Yra it daiktai, kurie sušmėžuoja ant podiumo, gatvė ir rinkodaros asai juos pasigriebia, pri(si)taiko, paverčia geidžiamiausiais. Tie, kurie spėja į šį ekspresą, gali pasidžiaugti savo čia ir dabar šiuolaikinėje madoje pojūčiu. Kiti gyvena, kaip gyvenę.