„Pop Ladies“: karjerą padarėme per Zvonkų!

Pramogų pasaulyje gimė nauja merginų grupė. Ir dar – kokių merginų!.. „Tai – ne projektas, – skuba patikinti Liepa, kai visas ketvertukas, spygaudamas ir šurmuliuodamas, susėda Natalijos namų svetainėje duoti pirmojo interviu. – Projektas – tarsi kažkas laikina...“ „O mes esame grupė, – pabrėžia Natalija. – Ir gyvuosime per amžius. Amen.“  Šią mintį Natalija savyje nešiojosi jau seniai. Žinoma, nė vienas biznis nevyksta be vyro įsikišimo: šiuo atveju tas vyras buvo Deivydas Zvonkus. „Kalbėti apie Deivydą – tas pat, kas sakyti „Tėve mūsų“, – šypsosi ji. – Mūsų grupę žmonės turbūt vadins Zvonkaus buvusių ir esamų moterų grupe... Ir iš esmės bus teisūs. Bent trys merginos į šią grupę iš tiesų atėjo per Zvonkų, ketvirtoji irgi neliko nuošaly. Žinote tą gerą posakį, kurio visos vengia: „Karjerą padariau per lovą...“ O mes tai galime ištarti aukštai pakeltomis galvomis: karjerą padarėme per Zvonkų!“

Nėra ko slėpti: į buvusios D. Zvonkaus žmonos Natalijos ir dabartinės jo gyvenimo draugės Katažinos draugystę iki šiol daug kas žiūrėjo skeptiškai. Na, kas gali sieti šias dvi stiprias moteris, išskyrus... tą patį vyrą? „Bet mes iš tiesų susidraugavome – nuo pat pirmos minutės, kai Deivydas mus supažindino“, – tikina Katažina.

„Aš manau, kad ji – ne tik draugiška, bet ir labai protinga, – priduria Natalija. – Mudu su Zvonkumi – kaip brolis ir sesuo, aš jam linkiu viso ko geriausio, tad natūralu, kad linkiu ir geros moters. Katažina pasirinko labai teisingą kelią: geriau jau matyti, kaip brolis su seserimi bendrauja ir dėl to neturėti jokių abejonių, negu uždrausti ir spėlioti, ar jie to nedaro paslapčiomis.“

Taigi kartą, draugiškai gerdamos kavą, abi moterys lyg tarp kitko sugalvojo: o gal joms reikėtų įkurti grupę?.. Žodis greitai tapo kūnu: tereikėjo surasti dar porą merginų, tinkančių į kompaniją. Toli niekas neieškojo – tuoj prisijungė Liepa, dainuojanti D.Zvonkaus vadovaujamame Smaragdiniame chore, o tada kažkam kilo mintis: gal Oksana Pikul?.. „Oksana!“ – sušuko Natalija, paskambino „Naujų pupyčių“ lyderei – ir ši nedvejodama sutiko. Bet argi naujoji scenos ryklių grupė nebus konkurentė toms pačioms „pupytėms“?.. „Bus, – linkteli ketvertukas. – Kiekviena iš mūsų turi savo veiklos, tad lyg ir teks konkuruoti pačioms su savimi. Bet vis dėlto idėja – tokia verčianti iš koto, kad negalėjome nepabandyti...“

Mūsų grupę žmonės turbūt vadins Zvonkaus buvusių ir esamų moterų grupe... Ir iš esmės bus teisūs.

Pirmąsyk susirinkusios Natalijos namuose prieš gerą mėnesį, merginos iškilmingai iššovė butelį šampano. Jos visos labai skirtingos: balsais, charakteriais, gyvenimo patirtimi. Netgi tautybe: „Aš – vienintelė tikra lietuvė, bet turiu truputį žydų kraujo“, – šypteli Liepa. Oksana – pusiau žemaitė, pusiau ukrainietė, Katažina – lenkė, Natalija – rusė, turinti lenkiškų šaknų. Liepa su Oksana grupėje užima ramiųjų narių pozicijas, o Katažina su Natalija – tarsi uraganai.

„Bet kažkodėl visos sutariame puikiai, – pati stebisi N.Bunkė. – Visos žinome, ko norime, esame pareigingos ir drausmingos, komunikuojame be jokių problemų. Visos įdedame vienodai širdies. Vadybininkė kol kas esu aš: lyg ir prodiusuoju grupės veiklą, kontroliuoju, kad merginos neišsibarstytų, atlieku atsakingą telefono ragelio kilnotojos darbą. Bet jei ko nors nespėju, bet kada galiu paprašyti kurios nors iš merginų pagalbos – visos esame lygiavertės. Ir scenoje visos stovėsime vienoje eilėje.“ 

Pirmąsyk žavųjį ketvertuką, pasirinkusį seksualų militaristinį stilių, gyvai išvys „Omnitel 1000 km lenktynių“ žiūrovai: „Pop Ladies“ atliks lenktynių himną „Greitis“. Įkėlusi koją į pramogų pasaulį, naujoji grupė ten ketina likti ilgam. „Dainuosime. Būsime su žiūrovais tiek, kiek mūsų reikės, – planus dėlioja Natalija. – Derinsime koncertus su asmenine veikla. Nekelsime didelių problemų, jei kuri nors viena sykį negalės koncertuoti: tam koncertui ją pakeisime kita žinoma mergina. Pavyzdžiui, Atlanta...“ Dainas grupei ketina kurti Edgaras Lubys, bet niekur nedings ir D.Zvonkus. „Jis dalyvaus mūsų veikloje, rašys mums muziką. Žinote, kompozitoriui viskas priklauso nuo įkvėpimo: mūza atėjo ar neatėjo. Taigi už šią sritį pas mus atsakinga Katažina, – juokiasi Natalija. – Skiriame jai užduotį: kad mūza Deivydui ateitų tada, kada reikia...“

Merginų laukia darbinga vasara ir dar darbingesnis ruduo. Liepa nuo rugsėjo toliau studijuos mediciną – mokysis jau ketvirtame kurse. Katažina grįš į darbą Jono Pauliaus gimnazijoje, kur vadovauja moksleivių vokaliniam ansambliui. Be to, jas abi bus galima išvysti šokančias televizijos šokių projektuose. Oksana, ką tik baigusi universitetą ir gavusi verslo vadybos bakalauro diplomą, svajoja apie magistrantūros studijas. Natalija, be visų savo darbų, dar yra ir dešimties mėnesių kūdikio mama. „Bet mes viską suspėsime, – jos ryžtingai nusiteikusios. – Mes pajėgsime. Esame brandžios profesionalės, mačiusios šilto ir šalto, perėjusios visus žvaigždiškumo laiptelius. Susijungusios į krūvą galime padaryti tokį fejerverką, kokio Lietuvoje dar nebuvo.“

Ką apie visa tai mano jų antrosios pusės? „Nežinau, kaip jums, merginos, bet man šiuo klausimu labai pasisekė, – juokiasi Katažina. – Iš Deivydo jaučiu tik didžiausią palaikymą.“ „Širdies draugo neturiu, o tėvams pasakiau tik tiek, kad įsiliejau į naują grupę, – gūžteli pečiais Liepa. – Jie neprieštaravo.“ „Maniškis irgi neprieštarauja, – šypteli Oksana, mylimąjį Simą Jasaitį išlydėjusi į krepšinio rinktinės treniruočių stovyklą. – Juk nuo pat pradžių žinojo, ką išsirinko. Kiekvienas turime savo veiklos, nė vienas nedirbame nuo aštuonių iki penkių. Bet jei tiek metų esame drauge, matyt, mums tai netrukdo.“

O Natalijos vyras Danielius Bunkus dėl to, kad atsirado nauja grupė, yra netgi labai patenkintas! „Kadangi mūsų grupės štabas įsikūrė mano namuose, natūralu, kad Bunkus dažnai namie mato daug moterų. Ir dar kokių – rinktinių, pačių geriausių, – kvatoja Natalija. – Prie namų nuolat stovi daug mersedesų, svetainė nuolat klega nuo juoko... Kažkada naktį, kai visos grįžome namo persirengti, Danielius apsisprendė: „Nieko nebus, teks pirkti didesnę lovą.“ Jam tikrai nėra kuo skųstis...