Pokalbis su naujo spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia“ dramaturgais

Premjera Šalčininkuose įvyks kovo 16 d., Vilniuje, LNDT Mažojoje salėje – kovo 22 d. Spektaklio dramaturgai – Eglė Vitkutė ir Andrius Jevsejevas, režisierius – Jonas Tertelis, dailininkė – Paulė Bocullaitė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, vaidina aktoriai Gailė Butvilaitė, Airida Gudaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė, Oskar Vygonovski.

Daiva Šabasevičienė kalbasi su būsimo spektaklio dramaturgais Egle Vitkute ir Andriumi Jevsejevu.

Kokia turėtų būti dokumentinio teatro dramaturgija?

Eglė Vitkutė. Aktuali, reaktyvi, gyva, lanksti.

Andrius Jevsejevas. Taip jau istoriškai susiklostė, kad Lietuvoje dar tik pirmuosius žiedus kraunanti dokumentinio teatro tradicija, o tuo labiau vadinamasis „verbatim“, arba pažodinis teatras, yra susijęs su verbalinėmis, pasakojamosiomis, rašytiniu tekstu pagrįstomis sceninės raiškos formomis. Tiek kaip teatro kritikui stebint spektaklius įvairiuose užsienio scenos menų festivaliuose, kurių daugumoje paprastai vienokią ar kitokią su dokumentine raiška flirtuojančio teatro apraišką vis tekdavo aptikti, tiek dirbant prie spektaklio apie Šalčininkus dramaturgijos, pastebiu du esminius, su dokumentinio teatro specifika susijusius momentus. Pirma, dokumentinis teatras – tai fakto teatras, gimstantis pusiaukelėje tarp meninių ir politinių kontekstų, dramaturginei įtampai randantis faktinės tikrovės ir išmonės konflikte. Tačiau lygiai taip pat kaip gyvenime žmonėms sunku susitarti dėl to, kas laikytina tiesa, taip ir teatre nelengva susitarti dėl to, kas yra faktinė medžiaga. Ar autobiografinio pobūdžio pasakojimai, kuriuos scenoje pasakoja aktoriai ar net patys, realūs tų pasakojimų herojai, yra laikytini dokumentine medžiaga? Kaip žiūrovui ar net ir dramaturgui patikrinti, kad istorijos, kurias pasakoja šimtametė senolė, vietinis verslininkas ar būrys vienuoliktokių, yra tikros, nepagražintos bėgančio laiko ar nesumeluotos (kad ir sau pačiam)? Ar jos tebėra dokumentinės istorijos ar tiesiog dokumentuota išmonė? Antra, pastebėjau, kad kuriant dokumentinį teatrą ir stengiantis išlikti maksimaliai sąžiningu prieš faktą, neretai pamirštama, kad kalbama ne vien apie dokumentinį, bet dar ir apie teatrą. O teatre, mano supratimu, vis dėlto svarbiausia ne verbalinė, o veiksminė plotmė. Tad kurdami spektaklį „Nežinoma žemė. Šalčia“ stengiamės rasti ir alternatyvių, labiau su fizine, plastine raiška susijusių sceninės kūrybos būdų.

Kaip ji keičiasi darbo eigoje: kas yra numatoma iš anksto, kas keičiama darbo metu?

E. Vitkutė. Tai labai priklauso nuo projekto. Jei kalbėsime apie spektaklio „Nežinoma žemė. Šalčia” kūrybinį procesą, pradėdami darbą buvome numatę vos kelias temines gaires, norėjome į Šalčininkus važiuoti kuo atviresni. Darbo metu vienos temos ryškėjo, kitos blanko ir atvirkščiai, – nauja medžiaga generavosi jau dirbant su tekstais. Jų kompozicijos procesas – itin dinamiškas, teko valdyti gan sudėtingą mechanizmą. Bet pats procesas labai įdomus.

A. Jevsejevas. Jei atvirai, į pirmuosius susitikimus su šalčininkiečiais važiavome gan aiškiai apsibrėžę temas ir leitmotyvus, kurie, kaip mums anuomet atrodė, neišvengiamai iškils viename ar kitame kontekste. Bet, kaip dažniausiai ir nutinka kūrybiniame procese, neiškilo. Kitaip tariant, kone visi tie stereotipai ir klišės, mitai ir legendos, kurių prisiklausėme iš televizijos, radijo, kurių prisiskaitėme spaudoje, ir kurių link mus nukreipė nemažai Vilnijos krašto kultūriniu, istoriniu bei socialiniu gyvenimu besidominčių žmonių, gan greitai subliūško. Išankstinis planas žlugo, ir tam tikra prasme mes iki šiol mėgaujamės tuo faktu, kad nieko grandiozinio apie Šalčininkus nesužinojome. Užtai radome visą aibę neįtikėtinai įdomių žmonių, kuriuos likimas nubloškė į tą apendiksą pačiame Senosios Europos pakrašty, Senosios Europos ir autokratinės Baltarusijos pasieny, regis, čia pat, šalia Vilniaus, bet tuo pat metu taip neišpasakytai toli. Kitaip tariant, per tą beveik pusmetį, kurį praleidome reguliariai lankydamiesi Šalčininkuose ir jų apylinkėse, keitėsi ir tebesikeičia daug kas – galima sakyti, viskas. Šita dramaturginio netvarumo būsena ir bandome mėgautis bei pamažu užkrėsti aktorius.

Ar dramaturgas galvoja apie atlikėjus? Šiuo atveju, ar naujajam spektakliui būsimas tekstas turėjo įtakos pasirenkant aktorius?

E. Vitkutė. Taip, bendrų diskusijų su kūrybine komanda metu. Aktoriai buvo pasirinkti, bandant nuspėti, koks vienas ar kitas personažas išryškės pokalbių metu.

A. Jevsejevas. Šiuo atveju apie atlikėjus galvoti teko ir tebetenka nedaug. Šį rūpestį mudu su kolege Egle Vitkute su džiaugsmu perleidome režisieriui. Juolab kad ir būsimojo spektaklio teksto kūrimo darbai tebėra pačiame įkarštyje, vis dar „atplaukia“ naujos medžiagos. Tiesa, su Jonu Terteliu nemažai diskutavome ir tarėmės dėl spektaklio atlikėjų, tačiau labiau kaip režisierius su teatro kritiku – t. y. aptardami, išdiskutuodami aktorių bendresnio pobūdžio gebėjimus, profesines stipriąsias vietas ir silpnybes.

Koks dokumentinio teatro spektaklis yra labiau įsiminęs? Kodėl?

E. Vitkutė. Iki šiol negaliu pamiršti Juli Apponen ir Jono R. Skulbergo autobiografinio monospektaklio „Everything Remains”, kurį mačiau Kopenhagoje. Dokumentalumas šiame spektaklyje atsiskleidžia per protagonisto Juli kūną. Aktorė be žodžių, tik kūnu pasakoja savo lyties keitimo kelionę. Šiame spektaklyje per judesį, garso ir šviesų efektus žiūrovui atsiveria kūno transformacija, skausmas bei Juli ryžtas.

A. Jevsejevas. Ne tiek jau daug teko matyti įsimintinų grynojo dokumentinio teatro pavyzdžių. Ypač tokių, kuriuose iškeltos temos aktualumas nenublanktų prieš senstelėjusią (net ir dokumentinio teatro kontekste), negyvą teatrinę kalbą. Todėl negaliu savęs vadinti dideliu gerbėju tokių dokumentinio teatro šulų kaip „Rimini Protokoll“ (Vokietija), „Forced Entertainment“ (Didžioji Britanija) ar „Teatr.doc“ (Rusija). Mane kur kas labiau domina dinamiška, žaisminga, teatrališka prieiga prie tikrovės ar faktų kalbos. Tokia, kurią savo spektakliuose naudoja tarptautinė „Gob Squad“ kompanija (įskaitant ir prieš kelerius metus „Sirenų“ festivalyje rodytą spektaklį „Super Night Shot“, nors šios trupės spektaklis „Western Society“ / „Vakarų visuomenė“ man turbūt iki šiandien yra įstrigęs kaip vienas įdomiausių darbų teatre apskritai), kažkada buvau susižavėjęs lenko Jano Klatos sceniniu pasakojimu apie senųjų Vroclavo gyventojų prisiminimus iš karo metų (spektaklis „Transfer!“), tebedievinu visą seriją režisieriaus Alvio Hermanio Naujajame Rygos teatre kurtų „paveikslėlių“ iš latviškosios kasdienybės, o taip pat jo tėvynainių Valterio Sīlio ir Janio Balodžio saviironišką dokumentinį humorą „Dirty Deal“ teatre kurtuose spektakliuose.

Teatras Jus vežioja į Šalčininkus, kokį tyrimą jame atliekate? Kas asmeniškai labiausiai domina?

E. Vitkutė. Važiuodami į Šalčininkus siekiame susitikti ir pabendrauti su žmonėmis iš kuo įvairesnių kontekstų. Taip pat stebim ir fiksuojam savo pačių kaip „atėjūnų” jausenas šiame mieste. Mums įdomu, kokie atmosferos, aplinkos aspektai išryškėja, įsimena ir padeda apjungti medžiagą į darnią visumą. Mane domina procesas, kurio metu daugybė išgirstų istorijų komponuojasi į vieną erdvinę turinio kompoziciją, kurioje stengiamės palikti kuo daugiau atvirų durų. Smagiausia – būtent susitikimų momentai, kai esi čia ir dabar su pašnekovu. Labai tikiu „mažųjų istorijų” galia, kuomet gilinantis į apibrėžtos geografinės teritorijos, konkrečios bendruomenės ar net individo istoriją, kyla impulsas kelti kur kas platesnius klausimus, bet tas impulsas yra „įžemintas” ir daugiakryptis, nuolatinio judėjimo tarp mikro ir makro kontekstų dalis.

A. Jevsejevas. Tai, ką mes darome išvažiuojamosiose sesijose į Šalčininkus, man, teatrologui, sunku pavadinti tyrimu vien dėl to, kad nelabai aiškus ar, tiksliau, gan sunkiai apibrėžiamas yra tyrimo objektas. Tarkime, kai LNDT buvo statomas spektaklis apie Visaginą ar pabėgėlius, tyrimo objektas buvo daugiau nei aiškus, o štai Šalčininkų „kazusas“ man asmeniškai įdomus tuo, kad ten ne tik nėra uždaromos atominės elektrinės ar migrantų krizės, bet kartais atrodo, kad ten apskritai nieko išskirtinio nėra. Bent jau nieko apčiuopiamo. Tarsi nėra vadinamojo „didžiojo naratyvo“, tačiau yra daug iš pirmo žvilgsnio nedidelių, tačiau spalvingų ir dramatiškų „mažųjų pasakojimų“, kurių sūkuryje, bent jau šiuo metu, gimsta siurrealus, paradoksalus, groteskinės ekspresijos persmelktas miestelio provaizdis.

Su kokiomis staigmenomis susidūrėte?

E. Vitkutė. Nustebau, kokia skani espresso kava vienoje iš vietinių Šalčininkų kavinių. Skanesnė nei Vilniuje! O iš tiesų, tai buvo nemažai netikėtų detalių, kurios kartas nuo karto „iššaudavo”, nustebindavo, labiausiai susijusių su pokalbių turiniu.

Tekstus kuriate dviese. Kaip pasidalinate šiuo darbu?

E. Vitkutė. Visą pirmąją tyrimo dalį atlikome paraleliai: naršėme internetą, kartu keliavome, fiksavome pasakojimus ir savo pastebėjimus, kiekvienas dėliojomės akcentus, taip pat nuolat diskutavome. Tuo pačiu metu Andrius daugiau dirbo su literatūriniais šaltiniais, knygomis, o aš daugiau su archyvine medžiaga bei komunikacija su bendruomene virtualioje erdvėje. Artėjant spektakliui ir apsibrėžę dramaturginę struktūrą, kiekvienas pagal savo metodus, tačiau nuolat diskutuodami ir apjungdami turinį į visumą, komponuojame tekstus, ruošiame juos aktoriams.

A. Jevsejevas. Man regis, jog mudviejų su Egle gan skirtingos pasaulėjautos, skirtingos estetinės ideologijos, galiausiai, skonio ir elementaraus žmogiškojo charakterio bei temperamento skirtumai savotiškai vienas kitą papildo. Dramaturginio teksto formavimo darbai dar tik prasidėjo – iki šiol buvome informacijos kaupimo ir atrankos stadijose – tačiau, man regis, visa mūsų kūrybinė komanda, drauge su režisieriumi, scenografe Paule Bocullaite, aktoriais, yra gan paradoksali, skirtinga – iš šios kūrybiniu konfliktu grįstos dinamikos, tikiu, gims įdomus, įvairiais emociniais atspalviais prisodrintas scenos meno kūrinys.

Jūs, Egle, į teatrą atkeliavote iš dizaino srities. Kaip tai siejasi su dramaturgo darbu?

E. Vitkutė. Šiandien jau nebe naujiena tarpdisciplininės kūrybinės grupės, kuriančios spektaklius, bet man buvo tikras atradimas, kai supratau, kaip dvi iš pažiūros tolimos sritys, kurios man ypač artimos – vizualinių komunikacijų dizainas ir teatras, gali vaisingai persipinti būtent dokumentiniame teatre. Ir ne scenografijoje, ką būtų galima nuspėti, o dramaturgijoje! Šis supratimas atėjo palaipsniui, studijų ISIA Urbino (Italija) universitete metu, kur vietoj to, kad kurtume vien vizualinį turinį (nors mano kryptis buvo leidybos dizainas), daug dirbome su bendruomenėmis, tekstiniu ir kitokios formos turiniu, organizavome parodas ir performansus, gilinomės į dalyvaujamąsias praktikas. (Dalyvaujamosios praktikos (participatory practices, participatory projects) – tai tokios praktikos (kultūrinės, politinė ir t.t.), į kurias aktyviai įtraukiamos bendruomenės, kurias kuria patys šių bendruomenių gyventojai, naudodami asmeninius resursus.) Taigi, dalyvaudama įvairiuose projektuose supratau, kad struktūruotas, „dizaineriškas“ mąstymas, mąstymas „sistemomis“ gali būti naudingas ir kuriant spektaklio dramaturgiją bei mezgant ryšius su bendruomene, apie kurią ir su kuria kuriamas spektaklis.