Paradoksalu, tačiau skvarbaus rudų akių žvilgsnio aktorius Donatas ŽELVYS (30) nebuvo didelis poezijos gerbėjas. Į ją paniro begėdiškai vėlai – gavęs vaidmenį lietuvių širdis pavergusiame filme „Poetas“. Kino juosta jį išgarsino per dieną, tačiau pats to nesureikšmina – ne garbės troškimas kadaise pastūmėjo atsidėti aktorystei. Artimo žmogaus netektį išgyvenusiai meniškai sielai teatras tapo tiltu iš žiauraus košmaro į emocijų kupiną, bet vertingą gyvenimą. „Tai – likimas“, – neabejoja jis.
Po „Poeto“ premjeros kino salėje nuvilnijo pasigėrėjimo šūksniai, publiką sužavėjai vaidyba. Kaip ir pridera pagrindiniam aktoriui, papuošei filmo reklamos plakatą. Koks jausmas staiga visur regėti savo veidą?
Neturėjau kada stabtelėti ir apie tai pagalvoti. Kol „Poetas“ keliavo per kino teatrus, intensyviai rengiausi spektaklio „Belaukiant Godo“ premjerai. Džiaugiuosi, kad turėjau darbo. Tokiam kaip aš – savikritiškam, padarytų klaidų pro akis nepraleidžiančiam žmogui – būtų sunku gyventi susikoncentravus į save. Sąmoningai to vengiu. Verčiau tegul žiūrovai galvoja ne apie mane, o apie filme išvystytą temą. Bus įdomu pažiūrėti jį po dešimtmečio, tikiuosi, galėsiu sau sakyti, kad patobulėjau.
Sunkiai priimi komplimentus?
Nestatau savęs ant pjedestalo. Filme nuo vieno aktoriaus mažai kas priklauso, svarbiausia – visuma. Geriau daugiau vaidinančio klaidų, bet geras filmas. Poeto Kosto Kubilinsko įkvėptą Kosto Skinkio personažą stengiausi įkūnyti taip, kad kiekviename dublyje būčiau geras. Ar man pavyko, vertina žiūrovas.
Tavo paauglystę paženklino baisus sukrėtimas. Siaubingomis aplinkybėmis praradai svarbiausią žmogų...
Keistas jausmas ta nuojauta... Nuo vaikystės mane ir brolį tarsi kirminas graužė. Garsiai to niekada