„Pokalbius NE apie teatrą“ nuo šiol ves Kristupas Sabolius

„Vis garsiau prabylama apie tai, kad gyvename amžiuje „po tiesos“: tiesa nebėra konstanta, o kintamas dydis, priklausantis nuo siekių, įsitikinimų, gebėjimo vertinti ir atsirinkti faktus milžiniškame informacijos sraute. Regis, šiuolaikinis žmogus ėmė išradinėti dviratį, garsiai paskelbęs, kad tiesa galbūt mirė, kad ji nėra apčiuopiami, tikri faktai, o tik takūs pasakojimai, vis labiau užpildantys mūsų pasaulį, kuris taip pat tampa formuojamas pagal tai, kas kam yra naudinga, – sako „Pokalbiai NE apie teatrą“ koordinatorė Agnė Pulokaitė, – Ar tai reiškia, kad tiesa iš tikrųjų išnyko? O kur ji buvo anksčiau? Kas leido ja tikėti ir remtis? Ar gali būti, kad mes visuomet kūrėme tiesą, tik nežinojome, iš ko ji padaryta?“

Šia tema bus kalbama rugsėjo 11 d. 18 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė vyksiančiame pirmajame naujojo sezono pokalbyje „Iš ko gaminama tiesa?“.

Praeitą sezoną startavęs diskusijų ciklas jau nuo pat pirmųjų susitikimų sukviesdavo nemenką būrį auditorijos. Tai – ženklas, kad noro kalbėtis, klausti ir ieškoti dialogo nenumušė nūdienos visuomenėje tvyrantis kalbėjimo perviršius ir gebėjimo išklausyti stygius. Mintis rengti šį diskusijų ciklą kilo ne siekiant sukurti dar vieną kalbančiųjų ir klausančiųjų akistatą, o visus ateinančius suburti į betarpiško dialogo šviesą ir paversti teatro fojė atvira agora, kur sugrįžtama išgirsti ir pasidalinti. Tikimasi, kad norinčių išgirsti ir pasidalinti netrūks ir naujajame 78-ajame sezone. Apie būsimą susitikimą su moderatoriumi Kristupu Saboliumi kalbasi Agnė Pulokaitė.

Ar atvira diskusija įmanoma mūsų visuomenėje? O galbūt ji per jauna? Jei taip, kur to priežastys, gal sovietmečio sąstingis?

Kaip filosofas, negaliu netikėti dialogu. Manau, kad jo nuolat trūko ir trūksta. Kita vertus, visokių kalbų ir pokalbėlių aplink yra net per daug. Pokalbio žanras išlieka klasikinis ir universalus. Šiandien jis kaip niekad išplito ir dėl kitos priežasties. Pirmiausia jį pasiglemžė žiniasklaida, nuolatos kalbinanti politikus ir garsenybes. Kartu ji įtvirtino ir pokalbio formatą – ką klausti ir kaip klausti, ką atsakyti ir kiek pasakyti, kokios temos svarbios, o kokios ne.

Šiandien stinga kokybiško pokalbio – atviro dialogo, kuris jungtų skirtingas sferas, keltų tarpsritinius klausimus, leistų išgirsti prislopintus balsus, suprasti ir išgirsti pašnekovą. Iš dalies tai susiję su sovietmečio palikimu, iš dalies – su baudžiauninko mentaliteto liekanomis. Kitaip tariant – viskuo, kas prislopino mūsų laisvę. Juk atviras pokalbis – tai visų pirma išsivadavimas iš mentalinės vergovės, stereotipų išjudinimas, klišių suardymas. Tai laisvės pradžia, o dažnai ir čia bei dabar gimstančios kūrybos erdvė.

Šiais laikais autoriteto sąvoka išskydus, abejotinos informacijos labai daug, visi manosi viską išmaną, apie viską viešai kalba ir rašo bei manosi galį mokyti kitus. Ar tokioje aplinkoje apskritai dar verta kalbėti, dauginti šį nuomonių, pasisakymų, vertinimų triukšmą? Ar paviršutiniškas kalbėjimas nėra pavojingesnis už nekalbėjimą apskritai?

Socialiniuose tinkluose, įvairiuose forumuose ir komentaruose vyksta tam tikras virtualus nuomonių viduriavimas, kuris retai turi ką nors bendra su kokiu nors susikalbėjimu, analize ar net nuomonės raiška. Dažniausiai jis veikia kaip reakcingas šūkčiojimas, kalbant apie viską, be jokio išmanymo ar net minimalaus įsigilinimo. Apskirtai, be konteksto ištrauktas ir pateiktas fragmentas neretai veikia kaip manipuliacijos prielaida. Žongliruojant dalinėmis žiniomis, galima kurti kokias nori nuomones, tiesas ir vertinimus.

Beje, fizikas Davidas Bohmas, kultivavęs dialogo žanrą, vienu iš produktyvaus dialogų principų iškėlė būtinybę suskliausti savo vertinimą, ypač tol, kol pokalbis vyksta. Juk gyvenime dažniausiai viskas prasideda nuo priešingos prielaidos – jau turime nuomonę apie vieną ar kitą reiškinį, o tada tik ieškome patvirtinimo savo žinojimui. Todėl pokalbyje palaikome ne išsakomas pozicijas, o tai, ką ir taip jau norime girdėti.

Šia prasme paviršutiniškas kalbėjimas iš tiesų yra daug pavojingesnis nei tyla. Tylėti irgi reikia mokėti. Susivaldymo menas yra išminties pradžia.

Kokias temas Jums atrodo svarbu paliesti ateinančio sezono pokalbiuose? Apie ką mūsų visuomenėje kalbama per mažai?

Manau, kad svarbu kalbėti apie tai, kas pranoksta mūsų provincialų akiratį. Pasaulyje įvairiausiais lygmenimis vyksta daugybė pokyčių. Galime pradėti nuo ekologinės pusiausvyros kaitos, dirbtinio intelekto įsigalėjimo, religijos vietos pasaulyje persvarstymo, žmonių ir kitų rūšių migracijos, o pabaigti galimybėmis mėgintuvėlyje pagaminti žmogų. Lietuvoje šios temos paliečiamos iš tiesų fragmentiškai. Tačiau apie tai būtina kalbėti, jeigu nenorime, kad už mus viską nuspręstų kiti.

Kas Jums yra įdomus pašnekovas ir įdomiai susiklostęs pokalbis? Kaip įsivaizduojate tokiais paversti pirmadienines diskusijas teatre?

Pavykęs pokalbis yra įvykis, kuriame kažkas pasikeičia. Kartais jis akivaizdus, kartais užtrunka kiek ilgiau. Sakyčiau, kad dialogas yra kalbos dėka įvykstantis prasmių išsiplėtimas. Jis maitina mąstymą, kaitina vaizduotę, verčia veikti. Nėra vieno recepto, kaip tai pasiekti. Gal tik prielaida – labai norėti sužinoti ir stengtis tai padaryti.