Poeto Justino Marcinkevičiaus dukra ir anūkė: „Kai neliko jų, neliko ir švenčių mūsų namuose“

„Tai gera proga pakalbėti apie jūsų vaikystę“, – sakiau, kai ilgai ilgai derinome interviu datą. Vyriausiajame administraciniame teisme dirbanti Jurga ir jos dukra Salomėja – humanitarinių mokslų daktarė, prekės ženklo „Nice Idea“ įkūrėja – apie tėvą ir senelį galėtų kalbėti nesustodamos. „Pasakoti apie tėtę yra tiek daug, kad kartais nė nežinai, ką pasakyti ir nuo ko pradėti“, – šypsosi Jurga. Kai jos abi viena per kitą dalijasi vaikystės prisiminimais, galvoju, kad iš jų išeitų visai nebloga knyga apie auklėjimą. Atrodo, Justinas Marcinkevičius širdimi jautė, ką ir kaip reikia kalbėti vaikams. Saviems ir svetimiems.

Mums, užaugusiems su Justino Marcinkevičiaus eilėraščiais, sunku patikėti, kad rinkinys „Vaikų žemė“ yra pirmoji poeto eilėraščių rinktinė vaikams. Kaip jums kilo idėja surinkti eilėraščius į vieną vietą?

Jurga: Sykį išėjo iš kalbos: ilgieji tėtės eilėraščiai-poemos yra, o kur trumpučiai?

Salomėja: Kartais vaikai deklamuoja ir patys nežino, kieno jie.

Jurga: Kai kurie eilėraščiai buvo išleisti rinkiniuose. Anksčiau jų buvo tokių keistų – tik eilėraščiai, be jokių iliustracijų, be paveikslėlių. Labiausiai padėjo juos surinkti Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojos, už tai esu dėkinga. Buvo tokių eilių, kurių ir pati neįtariau esant, kai kurias tarsi vaikystėje ir girdėjau. Daugybę prisiminimų jie man ištraukė... Buvau labai nevalgus vaikas. Kad bent ką nors suvalgyčiau, tėtė man iš varškės darydavo meškiukus. Su razinų akimis ir sagutėmis.

Salomėja: Tu man irgi tokius vaikystėje darydavai! Kai neturėdavai razinų, akis barstydavai kakava. Ir dar daug cukraus ant jų papildavai. Dabar būtų siaubas!

Jurga: Varškės meškiuką kaskart lydėdavo istorija. Kartais meškiukas atvykdavo antruoju troleibusu iš geležinkelio stoties. Kartais jie ateidavo dviese, vienas likdavo pirmame aukšte pas mano geriausią draugę Salomėją Jonynaitę. Jos vardu, beje, ir mūsų Salomėja pavadinta. Antrasis meškutis užlipdavo pas mane ir įšokdavo į mano lėkštę. Kartais tėtė įdėdavo per daug grietinės, tada paaiškindavo, kad meškiukas atplaukė Nerimi ir kiek sušlapo. Tai visada būdavo istorijos. Tėtė mums savo eilių neskaitė.

Salomėja: Neskaitė ir man!

Jurga: O paskui jam nusibodo kišti man balandėlius be kopūsto, cepelinus be bulvių ir jis, matyt, parašė eilėraštį apie Stasį, kuris maivosi, nieko nevalgo, o valgyti juk reikia tai, kas paduota.

Visą gyvenimą mudviem su tėte meškinas liko tarsi nebylus susitarimas, toteminis žvėris.

Jūs matydavote jį dirbantį? Rašantį eilėraščius? Kokia būdavo įprasta diena jūsų namuose?

Salomėja: Diedukas keldavosi labai anksti, užsidarydavo darbo kambaryje ir rašydavo. Visada – ranka. Jis laikėsi griežtos dienotvarkės, ir mes žinodavome, kada galima skambinti, o kada geriau netrukdyti.

Jurga: Tačiau uždarytos kambario durys nereiškė, kad negalime įeiti. Tėtės kambaryje buvo didžiulė biblioteka, ir paimti iš jos knygą – šventas reikalas.

Salomėja: Tik galiojo sąlyga – padėti į vietą. Dieduko bibliotekos lentynos buvo itin tvarkingos. Netgi plokštelės namuose buvo sudėtos pagal muzikos stilių. Kartais babytė, kai matydavo, kad pernelyg landžioju, man sakydavo: nebeik pas jį. Laukdavau, kol diedukas išeis valgyti priešpiečių – stiklinės pieno su bandele. Pirmą valandą – pietūs. Visada tuo pačiu metu.

Jurga: Tėtė mokėjo gaminti, bet ko eiti prie puodų, jei yra nuostabioji mama? Valgį ruošdavo ji, o valgėme labai paprastą maistą. Net tuomet, kai parduotuvėse nieko nebūdavo, ji sugebėdavo iš kažko pagaminti trijų patiekalų pietus.

Salomėja: Po pietų diedukas eidavo pasivaikščioti. Grįžęs priguldavo, o pavakare vėl dirbdavo. Vis galvoju, kad ankstyvą kėlimąsi iš jo paveldėjau. Mano smegenys irgi geriausiai dirba iš ryto. Kai rašiau disertaciją, keldavausi penktą ryto.

Jurga: O manęs griežtos dienotvarkės jis neišmokė.

Salomėja: Mane jos išmokė internatas – keturiolikos išvykau mokytis į Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje.

Vokietijoje baigei gimnaziją ir universitetą. Vis dėlto po politologijos ir germanistikos studijų Vokietijoje nelikai, grįžai į Lietuvą ir čia apgynei disertaciją.

Jurga: Tėtė to jau nebematė. Jam būtų buvę labai svarbu.

Salomėja: Vokietijoje nesijaučiau gerai, grįžusi įstojau į magistrantūrą, studijavau taikomąją kalbotyrą. Diedukas jau sirgo, kai rašiau magistro darbą. Ligoninėje jam sakydavau: privalai pasveikti, kad matytum, kaip man teiks diplomą. Tačiau jis jau tik suspausdavo man ranką...

Daktaro darbą rašiau apie juokaujančio žmogaus fenomeną šiuolaikinėje Lietuvoje. Tuomet draskiausi tarp mokslo ir verslo – atsikėlusi penktą ryto rašydavau disertaciją, paskui – į biblioteką, o grįžusi sėsdavau siūti suknelių ir papuošalų. Taip susiklostė, kad mokslas ir verslas trupučiuką konkuravo tarpusavyje: nenorėjau apleisti savo sukurto prekės ženklo „Nice Idea“ veiklos. Nežinau, ar diedukui tai būtų patikę. Mokslas man visada teikė saugumą ir ramybę, kai jo nėra, jaučiuosi blogai.

Jurga: Esu tikra, kad Salomėja iš dieduko paveldėjo puikų humoro jausmą. Gal toji disertacija dėl to ir atsirado. Diedukas visus mokėjo prajuokinti, tai darydavo labai subtiliai, o babytė buvo tokia juki. Jis tik pasako kokį pokštą rimtu veidu, o ji jau kvatoja.

Salomėja: Mes su mama irgi turime tokią problemą – netinkamose vietose pradedame juoktis.

Jurga: Visada prisiminsiu mūsų šeimos Kūčias! Tėtė iškilmingai uždega žvakę, padėkoja už praėjusius metus, o baigiasi viskas bendru šeimos juoko priepuoliu.

Na, o rimti reikalai? Kaip juos spręsdavote? Kokių pamokslų iš tėtės girdėdavote?

Jurga: Nei aš, nei sesuo, nei sesers sūnus Justinas, nei Selė iš dieduko nesame girdėję jokio pamokslo, jokių barnių. Užtekdavo veido išraiškos. Kai prisidirbi – tėtė liūdnas, nes ne to iš mūsų tikėjosi...

Salomėja: Aš net veido išraiškos neatsimenu. Nebent – babytės.

Jurga: Auklėjimo pamokų mes neturėjome. Tas neįtikėtinas laisvės pojūtis kažkokiu būdu išmoko būti atsakingus. Gauni visišką laisvę, tačiau atsakai už kiekvieną savo poelgį. Tada nereikia nieko pasakoti – kaip elgtis, kaip nesielgti.

Pokalbiai mūsų namuose vykdavo tik dėl rimtų reikalų. Atsimenu, kai atsirado Sąjūdis, tėtę mažai matydavome. Kai susitikdavome, daug kalbėdavomės – tokio degančio žmogaus, kaip jis tuo metu, gyvenime daugiau nebuvau sutikusi. Tai buvo stebuklingas laikas.

Salomėja: Ir tai buvo vienintelis metas, kai griuvo dienotvarkė. Prisimenu, jis pasiimdavo savo portfelį ir išeidavo, o mes su Justu žiūrėdavome į jį pro langą. Diedukas turėjo nepaprastą sugebėjimą mokyti, kaip stebėti aplinką. Per ją jis mums pasakodavo apie gyvenimą ir pasaulį. Išeidavome pasivaikščioti į mišką, rasdavome skruzdėlyną, ir jis aiškindavo, kodėl negalima pagaliuko ar piršto į jį kišti. Ir vaizdingai pasakodavo. Jo kabineto langai buvo į mišką, sėdėdavome kartu, jis pasakodavo apie medžių lapų formas, apie inkiluose gyvenančius paukščius. Balkono kampe gyveno toks didžiulis voras. Diedukas leido jam tame kampe nerti voratinklį, kad ir kaip aš jo bijojau. „Tegu ramiai gyvena“, – sakydavo ir aiškindavo, kad poemą „Voro vestuvės“ parašęs tokioms vorų bijančioms mergaitėms kaip aš. Kad nebijotų.

Diedukui jaučiau ypatingą pagarbą. Tas jausmas man neleido šalia jo elgtis kaip nors kvailai. Vienintelis dalykas, kurio drauge mokėmės, buvo daugybos lentelė. Buvo žiauriai gėda, kad ilgai negalėjau pasakyti, kiek bus šešiskart aštuoni. „Na, pamėgink dar kartą“, – kantriai pradėdavo iš naujo.

Jurga: Tėtei niekaip nepavyko išmokyti manęs šachmatų žaidimo, užtat kortomis lošti išmokė ir labai neblogai. Visa tai nebuvo auklėjimas, dažnai girdėdavau: „Skaityk kuo daugiau ir visko tave išmokys knygos.“ Ir tikrai – knygos mūsų namuose buvo ypač svarbus dalykas. Dar – vakariniai pasivaikščiojimai dviese, visada eidavome tą patį kelią: nuo Antakalnio 8-ojo iki Antakalnio 84-ojo namo ir atgal. Pakeliui galėdavau išsiaiškinti, kam man reikalinga ta matematika – nesuprantamas, neįdomus mokslas. „Matematika – daugiau nei poezija, – sakydavo jis. – Ją kuria ir aiškina tobulų žmonių protas.“ Ir kaip čia nenorėsi nors krislelį tapti tobulesnė?!

Salomėja: Su mumis, vaikais, diedukas kalbėdavo tarsi su sau lygiais, kuriems reikia paaiškinti įvairiausius dalykus. Jis mus visus išmokė dar vieno svarbaus įgūdžio – vienodai pagarbiai kalbėti ir taip pat vienodai gerbti ir laiptinę valančią valytoją, ir kardinolą. Gal todėl nesame pasipūtusios, net neįsivaizduojame, ką tai reiškia.

Jurga: Mūsų namuose visada būdavo daug žmonių, ir telefonas nuolat skambėdavo. Svečiuodavosi ne tik draugai. Ateidavo ir kalinių, atlikusių bausmę. Jie iš kalinimo vietų rašydavo laiškus su eilėraščiais, o išėję su savo kūrybos sąsiuviniais važiuodavo iškart pas tėtę. Jis taisydavo, patardavo. Ir pinigų duodavo, pati matydavau. Kartą pas tėtę atėjo čigonų baronas. Abu nuėjo į kabinetą, kalbėjosi. Kai paklausiau, ko jis atėjo, tėtė pajuokavo: „Mamai žiedų parodyti.“ Ir tikrai – jo rankos tviskėjo, po žiedą ant kiekvieno piršto. Juokingiausia buvo, kad mama papuošalų beveik neturėjo, išskyrus perlų karolius, kuriuos tėtė jai parvežė iš kelionės. Tėtė ir mane rengdavo, kol ištekėjau, užtat juokauju, kad todėl visai neturiu skonio.

Jurga, užaugote su vyresne seserimi Ramune. Ar jautėte, kad tėtis jums, mažylei, skyrė daugiau dėmesio?

Jurga: Sesė už mane vyresnė septyneriais metais, buvau visai mažvaikė, kai ji išvyko studijuoti iš Lietuvos. Grįžusi sukūrė šeimą, gimė Justinas, tada ir susidraugavome. Dabar, kai nebėra nei tėtės, nei mamos, mus sieja daugybė bendrų prisiminimų. Visada prisiminsiu visas šventes, kuriose skambėjo juokas, o dabar jų nebešvenčiu. Kai man sako, kad laikas gydo žaizdas, noriu ginčytis – tai netiesa. Žaizdos tik gilėja. Kai mirė tėvai, švenčių neliko. Aš nešvenčiu Kūčių, Velykų, gimtadienių. Tėtės nebėra devinti metai, mamos – šešti. Be jų likome tikri našlaičiai.

Salomėja: Individualistai. Man dažnai būna keista girdėti, kai žmonės sako, esą negali susikalbėti su seneliais, jie nieko nesupranta. Niekada to nejaučiau, diedukas buvo mano „Google“, skambindavau jam kiekvieną kartą, kai reikėdavo ką nors greitai sužinoti ar išspręsti lygtį. Dabar, kai skaitau apie genijus, neabejoju, jis toks ir buvo – laisvai kalbėjo keliomis kalbomis, vienodai gerai rašė ir kaire, ir dešine ranka, turėjo fenomenalią atmintį. Jis man buvo idealas, pavyzdys, kuriuo turiu sekti, stebuklingas visomis prasmėmis žmogus.

Turbūt labiausiai tai įvertini, kai jo netenki?

Jurga: Natūraliai priėmiau, kai jis buvo šalia. Tėtė buvo žmogus, kuriam sakiau viską, net paslaptis. Kai sužinojau, kad jauna laukiuosi kūdikio, Salomėjos, pirmiausia nuėjau pasakyti tėtei.

Salomėja: Diedukas buvo labai kuklus. Babytė – irgi. Kai norėjo prie namo pritvirtinti memorialinę lentą, ji atsisakė. Knygas su visomis lentynomis atidavė Prienų bibliotekai, rankraščius – rankraštynui. Ji sutvarkė viską. Kaip visada.

Jurga: Buto, kuriame gyveno tėvai, neliko. Iš pradžių dar mėginome vaidinti, kad tai galėtų būti visų antrieji namai, tačiau prisiminimai pernelyg skaudūs. Ir juose vis tiek nebūtų To, kuris kampe mums parodytų vorą ar lieptų atpažinti šalia lango skambančius paukščių balsus.