Pokalbis su aštriais prieskoniais: Jūratė ir Česlovas Norvaišos – apie meilę

„Pastaruoju metu mus vis kalbina meilės tema. Tapome ekspertais!“ – nesuprasi, juokauja ar rimtai už banalią temą pašiepia Č.Norvaiša.

Savo sutuoktinio mintis geriausiai skaito J.Norvaišienė – žavu, kaip pora susišokusi ne tik ant parketo, bet ir kasdienybėje: supranta vienas kitą iš pusės žodžio, be vargo gvildena intelektualius pajuokavimus, sutartinai ir užkrečiamai kvatojasi, nevaržo savęs ir vienas kito.

Portalas Žmonės.lt Valentino dienos proga bando išklausti, kaip tampama tokiu darniu duetu.

Kaip sutikti ir atpažinti savo meilę?

Jūratė: Šiuose reikaluose svarbu ieškoti draugo – draugo visam gyvenimui. Kuomet esi jaunas, mąstoma vienaip: jeigu žmogus patinka fiziškai, tuomet atrodo, kad viskas ir bus gerai; tačiau ir kituose amžiaus tarpsniuose norėsis išvengti vienišumo, todėl patariu ieškoti žmogaus, su kuriuo būtų įdomu. Surasti tikrą gerą draugą – kuriuo pavyks pasitikėti, į kurio petį galėsi atsiremti, kuris tau padės ir kuriam tu norėsi padėti – yra labai rimtas uždavinys gyvenime. Reikia apsidairyti ir labai atsakingai priimti sprendimą. 

Draugystė yra kuomet žmonės į daugelį reiškinių žiūri tuo pačiu žvilgsniu: juos domina panašūs spektakliai, knygos, filmai, sportas. Mūsų su Česlovu ir draugai – bendri, nes mums patinka net panašūs žmonės.

Česlovas: Pritariu Jūratei. Turi norėtis viską daryti kartu – kartu sportuoti, kartu eiti į teatrą. Mūsų atveju – kartu šokti. 

Vyrai dažnai įsimyli, kaip aš sakau – „merginos duobutę skruoste.“ O paskui ima ir veda visą moterį. Gali įsimylėti staigiai, o tada visą gyvenimą teks kentėti... Bet gerai, kad nuo meilės iš pirmo žvilgsnio yra vaistas... Antras žvilgsnis (J. Norvaišienė juokiasi, tęsti pokalbį rimtais veidais tampa vis sunkiau).

Jūratė: Man patinka dabartinė tendencija – gyventi kartu nesusituokus. Atžyma pase absoliučiai nieko nereiškia. Jeigu žmonės yra draugai, tai draugai. Mes net nebendraujame su tomis šeimomis, kuriose matome, kad kuris nors iš partnerių žemina kitą arba abu – vienas kitą.

Dar svarbu į viską žiūrėti lengvai. Humoro jausmas labai padeda gyvenime (šypsosi).

Kaip judu sutikote ir atpažinote vienas kitą?

Česlovas: Su Jūrate mes susipažinome, studijuodami mediciną. Sėdėjome netoli vienas kito paskaitose. Mano dėmesį ji atkreipė ryškiu charakteriu – jau sovietiniais laikais buvo kovotoja už žmonių teises. Ypatingai – už moterų teises... Kartą ji užpuolė mano draugą, trenkė jam per veidą, o aš puoliau draugo ginti... Tada ir pastebėjau, kad ši mergaitė yra faina. 

Jūratė: Iš tiesų, tai jis į mane nekreipė dėmesio... Tai aš sugalvojau, kad jis visai fainas – energingas, turi taip reikalingą gerą humoro jausmą. Prieš tai draugavau tai su vienu, tai su kitu, bet galų gale atsigręžiau į grupioką. 

Kartais žmonos supyksta, kai vyrai pastebi gražias moteris, net liepia į jas nežiūrėti. Aš ir pati Česlovui parodau – gražiu žmogumi abu pasigėrime.

Nutiko taip, kad kelias į jo širdį mane atvedė per skrandį. Trečiame kurse Česlovas neteko tėvo, laikai buvo sudėtingi, išgyventi jam nebuvo lengva, tad, norėdama jį pagloboti, darydavau buterbrodus, nešdavausi į paskaitas ir vaišindavau... Tik jis buvo išdidus – dažnai atsisakydavo. Tekdavo vaišinti visą grupę, kad jis atsikąstų tų mano buterbrodų kartu su visais. Penktame kurse susituokėme.

Bet patys judu sumainėte aukso žiedus?

Jūratė: Ir taip, ir ne... Vestuvės buvo studentiškos. Apsirengėme paprastais rūbais, patys pasirašėme scenarijų ir patys vedėme savo šventinį vakarą. Net ir žąsį patys iškepėme. Tik, matyt, per trumpai kepėme, labai kieta buvo... Žiedus pasiskolinome iš tėvelių, o po santuokos ceremonijos jiems iš karto grąžinome...

Česlovas: Vestuvinių žiedų neturime ir nei vienas nenešiojame. Turiu griežtą požiūrį – žiedas yra vergovės simbolis, o žmonės turi būti laisvi. Negalima pririšti kitos žmogaus prie savęs. Negalima savo žmonai ar vyrui nurodinėti daryti tą ar aną...

Jūratė: Kartais žmonos supyksta, kuomet vyrai pastebi gražias moteris, net liepia į jas nežiūrėti! Aš ir pati Česlovui parodau – gražiu žmogumi abu pasigėrime...

Pavydas Jums svetimas? O argi pavydas – nėra meilės įrodymas?

Jūratė: Aš gal buvau pavydesnė, bet Česlovas toks nebuvo niekada. Turbūt jis pakeitė ir mano požiūrį – džiaugiuosi, jeigu kitoms mano vyras patinka! Jis juk – ypatingas!

Kaip reikėtų puoselėti meilę?

Jūratė: Būnant kartu, svarbu vienam prie kito taikytis. Negalvoti, kad kitas žmogus dėl tavęs kažką privalo padaryti. Nei aš savo vyrui kažką privalau, nei jis man privalo. 

Česlovas: Šokiai labai gerai atskleidžia, ar partneriai bus tinkami vienas kitam ir bendram gyvenimui. Mes treniruotėse irgi bardavomės – vis ieškojome, kaip geriau sušokti. Paklausti, pasitarti su treneriais nebūdavo taip lengva, nedaug buvo šokančių – daugelio atsakymų ieškojome patys. Jūratei atrodydavo vienaip, man – kitaip. Namuose ant grindų pėdas kreida piešdavome ir ginčydavomės...

Jūratė labai tolerantiška – visada pritaria, kai sakau, kad aš buvau neteisus... 

Jūratė: Apie mus net kalbėjo, kad išsiskirsime. Matai – labai baramės...

Česlovas: Bet mes tik ieškojome sprendimų! Mąstėme, kaip geriau šokti! Blogai, kai šokėjai, poros ginčijasi, nes siekia įrodyti savo viršenybę – reikia ieškoti kompromiso. Tai štai: jeigu tokiuose darbiniuose ginčuose sugebi pripažinti, kuomet partneris teisus ir jam nusileisti, jeigu partneris taip pat sugeba pripažinti, kuomet tu teisus, tuomet galima tuoktis. 

Jūratė labai tolerantiška – visada pritaria, kai sakau, kad aš buvau neteisus... (abu kvatoja).

Jūratė: Taip – šokiai įdomus indikatorius poros santykiuose. Būna duetų, kurie nesikalba tarpusavyje. Ne todėl, kad būtų susipykę, o todėl, kad tiesiog neįdomūs vienas kitam... Tada šokti labai sunku.

Česlovas: Pas mus šokančių jaunuolių mėgstu paklausinėti: „Ar tau patinka ta mergaitė? Ar jau nusivedei ją kavos?“. Jeigu atsakymas neigiamas – duodu pinigų ir prašau nusivesti į kavinę...

Ar meilė keičiasi, įgyja naujas formas?

Jūratė: Kai atsiranda vaikai, dviejų meilė tampa šeimos meile, nors mes su Česlovu visada branginame ir tą ryšį, kuris yra tik tarp mūsų dviejų. Be abejo, meilė dukrai buvo tarsi lėlei, patys dar buvome pusiau vaikai. Anūkus mylime – kaip vaikus, o proanūkiai – jau mūsų lėlės kvadratu.

Ar mėgstate minėti Meilės šventę?

Česlovas: Minime kasdien! Kai Jūratė kiekvieną rytą man suplaka sveiką vaisių kokteilį – žinau, kad mane myli...

Jūratė: Anksčiau Valentino dienos šventės nebuvo, bet atsirado ši tradicija ir mes, nuolat būdami apsupti jaunų žmonių, pradėjome laikytis mielų papročių – dalinamės širdelėmis, skambinu vaikams, draugams.

Kaip sutikti ir atpažinti savo meilę? Šiuose reikaluose svarbu ieškoti draugo – draugo visam gyvenimui.

Česlovas: Nežinau, kaip šiemet reikės švęsti – nei apsikabinti, nei pasibučiuoti negalima... Reikės tik telefonu kalbėtis ir emodžius siuntinėti...

Tai kas gi galų gale yra meilė?

Jūratė: Kai nori būti kartu, rūpintis. Štai, jeigu mylimas žmogus suserga, tai norisi paimti tą jo ligą – atrodo, kad bus lengviau, jeigu sirgsiu aš, o jis bus sveikas... Visgi, reikia daug juoktis, sportuoti, sveikai maitintis.

Ar žinote, koks yra meilės dienos valgis? Austrės bei visas aštriais prieskoniais praturtintas maistas – jokios baisios ligos nekibs!

Česlovas: Aš irgi kaip medikas pasakysiu... Meilė yra liga, kuri paguldo į lovą ne po vieną, o po du... 

Kalbant rimčiau, meilės jausmas yra įgimtas visoms gyvoms būtybėms. Būdami labai jauni, nors ir labai svetimų gamtos šeimų nariai, gali gyventi kartu be jokio neapykantos jausmo. Zoologijos soduose liūtukai gyvena su antilopėmis, tigrai – su šuniukais, katės – su pelėmis. O jų charakteriai – labai skirtingi! Tas pats ir su mažais vaikučiais: įgimta meilė sukuria harmoniją. Tik vėliau atsiranda ir kiti jausmai – neapykanta, pagieža, noras vadovauti, kova dėl būvio. Šie jausmai užslopina meilę. Tačiau meilė lieka mūsų pasąmonėje, kaip vienas gražiausių jausmų.