Pojūčių teatro įkūrėja Karolina Žernytė: „Pojūčiai žmogų priartina prie savęs paties“
Ar įmanoma patirti knygos istoriją ją liečiant, uodžiant ir girdint? Pojūčių teatro įkūrėja ir režisierė Karolina Žernytė neabejoja, kad vaikams labai lengva įsijausti į knygos personažus. Ypač, kai jie gali tą personažą išklausyti, atsidurti jo aplinkoje ir pagyventi jo gyvenimą. Šį savaitgalį literatūros festivalyje „Vaikų knygų sala“ Pojūčių teatras rengia instaliaciją „Ypatingas“. Joje atgys pasaulyje pripažintos iliustruotojos Rasos Jančiauskaitės ir jautrios pasakotojos Modestos Jurgaitytės sukurta knyga „Ypatingas“.
Karolina, ką jūsų teatras paruošė literatūros festivaliui „Vaikų knygų sala“?
Pojūčių erdvė „Ypatingas“ savo forma kiek skirsis nuo įprastų pojūčių spektaklių. Joje bus galima judėti ir veikti laisvai, taip, kaip vaikams norisi. Vieni čia užtruks ilgiau, kiti – trumpiau. Mūsų teatro kūrėjos Aistė Jančiūtė ir Šarūnė Peciukonytė įrengė tarsi pojūčių kambarį, kuriame atradimai laukia paties įvairiausio amžiaus dalyvių. Vaikai pateks į knygos „Ypatingas“ veiksmo vietą. Lyg detektyvai jie galės sekti knygos personažo istoriją, užuosdami, liesdami, klausydami ir žaisdami. Ši knyga pasakoja apie vaiką, kuris turi itin jautrią širdį. Mūsų erdvė tą jautrumą ir nori skatinti.
Ar mokote mažus vaikus kalbėti apie tai, ką jie jaučia?
Mes skatiname vaikus reflektuoti ne tik pojūčius, bet ir jausmus. Ir ne tik vaikai, suaugusieji to irgi dažnai nemoka. Teatras tam tinka, nes jis atpalaiduoja arba kelia iššūkius ir šitaip išprovokuoja įvairius jausmus. Manydami, kad tie jausmai atsirado dirbtinai, žmonės lengviau reflektuoja.
Kas yra Pojūčių teatras ir nuo ko jis prasidėjo?
Pojūčių teatras prasidėjo nuo spektaklio „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, kurį sukūrėme dar studijų metais. Skyrėme jį vaikams, kurie negali matyti. Vėliau su kurso draugais pradėjome ieškoti įvairesnių raiškos būdų Vilniaus teatre „Lėlė“, o taip pat ir žiūrovo, kuris mūsų spektakliuose būtų svarbesnis už aktorių. Taigi, pradėjome su neregiais, o pratęsėme su akis užsirišusiais reginčiaisiais.
Kaip manote, kokių pojūčių mums šiandien ypatingai trūksta?
Negaliu kalbėti už visus žmones, bet, atrodo, labiausiai – visumos pojūčio. Kai jautiesi sąmoningu savo kūne. Kai pojūčiai žadina vaizduotę, o ne gąsdina arba jai trukdo.
Mes dažnai baiminamės tiesiog atsipalaiduoti ir, nieko iš anksto nežinodami, nerti į savo pojūčius. Nenorime išgyventi nemalonių pojūčių, kad ir nemalonaus kvapo. O jis juk dažnai – kultūriškai išmoktas. Maži vaikai nežino, kokie kvapai yra nemalonūs, taigi, tyrinėja visus.
Ką pojūčiai gali atverti žmogui? Kokį žinojimą, kokį suvokimą?
Pojūčiai žmogų priartina prie jo paties. Vyksta tai labai individualiai – vienus jie atpalaiduoja, nuveda vaizduotės takais, o kiti jaučiasi ne taip gerai. Pojūčiai, kuriuos sukeliame savo teatre, galiausiai visada veda į pozityvią būseną.
Kokios emocijos ateina iš jūsų žiūrovų? Ar jiems pavyksta įveikti nepasitikėjimo savimi sienas?
Tikrai taip, dažnai jaučiame kompleksus, kai atėję į spektaklį, žmonės nesutinka užsirišti akių, nuolat kalba, užuot atsipalaidavę ir pasidavę vaizduotei. Tačiau dažniausiai žiūrovai mumis pasitiki gana lengvai, kartais netgi patys save nustebindami. Emocijos po spektaklio būna pozityvios, žiūrovai dėkoja už savo pačių atradimus, kai mintimis nusikelia į kitą erdvę, patiria spektaklį kaip meditaciją.
Ar tai, ką darote, padeda jums patiems?
Jei mano veikla man pačiai nepadėtų, tikriausiai nustočiau daryti, ką darau. Mes nuolat pabrėžiame: mūsų teatras nėra terapija. Tačiau kaip ir daugelis kūrėjų, mes nuolat ieškome naujų krypčių, kad augtume ir neprarastume savosios prasmės.
Esame menininkai, niekada negalėsime visiškai atsiriboti nuo jausmų savo darbe. Tai ir vargina, ir augina, ir sukelia didžiausią džiaugsmą.
Ką tik grįžote iš Kenijos. Kokių pojūčių radote ten?
Daug laiko Kenijoje praleidome mažuose kaimeliuose, o čia teatro žmonės išvis nematę. Būtų labai smagu jiems nuvežti kokį spektaklį. Būdami arti gamtos, jie labai gerai pažįsta savo pojūčius. Gamta jų negaili – kvapai, garsai, skirtingi augalai ir gyvūnai yra nuolat šalia. Atrodo, kad paukščiai ten niekada nemiega, o jų balsai į Europos sparnuočių visai nepanašūs. Ir vis dėlto, nustebinti vietos žmones, o ypač vaikus – labai paprasta.
Žmonių jutimo organai visame pasaulyje vienodi, nuo kultūros priklauso, kiek jie išvystyti ir kaip laisvai jais žmonės gali žaisti. Lietuviams dažnai reikia įveikti šiokį tokį protavimo barjerą, afrikiečiai gi, puola žaisti labai natūraliai, o korėjiečiams prireiktų daug daugiau laiko žaidimą pradėti.
Prasmės pojūtis mano veikloje, kaip ir daugelio žmonų, nuolat kinta. Kartais imu jį ir prarandu, ypač, kai ilgą laiką nesusitinku su žiūrovais. Šiandien didžiausią prasmę matau dirbdama su įvairias negalias turinčiais žmonėmis. Ten daugiausiai atrandu ir daugiausiai šypsausi.
Pojūčių teatro erdvėje vaikų lauks kūrėjos Karolina Jančiūtė ir Šarūnė Pečiukonytė. Instaliacijos „Ypatingas“ kūrėjos vaikus mokys ne tik, kaip džiaugtis, mylėti ir būti atviriems pasauliui, bet ir kaip saugoti savo jausmus. Knyga „Ypatingas“ atgis lapkričio 16-17 dienomis Vilniaus mokytojų namuose.