Ką valgo užsienio šalių prezidentai ir karaliai, užsukę į Lietuvą? O ko jiems šiukštu nevalia patiekti? „Jiems jokiu būdu nesiūloma riešutų, o didžiausią įspūdį galima padaryti įdavus naminės uogienės“, – teigia „Stiklių“ bendraturčiai Romas Zakarevičius (73) ir Aleksandras Ciupijus (66). Jie trisdešimt metų rūpinasi, kad oficialūs priėmimai aukščiausio rango svečiams paliktų tik skanių prisiminimų.
Pirmoji monarchė, užsukusi į „Stiklių“ kooperatyvą 1987-aisiais, buvo Monako kunigaikštytė Caroline. Vizitas nebuvo planuotas ir jam nesiruošta: kunigaikštytė tąkart keliavo po Sovietų Sąjungą su Monako baleto trupe, užsuko į Vilnių, su palyda žingsniavo Senamiesčio gatve, pamatė kavinės iškabą – o kavinių Vilniuje tuomet buvo nedaug – ir užsuko išgerti kavos.
„Ką ir sakyti – mums atėmė žadą, – juokiasi Romas Zakarevičius. – Bet ji elgėsi kaip paprasta lankytoja, pasivaišino, jai patiko – ir kitą dieną atėjo papietauti, o po to užsakė pas mus priėmimą. Dirbome vos pusmetį ir še tau – aukščiausio lygio viešnia... Ne kažin ką išmanėme, bet pasitelkėme fantaziją ir stengėmės paruošti skanų maistą. Caroline užsiminė, kad jos vaikai mėgsta medų, tad iš virtuvės atnešiau stiklainį medaus ir padovanojau – tiesiog žmogiškai.“
Daugiau tokių netyčinių vizitų jau nebuvo – Lietuvai tapus nepriklausomai, ėmė megztis oficialūs ryšiai su kitomis šalimis, o kartu su atvykstančiais vadovais buvo perimtos ir protokolo taisyklės.
„Pirmasis Lietuvos valstybės vadovas, užsakęs oficialų priėmimą pas mus, buvo Vytautas Landsbergis, – prisimena Aleksandras Ciupijus. – O pirmasis svarbus svečias, kurį teko aptarnauti, – Prancūzijos prezidentas François Mitterrand’as. Priėmimas vyko prezidentūros pastate, įtampa buvo didelė: dirbo daug virėjų, dalį maisto atgabeno iš Paryžiaus. Atvykę šefai su mumis elgėsi kaip mokytojai, bet mes to ir norėjome – pamatyti, kaip rengiami tokio lygio priėmimai. Iki tol nebuvau regėjęs taip puošniai dekoruotų stalų – žvakės, gėlės, iš užkandžių sudėti kalnai, prismaigstyta pyragaičių... Vėliau ir patys to išmokome.“
Nesklandumų tąkart visgi pasitaikė, nes lietuviai politikai dar nebuvo perpratę etiketo. „Prezidento delegacija vėlavo ir svečiai, jos nesulaukę, pradėjo valgyti ir gerti, – šypteli Aleksandras. – Atvyko Mitterrand‘as su Landsbergiu - ir visi nepatogiai pasijuto, kad prezidentas tik įžengia pro duris, o svečiai jau barškina lėkštėmis... Mitterrand’o charakteris buvo sudėtingas, jis tik apėjo stalus, linktelėjo vienam kitam - ir išėjo į kitą salę net neprisėdęs pavalgyti kartu su visais. Bet tolesnis vakaras praėjo gerai. Tokia pradžia, paskui jau buvo lengviau.“
Kai Lietuvos prezidentu tapo Algirdas Brazauskas, „Stiklius“ oficialiose vakarienėse pakeitė „Draugystės“ restoranas. Kai Brazauskas baigė kadenciją, buvo paskelbtas konkursas norintiems rengti prezidentūros priėmimus.
„Per konkursą reikėjo paruošti pietus šešiems žmonėms. Laimėjome ir pradėjome dirbti su Valdu Adamkumi, – prisimena Romas. – Iškart supratome, kad jis – daug pasaulio matęs eruditas, dalyvavęs daugybėje užsienio priėmimų ir žinantis, kaip viskas turi būti. Anksčiau lietuviškuose pobūviuose vyravo skandinaviškas stilius: ilgiausi stalai, per vidurį – prezidiumas, svarbiausi asmenys sėdi veidu į svečius. O Adamkus pasiūlė įdiegti amerikietišką stilių: apskritus stalus, prie kurių sėdi po dešimt dvylika žmonių. Pradėjome puošti stalus, statyti aukštas žvakides, paskui jas mažinti, kad svečiai matytų vienas kitą... Ir daug dėmesio skyrėme maistui.
Adamkus nuoširdžiai pripažino: „Retame priėmime būna iš tiesų skanu. Būna solidu, estetiška, bet skonis mažai kam rūpi...“ O mums rūpėjo, todėl jis buvo mumis patenkintas.“ Restorano vadovai su malonumu prisimena Jacques’o Chiraco, Belgijos karaliaus Philippe’o, Hillary Clinton vizitus – šie pasirodė esą mieli žmonės, negailintys komplimentų gardžiam maistui. „Man dažnai atrodo – kuo aukštesnio rango žmonės, tuo paprasčiau elgiasi, – sako Romas. – Neturi nei ypatingo išrankumo, nei puikybės, nereikalauja išskirtinio maisto. Net neliepia sekretoriams prieš tai visko išragauti – gal tik Kazachijos prezidentas buvo atsargesnis, jo padėjėjai stebėjo, kaip gaminamas jam skirtas maistas. Jam teko net atskirą šaldytuvą įrengti, kad jo produktai būtų atskirti nuo paprastų žemiečių produktų.
O šiaip ragauti įprasta tik tuomet, kai norima iš anksto išbandyti būsimą meniu. Štai filharmonijoje rengėme priėmimą Nyderlandų karalienei Beatrix ir trims šimtams svečių: likus mėnesiui, iš Nyderlandų atvažiavo delegacija, išragavo visus patiekalus ir išrinko, ką pateiksime per priėmimą, kaip puošime stalus, kokį porcelianą naudosime, koks bus aptarnavimo stilius. Pobūviu visi buvo patenkinti, o karalienei išvykstant paruošėme dovanų – medaus ir uogienės, kurią pats išviriau. Man rodos, tai jai padarė didžiausią įspūdį.“
Iššūkių virtuvei per tuos metus nestigo. „Adamkus kviesdavo daug svečių – tai laikė geriausia valstybės reprezentacija, – pasakoja Aleksandras. – Sykį per Valstybės dieną į prezidentūros kiemą švęsti susirinko 3000 žmonių. Kieme virtuvės nėra, prezidentūros virtuvė toli: ką daryti? Ir vežėme, ir ant rankų nešėme valgius iš visur: sekundžių tikslumu buvo suplanuota, kada, kas, iš kur pajuda, nes juk maistą svečiai privalo gauti tuo pačiu metu.“
Dar didesnis iššūkis buvo vakarienė Gedimino pilyje, tuomečio mero Artūro Zuoko surengta Nyderlandų princui. „Gedimino bokšte virtuvės tai nėra, apskritai nėra jokių pagalbinių patalpų, – šypsosi Romas. – Į kalną užtempti visą reikiamą įrangą, net laurų medelius, užvežti maisto produktus, elektros lemputes pakeisti žvakėmis, visus laiku pamaitinti ir nepažeisti muziejaus reikalavimų buvo tikras iššūkis. Bet kas mūsų nenužudo, paverčia stipresniais.“
Prezidentaujant Valdui Adamkui, valgiaraštį „Stikliai“ visuomet derindavo su ponia Alma Adamkiene – pirmoji ponia šias subtilybes išmanė net geriau už sutuoktinį. Kai Lietuvos prezidentu buvo išrinktas Rolandas Paksas, pobūvių rengėjai daugiausia bendravo su Laima Paksiene, kai šaliai laikinai vadovavo Artūras Paulauskas – su Jolanta Paulauskiene. Tuomet į valdžią vėl grįžo Valdas Adamkus, o po jo prezidente išrinkta Dalia Grybauskaitė.
„Su Dalia bendravome pastaruosius dešimt metų, – teigia Aleksandras. – Prie Adamkaus priėmimų buvo kur kas daugiau, o prie Dalios – mažiau: juk ji pakliuvo tiesiai į ekonominę krizę. Tačiau bendradarbiaujant mums viskas aišku, suderinta iki smulkmenų, labai profesionalu. Kiti klientai, užsakantys banketus, dažnai nežino, ko nori, jiems reikia patarimų, o ji puikiai žino ir išmano virtuvę. Pati atvažiuoja į restoraną, degustuoja, tariasi su mūsų šefu, atrenka valgiaraščiui skirtus patiekalus. Su ja dirbti lengva.“
Nurodymų, kurių privalo laikytis aukščiausių valstybės asmenų maitintojai, yra nemažai.
„Pateikimas neturi būti modernus ar iššaukiantis – visuomet laimi klasika. Lėkštės – baltos, jokių piešinių, tik auksinis kraštelis. Įrankiai – sidabruoti arba sidabriniai, stiklai – tik krištolas, – vardija Romas. – Patiekaluose negali būti jokių alergenų – riešutų, jūrų gėrybių, kitų pavojingų produktų. Meniu – klasikinis, be didelių eksperimentų (krokodilienai čia ne vieta), produktai – tik labai švieži. Mėsa – neutrali, dažniausiai veršiena ar jautiena, būna ir žvėrienos. Žuvis – tik balta, otas arba sterkas. Garnyrus keičiame pagal metų laiką. Desertai įvairūs: svečiai renkasi ir šerbetą, ir šokoladinį pyragaitį su šilauogėmis. Sykį Valdas Adamkus paprašė paruošti įdomesnį nacionalinį patiekalą Švedijos karaliui – sukūrėme samanės ledus su juoda duona ir bruknių putėsiais, kurie sulaukė didelės sėkmės. Vėliau juos pamėgo ir lietuviai.“
Už gerą darbą buvo atlyginta – „Stikliai“ gali didžiuotis apdovanojimais, gautais iš Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos, Švedijos aukščiausių asmenų. Artėjant į pabaigą dabartinės prezidentės kadencijai, netrukus baigsis ir jų sutartis su prezidentūra. „Kurį laiką dar dirbsime ir su nauju prezidentu, – teigia verslininkai. – Būtų gerai, kad žmogus išmanytų gastronominę kultūrą, turėtų supratimą apie gerą virtuvę, tuomet viskas bus paprasta.“