Pogimdyvinės depresijos vos išvengusi V.Bičkutė: „Žiūrėdama į dukrą verkdavau, kad mirsiu ir jos nebepamatysiu“

„Taip sutapo, kad per karantiną buvo pirmieji mažylės mėnesiai, todėl ar šiaip, ar taip, didžiąją laiko dalį leidome namuose. Žinoma, būdavo keista, kai išvažiavus su vėžimėliu sutikdavau vos kelias mamas, kurios per saugų atstumą viena nuo kitos sukdavo ratus parkelyje, – pasakoja Žmonės.lt kalbinta Valda. – Planeta pailsėjo nuo žmonių, o mums dar labiau išryškėjo artimųjų ilgesys – iš naujo įvertinome bendravimo svarbą, apsikabinimus. Kartais atrodo, kad karantino reikėjo būtent tam, kad prisimintume, kas yra tikrosios vertybės.“

Aktorė šypsosi, kad dvidešimt metų dirba savo darbą ir tikisi, kad jį dirbs dar bent tiek pat, todėl šis keistas pandemijos ir motinystės laikotarpis jai bene ilgiausia pertrauka, kurią turėjo gyvenime.

„Tiesą sakant, tam tikra prasme karantinui netgi esu dėkinga. Kovo mėnesiui planavau spektaklių, galvojau, mama padės pažiūrėti mažylę – visos trys keliausime į spektaklius, kad galėčiau ją pamaitinti, tačiau dabar džiaugiuosi, kad to neprireikė: juk jai kovą tebuvo du mėnesiai, o aš, planuodama darbus, dar tikrai neįsivaizdavau, ką reiškia kelių mėnesių kūdikis namuose. Taigi aplinkybės taip susidėliojo, kad likau su vaiku ir esu dėkinga – aktoriai įpratę nuolat „plėšytis“, o šioje situacijoje man tiesiog nebeliko kitos išeities, kaip nusiraminti“, – pasakoja ji.

Visos motinystės spalvos

Moteris atvira: bemiegės naktys pirmais motinystės mėnesiais turbūt neišvengiamos kiekvienoje šeimoje, tad ne išimtis – ir jos, tačiau priduria, kad mergaitė mėgstanti pamiegoti, turbūt, kaip sako Valda, šią savybę bus paveldėjusi iš jos pačios. Aktorė džiaugiasi, kad visi svarbiausieji dalykai vyksta sklandžiai, o tai, kad kasdienybėje kol kas beveik viskas sukasi aplink mažąją ir nuovargio netrūksta – natūralu.

„Gimdymas buvo sklandus, dukrytė auga visiškai sveika, ją maitinu pati, taigi viskas yra gerai. Aišku, iš pradžių buvo nemažai su maitinimu susijusių iššūkių, tačiau palaipsniui abi viską išmokome“, – šypteli.

Aktorė atvirauja, kad nors dukra jos ir vyro poeto, dramaturgo Mindaugo Valiuko buvo labai laukta, naujas etapas vis tiek atnešė savų iššūkių, nes daug dalykų realiai suvoki tik jau susilaukęs vaiko.

„Ši patirtis mane tiesiog sukrėtė iš pagrindų, išvertė į kitą pusę ir vėl surinko atgal. Prasisuko visas jausmų spektras – nuo didžiulės meilės ir stebuklo jausmo iki aiškaus savo mirtingumo suvokimo: juk tu savo rankose laikai ateitį, kurioje tavęs kažkada nebebus. Šis suvokimas nėra skaudus, tai natūralu, tačiau tokių jausmų iki tol nebuvau taip aiškiai suvokusi“, – atvirauja moteris.

Valda viena iš moterų, kuri, nepaisant to, kad kūdikio labai laukė, susidūrė su motinystės melancholija (angl. Baby Blues) – būsena, kuri moteris dažnai ištinka kelios dienos po gimdymo, kai džiaugsmą ir euforiją dėl naujagimio staiga pakeičia nerimas, įtampa, dirglumas, nusivylimas, energijos stoka, įvairios baimės. Ši lengvą depresiją primenanti emocinė būsena po gimdymo pasireiškia maždaug 80 proc. mamų, dažniau – susilaukusių pirmagimio. Užsitęsus motinystės melancholijos būsenai ir nepraeinant šiems simptomams, patartina kreiptis į specialistus, kad tai „neperaugtų“ į kur kas rimtesnę būseną – pogimdyvinę depresiją.

„Kai mergaitei buvo mėnuo, nuvykome pas gydytoją, o ji iškart pastebėjo manyje nerimą ir galbūt beprasidedančios pogimdyvinės depresijos požymius“, – pasakoja Valda.

Jos teigimu, gydytoja nuramino, jog jeigu toliau maitins kūdikį savo pienu, tikėtina, kad apie ketvirtą mėnesį viskas susitvarkys – dažnai būtent tiek laiko prireikia moters organizmo hormonams stabilizuotis po gimdymo.

„Taip ir nutiko – maždaug ketvirtą mėnesį pasijutau gerokai stabiliau visomis prasmėmis, atrodė, tarsi „ranka nuėmė“ nerimą, dirglumą ir kitas blogas emocijas. Aš ir dabar pagalvoju – kiek daug socialiniuose tinkluose tos tobulos motinystės vaizdavimo, o kad dažna moteris pirmaisiais kūdikio atsiradimo mėnesiais jaučiasi visiškai išsibarsčiusi – tarsi nutylima“, – sako pašnekovė.

Aktorė atvira –  ją aplankydavo pačios įvairiausios mintys, kurios „sprogdavo“ emocijomis: „Būdavo, žiūriu į vaiką ir verkiu iš laimės arba jau kitą akimirką verkiu, kad mirsiu ir daugiau jos nebematysiu...“

Netgi sapnai buvo persmelkti nepaaiškinamo nerimo: moteris pasakoja vis sapnuodavusi, kad vaikas namuose, o ji vaidina spektaklyje, tačiau turi pamaitinti mažylę, tad per pasirodymo pertrauką skuba namo jos pažindyti, tačiau automobilis sugenda, raktai neberakina namų spynos...

„Negana to, pirmaisiais mėnesiais man visų žmonių veidai atrodydavo kaip kūdikių, net automobilių priekiai kažkuo priminė vaikų veidus... Jūs tik pagalvokite, kas vyksta su moters kūnu ir emocijomis, kad jai pradėtų darytis tokie dalykai…“ – stebisi Valda.

Pripažinti problemą

Kas jai padėjo šioje būsenoje neįstrigti, nejaugi užteko vien maitinimo krūtimi, kad procesas pats susivaldytų? „Po gydytojos pastebėjimo, ėmiau domėtis ne tik šiuo reiškiniu, bet ir pogimdyvine depresija, skaičiau internete apie moterų patirtis, jų emocijas... Supratau, kad tai, kas su manimi vyksta, nėra natūrali mano būsena, kad tai yra kažkokia liga, reiškinys. Tai man padėjo geriau suprasti save ir po truputėlį būklė gerėjo. Dabar galiu drąsiai sakyti – man palaima kiauras dienas čiūčiuoti mažylę“, – šypteli.

Jos manymu, svarbiausia moterims neužsidaryti savyje, pajutus motinystės melancholijos ar pogimdyvinės depresijos požymius domėtis apie tai, kalbėtis su specialistais ir kitomis moterimis, ieškoti pagalbos bei paguodos. „Bendraukite, kalbėkitės, dalinkitės! Kai supranti, kad tu ne viena tokia, kad būna tokių etapų, tokių būsenų, tik tada gali padėti sau pati arba paprašyti pagalbos, išeiti iš to rato ir išties mėgautis motinyste“, – neabejoja Valda.

Pašnekovė prisipažįsta, kad iki šiol mokosi tramdyti dar ir perdėtą rūpestį vaiku, nes vis atrodo, kad kiti mergaitę ne taip paima, netaip laiko, nesaugiai kelia ir panašiai.

„Noriu, kad, gink Dieve, nebūtų taip, jog niekam negalėčiau jos patikėti. Juk ir santykis su tėčiu yra itin svarbus – jeigu jaučiu, kad vis noriu kažką pareguliuoti ir patikrinti, tiesiog išeinu į kitą kambarį ir palieku juos pasidžiaugti vienas kitu. Labai gerbiu jų ryšį, žinau, kad jis puikiai viskuo pasirūpins, bet ta motiniška baimė kartais daro savo, o vaikui juk svarbu ir mama, ir tėtis, ir močiutės, ir kiti žmonės. Taigi, moterys, geriau nueikime į parduotuvę ir leiskime sau atsipalaiduoti – visko vienos pačios šimtu procentų nesustyguosime, o to juk realiai net ir nereikia“, – svarsto V.Bičkutė-Valiukienė.

Paklausta apie gausesnį šeimos modelį ateityje aktorė svarsto, kad turbūt dukrelės Marijos jų šeimai ir pakaks, todėl daugiau atžalų planuose nėra, nebent likimas netikėtai padėliotų kitaip. Šypteli, kad Marija turi seserį iš pirmosios M.Valiuko santuokos, taigi nėra vienturtė jau dabar.