Poetė, literatūrologė Lina Buividavičiūtė: „Nebesu ta gera mergaitė“
Poetė, literatūrologė Lina Buividavičiūtė kadaise bandė būti tobula – kad kitiems būtų už ką ją girti. Ir gyventi taip, kad būtų gražu pažiūrėti (net odontologiją studijavo!), bet laiku paspaudė stabdį – ir nebaisu jai dabar kalbėti, kaip nelengvai iš tamsos ėjo į šviesą, kaip skaudžiai išgyveno tai, ką ne vienas norėtų nuslėpti.
Anuometinė Linutė buvo tokia, kokią ją norėjo matyti suaugusieji?
Taip, knygų graužikė, pavyzdinga pirmūnė, konkursų, olimpiadų dalyvė ir nugalėtoja. Tuometinė Linutė rinko diplomus ir pagyras – jų reikėjo kaip oro. Įsivaizdavau, kad tik tada galiu būti pastebėta, iškovotais laurais pateisinti savo egzistenciją. Labai norėjau būti tobula – kad tik man sektųsi visose srityse, kad tik pripažintų, mylėtų, didžiuotųsi... Ta Linutė buvo mėgstama mokytojų ir nelabai – bendraamžių. Apie tai ir eilėraštį esu parašiusi. Itin jautriai išgyvenau paauglystę, apskritai buvau siaubingai jautri, negalėjau lankyti darželio, tad mane augino močiutė, o jos neišsipildžiusi svajonė buvo tapti mokytoja. Taigi ji atsigriebė užsiimdama su manimi – nuo ketverių skaičiau, greitai išmokau rašyti, skaičiuoti, iškart nuėjau į antrą klasę. Gal tai nebuvo pats geriausias sprendimas, nes iš pradžių trūko socializacijos įgūdžių, mokykloje dažnai byrėdavo ašaros... Močiutė mane saugojo nuo visokiausių buities darbų – paskui buvo sunku dėl to.
Teko mokytis pačiai bulves skusti?
Su buitimi susidūriau išties vėlai... Tik kai ėmiau lauktis sūnaus Viltauto, hormonai trinktelėjo taip, kad ėmiau su malonumu virti sriubas ir kepti kotletus. Buvau dvidešimt trejų, paskutiniame filologijos bakalauro kurse. Bet iki šiol tikrai nesu labai buitiška, didesnė atsakomybė už namus, už finansus gula ant vyro Ričardo pečių. Susipažinome su juo virtualiai, nors niekada netikėjau laiminga tokių pažinčių atomazga. Vienoje kūrybos svetainėje Ričardas pakomentavo mano kūrinį, pamačiau, kad jis, visai ne filologas, rašo haiku, pradėjome virtualiai bendrauti ir visai netikėtai išsivystė rimtesni dalykai. Viskas prasidėjo poezija, o baigėsi vaiku... Ir gražiai tęsiasi. Įsivaizduoju, kad šeimai su manimi nelengva: esu nepiktybiškai išsiblaškiusi ir vis pasidžiaugiu, kad gyvenu su žmogumi, kuris tvirčiau stovi ant žemės.
Kartais poezija virsta gyvenimiška proza ir kaltinimais vienas kitam...
Pernai man buvo galvoje susisukę, kad Ričardas manęs nesupranta ir nepalaiko. Turbūt išgyvenau savotišką sužvaigždėjimo etapą, nes išleidau pirmąją knygą „Helsinkio sindromas“, ėmiau važinėti į susitikimus su skaitytojais, dalyvauti įvairiuose renginiuose. O mane, matote, ne kiekvieną kartą pastebi, manęs nepakomentuoja, nepagiria... Bet laiku stabtelėjau ir savęs paklausiau: „O kas labiau dėl šeimos stengiasi, kas keliones organizuoja, kas visada vaiku rūpinasi?“ Ir supratau, kad buvau neteisi, nes vėl buvau tapusi ta mažąja Linute, kuri laukė pagyrų. Tačiau tas etapas jau baigėsi.
Turbūt artimieji tikėjosi, kad pavyzdingoji Linutė taps odontologe, „susitvarkys gyvenimą“ ir finansiškai stabiliai gyvens?
Na, mano mamos trečiojo vyro buvusi žmona buvo odontologė, taigi patėvis patarė: „Žiūrėk, Lina, čia gera, patikima specialybė – tau ji tiktų, tu juk tokia rami, kruopšti.“ Ir sutikau – kur tada mano protas buvo?!! Tiesa, pirmasis mano pasirinkimas vis dėlto buvo žurnalistika, antrasis – odontologija, tačiau žurnalistikai pritrūko balų, taigi dvejus metus studijavau odontologiją. Kol mokėmės teoriją, netgi patiko ir netgi sekėsi. O štai kai prasidėjo praktika, išgyvenau tikrą košmarą…
Buvo baisu naršyti po svetimą burną?
Supratau, kad tas mano kruopštumas „veikia“ tik intelektualiuose darbuose. Rankdarbiai mokykloje man buvo baubas: prieš darbelių pamokas jau iš anksto pradėdavau verkti, nujausdama, kad nieko neišeis. Taigi, supratusi, kad teks visą gyvenimą taisyti dantis gyviems žmonėms, pamaniau, kad tai jau virš mano jėgų ir gebėjimų. Štai kas nutinka geroms mergaitėms, kurios klauso patarimų, kaip joms reikia gyventi! Nors daug kas sukiojo pirštą prie smilkinio, vis dėlto apsisprendžiau išeiti. Prieš tai dar bandžiau pakentėti: o gal kas nors pasikeis? Gal priprasiu? Juk močiutė anksčiau vis kartojo: „Pakentėk, vaikeli…“ Tik kad jau nebegalėjau ilgiau ignoruoti savo filologinio kraujo! Labai palaikė ir suprato grupės draugai – turbūt matė, kad esu ne savo vietoje. Ten studijuodama pirmą kartą gerai pasijutau kolektyve, sutikau paprastų, nuoširdžių, nuostabių draugų, atsikračiau stereotipų, kad į odontologiją stoja tik išpuikę turtingų tėvų vaikeliai. Tie mano draugai neišsibarstė iki šiol.
Reikėjo drąsos tai naujienai pranešti artimiesiems?
Kai apsisprendžiau, nurimau. Tik kiek nesmagu buvo prieš tėtį, nes jis man labai padėjo. Paskambinau: „Žinai, mesiu tuos mokslus…“ Jo atsakymas buvo pats geriausias, kokio tik galima tikėtis: „Kad tik tu būtum laiminga.“ Ir taip buvo gera dėl to! Įstojau mokytis filologijos ir reklamos.
Studijos turbūt įdomios. Bet ką veikti po jų?
Įsivaizdavau save dėstytoja, nors leidau sau būti neužtikrintai dėl ateities. Rašau recenzijas, apžvalgas, pristatinėju knygas, nukeliavau iki doktorantūros ir netrukus ginsiuosi disertaciją. Pernai net dirbau lietuvių kalbos ir biologijos korepetitore.
Mažas vaikas ir mokslai magistrantūroje – suderinama?
Labai norėjau daug aprėpti: kai sūnui buvo mėnuo, pradėjau mokytis. Naktimis – iki antros, trečios. Turėjau daug energijos, begalinį norą, man sekėsi, o kai sekasi, tada veža ir dirbi dar daugiau. Pertempiau nervų sistemą. Buvau siaubingai pervargusi, kankino nerimas. Įstojau į doktorantūrą, mokiausi toliau, iš pradžių net nesupratau, kas man yra: nebuvo jėgų, nuotaikos, viskas atrodė prėska, ateidavo minčių, kad apskritai neverta nieko daryti. Viską nurašydavau pervargimui, bet kai stiprūs panikos ir nerimo priepuoliai ėmė kartotis vos ne kas valandą, kai beveik nebegalėjau miegoti ir valgyti, rūpintis vaiku, supratau, kad reikia pagalbos. Išgyvenau vidinį pragarą, nebepadėjo net išrašyti antidepresantai. Buvo aišku, kad reikia gultis į ligoninę. Jaučiausi siaubingai dar ir todėl, kad atrodė, jog psichiatrijos ligoninė – visiškas dugnas. Blogiau būti nebegali…
O dar motiniškas perfekcionizmas – kaipgi vaiką paliksiu, ar ne?
Viltautui buvo treji. Ir netgi žindžiau jį beveik iki trejų metų, nebuvome išsiskyrę ilgiau nei kelioms valandoms, o reikėjo palikti dviem savaitėms. Vyras turėjo vykti į komandiruotę, todėl nuvežiau sūnų mamai – iki dabar tas vaizdas stovi akyse: vaikas klykia įsikibęs į mane, aš jį atplėšiu ir uždarau duris… Važiuoju į ligoninę, verkiu važiuodama, verkiu palatoje, vien tas faktas paveikia, kad paprašo atiduoti aštrius daiktus… Pamenu, verkdama klausiu gydytojo, ar man kada nors pagerės, o jis taip rimtai atsako: „Žiūrėsim.“ Ligoninėje susipažinau su puikiais žmonėmis, man tikrai pagerėjo, o kaip rašančiai parūpo ten sutiktų likimo draugų istorijos. Grįžau namo supratusi, kad nė velnio nėra ta ligoninė gyvenimo pabaiga anei dugnas – jei reikėtų, kreipčiausi vėl.
Yra žmonių, kuriems atrodo, kad patys susitvarkys, kai kurie apskritai linkę neigti savo ligą.
Kartais depresija ar kiti psichikos sutrikimai smogia ir daug pasiekusiems, iš šalies žiūrint laimingiems ir sėkmingiems žmonėms. Su savo sutrikimu gyvenu toliau. Būna dienų, kai su liga tiesiog kauniesi, o būna labai šviesių etapų, kai ją pamiršti.
Manau, nėra žmonių, gyvenimą nugyvenusių be traumų. Aišku, starto sąlygas vaikystėje visi turėjome skirtingas.
Trejus metus lankiau psichoterapijos užsiėmimus ir įvardijau visas vaikystės traumas. Kiekvienas jų turime, mažų ar didelių, svarbu mokėti jas paleisti. Ir – atleisti. Pamenu, kai pastojau, buvo labai baisu: atrodė, kad savo vaikui sugadinsiu gyvenimą. Paskui jis kada nors sėdės psichoterapeuto kabinete ir dėstys tiesą apie savo mamą jo vaikystėje… Bet man patiko vienos mamos pasakymas: „Taip, gali būti, kad vaikas pasakos apie vaikystės traumas, nes ir labai mylėdama gali jį sužeisti, tačiau galima su tuo susitaikyti – juk gerai, kad jis nueis pas tą psichoterapeutą pagalbos, o ne kankinsis vienas.“ Tačiau man baisu, kad egzistuoja traumų grandinės – mes atkartojame tėvų ar artimų giminaičių elgesio modelius. Gali pagelbėti tik sąmoningumas: reikia pastebėti, kad tu jau elgiesi kaip kažkas kitas ir jau nebenori taip elgtis.
Poezija vienu metu buvo dingusi iš jūsų gyvenimo. Kada vėl atsirado?
Turbūt prieš ketverius metus – tada dar buvo ligos etapas, negalėjau rašyti disertacijos, bet ėmiau intensyviai rašyti poeziją. Menas tikrai turi didelę jėgą, nes rašydama aš po truputį sveikau. Mano poezija – išpažintinė, todėl ilgai kankino klausimas, kur baigiasi ta autopsichoterapija ir prasideda literatūra. Daugelis mano eilėraščių – terapinio pobūdžio, taigi sukau galvą: ar tai menas, ar dienoraščio atitikmuo? Ar tai gali jaudinti kitą žmogų? Bet gavau patvirtinimų, kad gali, nes kai kas nors atspindi žmogaus būseną, jis nesijaučia toks vienišas, pasidaro lengviau – juk kažkas tarsi jį supranta. Taip, mano tekstai gana tamsūs, bet jų funkcija – šviesi. Tikrai niekada nerašysiu apie rožinius vienaragius ir rasotas rožes, bet stengsiuosi pastebėti ir atspindėti ne vien niūrias – pačias įvairiausias būsenas. Labiau už visas pagyras mane sujaudino vienos mokinukės, kuri matė mano pasirodymą sleme, padėka: „Labai ačiū už tavo kūrybą, aš ją atradau!“ Tokios akimirkos šildo.
Vienoje savo esė rašote apie skaudžią gyvenimo kartu su alkoholiku dėde patirtį…
Močiutės namuose gyveno ir vienišas jos sūnus. Priklausomybė jį atvedė prie tragedijos – girtas užspringo. Mane jis mylėjo, grūmodavo tik močiutei, bet mačiau įvairių momentų: kaip jis kaulydavo iš jos pinigų pilstukui, kaip girtas ir apsisiusiojęs voliodavosi ant grindų… Gyvenau nuolat baimindamasi dėl močiutės, laukdama, kokios būsenos šiandien jis grįš. Pamenu, kartą jau kėlė kumštį prieš atvažiavusią tetą, o aš iš to siaubo basa, vien su naktiniais marškiniais naktį išbėgau į lauką – tokie dalykai palieka pėdsaką. Neturiu jokios priklausomybės, bet ta savidestrukcija, tos situacijos, kai pati sau darau meškos paslaugą, vis verčia mintimis grįžti prie skaudžių patirčių, kurios paliko randų. Ne veltui rašomos knygos apie suaugusius alkoholikų vaikus – jie jau turi žymę visam gyvenimui, nesijaučia saugūs.
Man atrodo, kad tas nuolatinis pripažinimo, paglostymo troškulys atsirado dėl to, kad visą gyvenimą jaučiausi per mažai mylima. Mama mane turbūt tikrai mylėjo… Bet buvau itin jautrus vaikas, jutau nuoskaudą, kad buvau pasiimama tik savaitgaliais… Turbūt dėl to atsirado ir baimė, kad kažkam nepatiksiu, kažkas manęs nemėgs, nors protu suvokiu, kad juk negalime patikti visiems ir net džiugu, kad tam tikriems žmonėms mes nepatinkame. Dabar išmokau nebebūti priklausoma nuo įvertinimų: vienu metu tarsi dzingtelėjo mintis, kad visų svarbiausia, jog tai, ką darai, patiktų tau pačiai, o jei patiks dar kam nors – puiku, bet nesitikėsiu komplimentų.
Smagu jūsų tekstuose rasti nenuskaistintų, žmonių vartojamų žodžių, pavyzdžiui, „čiudikas“ ar „navatnas“.
Tikrumas man labai svarbus, be to, tie žodžiai atėję iš močiutės žodyno, jie – mano savastis. Kita vertus, eilėraščiuose esu pavartojusi ir keiksmažodžių – tai dabar jokia naujiena, bet rašydama leisdavau sau pajusti pyktį, o kai labai supykstame, nesikeikiame „rupūs miltai“…
Literatūroje vyrų pykčio daug, o moterims jis tarsi nedera.
Būtent! Nors stiprias emocijas jaučia ir moterys. Jei pykstu, tai ir verkiu, ir keikiuosi. Tai tikra! O aš siekiu tikrų dalykų, kokie jie skaudūs bebūtų. Mes juos maskuojame – o be reikalo. Mes linkę suinstagraminti savo gyvenimą – pateikti jį kitų akims kaip išpuoselėtą rožinį paveikslėlį. Ir žurnalų herojai man visada atrodo tokie faini, tokie sėkmingi… Gal jie tokie ir yra?
Nė vienas tikrai daug pasiekęs prieš tai nebuvo gyvenimo itin lepinamas. Tik vieni tai pripažįsta, kiti linkę kurti pagražintą įvaizdį.
Nėra baisu pripažinti ir parodyti, kad esi pažeidžiamas! Taip, kartais liūdna dėl kai kurių nutikusių dalykų, bet svarbiau, kad nemeluoji nei sau, nei kitiems.
Taip šypsotės, kad neabejoju: nesate niūrus žmogus, juk yra dalykų, kurie džiugina?
Kasdienybėje daug juokiuosi, ypač iš savęs – taip nepiktai. Ironija, autoironija – puikios priedangos nuo tikrovės brutalumų ar absurdo. O šiaip džiugina, kai sūnus spalio pradžioje pasveikina su būsima Mamyčių diena, jo brandūs klausimai ir įžvalgos. Knyga, filmas, spektaklis – skanutėliai – ir savo malonumui. Mano draugė yra sakiusi, kad sudėtingus gyvenimo etapus yra „išskaičiusi“. Aš – irgi. Kelionės – mano gyvenimo kaifas. Laukiu jų kaip išprotėjusi! Nors esu ir beveik apsivyniojusi didžiulę džiunglių gyvatę, ir vos neįtraukta į atvirus vandenis per savo godžią širdį (norėjau pamatyti žuvį dėžę), ir patyrusi siaubingų panikos priepuolių. Bet užtat kokie prisiminimai ir patirtis! Dar džiugina saldus miegas. Netikėtas komplimentas. Anksčiau labai mėgau šokti, lankiau pilvo šokius, net kostiumą turiu. Esu hedonistė šiaip. Malonumo pojūtis man labai svarbus!