Populiarus motyvatorius Alex Monaco: „Ilgą laiką buvau nusivylęs gyvenimu ir norėjau mirti“

Jūsų knygose ir tekstuose socialinėje erdvėje daug įkvėpimo, kaip galima pagerinti savo kasdienį gyvenimą. Iš kur jūs pats semiatės motyvacijos, kai nesiseka ar reikalai dėliojasi priešingai, nei norėtųsi?

Turiu įkvėpėjų, kurių gyvenimo filosofija žaviuosi, seku ne tik jų motyvuojančius pasisakymus, bet ir realius darbus. Taip pat turiu mentorius, kurie, kaip ir aš, mėgsta sakyti tiesą į akis. Labiausiai gerbiu tokius žmones už jų tiesumą ir nuoširdumą.

Ar visada buvo paprasta save motyvuoti? Ar nuo vaikystės buvote sėkmingas vaikas, kuriam netrūko draugų ir dėmesio?

Gana ilgą laiką buvau nusivylęs gyvenimu ir norėjau mirti. Nekenčiau savo atspindžio veidrodyje. Kartą vaikystėje, važiuodamas namo autobusu, sulaukiau „komplimento“. Du vyrai pasakė, kad esu išsigimėlis. Bet ne tik jie taip kalbėjo… Mokykloje vadino „stabdžiu“ ir „cementu“, pastaruoju dėl to, kad mane visi galėjo lengvai pervažiuoti kaip buldozeriai. Tuo metu turėjau tik vieną draugą. Vėliau jis prasitarė, kad niekas klasėje nenori su manimi draugauti, tame tarpe - ir jis. Motyvuoti save buvo labai sudėtinga. Esminiai pokyčiai prasidėjo atsidūrus dugne. Dažnai sakoma, kad norėdamamas pašokti aukščiau nei seniau, turi nuo kažko stirpiai atsispirti, bet kai tu nesi dugne, negali nuo jo atsipirti.

Kaip sugebėjote taip iš esmės pakeisti savo požiūrį?

Kartą iš mano vienos įmonės išėjo beveik visi darbuotojai. Tuo pačiu metu teko išsiskirti su antrąja puse. Mūsų visuomenėje įprasta, kad mūsų laimė priklauso nuo piniginės storio ir nuo antrosios pusės. Kadangi turėjau tik šiuos du dalykus, juos praradęs atsidūriau visiškoje duobėje. Tai privertė mane pakeisti vertybes.

Skaitytojams tikrai bus įdomu sužinoti, kiek užtruko jūsų vidiniai pokyčiai ir ką konkrečiai darėte, kad jų pasiektumėte? Kaip atsispyrėte įprastoms pagundoms ir seniems įpročiams, jums nebetinkamiems, bet tokiems gerai pažįstamiems elgesio modeliams?

Man teko dirbti ties tuo du metus. Lygiai tiek užtruko asmenybės transformacija. Skaičiau knygas, dirbau su mokytojais. Didžiausią įtaką padarė mokytojai Darius ir Francesco. Apie juos esu rašęs savo knygose. Jie man padėjo išsilaisvinti iš standartinių tiklsų siekimo. Neatsisakiau tikslų, kurių siekia daugelis žmonių, tačiau prie trumpalaikių, savaime suprantamų, kasdienių tikslų pridėjau ir daug platesnių.

Ar kiekvienas taip galėtų? Nuo ko pradėti ėjimą savo naujo tikslo link? O svarbiausia turbūt kiekvienam, kaip nesustoti, kad nebūtų kaip su dietomis, kai žmonės susiima, jų atsakingai laikosi, o tik nustojus kilogramai grįžta su kaupu?

Kiekvienas žmogus gali pasiekti ko tik nori, tačiau žmonės retai nori keisti gyvenimą. Be to, pradėjus tikrai lengva sustoti. Tačiau yra metodų, kurie iš tiesų veikia. Mano tikslas buvo pagelbėti sau ir kitiems, todėl sukūriau 3K metodą.

Metodo esmė yra nusistatyti aiškų tikslų pasiekimo terminą. Kuo terminas yra trumpesnis ir aiškesnis, tuo ekstremalesnių reikia tikslų siekimo priemonių. Esu iš tų, kurie siekdami tikslų naudojasi ekstremaliausiom priemonėm, deja, ne visiems toks būdas tinka, todėl apie juos plačiau pasakoju tik tada, kai kas nors paklausia ir yra rimtai pasiryžęs pasiekti savo tikslą.

Kūno formos, artėjant vasarai, turbūt yra labai svarbu daugeliui, bet ne mažiau svarbu mylėti ir priimti save tokį, koks esi, kol dar nepasiekei savo tikslo, kol esi kelyje, tiesa? Kaip patartumėte išlaikyti ar pasikelti savivertę ir pasitikėti savimi nepaisant esamų formų ar kilogramų?

Kai kamuoja viršsvoris, tikrai sunku ir psichologiškai, ir fiziškai. Bet esu sutikęs žmonių, kurie to nesureikšmina. Tačiau daugelis turi labai didelius lūkesčius, kurie lieka nepateisinti ir virsta papildomais kilogramais. Žmonės dažnai laukia meilės iš kitų, todėl jos negavę kaltina savo išorę. Sudėtinga, kai žmogaus nuotaika ir savvertė priklauso nuo kitų. Tokie žmonės laukia, kol kažkas prisipažins meilėje, kol kas nors pasakys komplimentą. Kitaip tariant, jie laukia leidimo gyventi.

Savijauta turėtų prikalusyti tik nuo paties žmogaus. Vos tik tu nustoji rūpintis, ką pagalvos kiti, tu pradedi mėgautis gyvenimu, tuomet ir prabudna pasitikėjimas savimi. Beje, žmonės dažnai klaidingai supranta pasitikėjimą. Daugelis mano, kad pasitikėjimo reikia išmokti, nes pamiršo, kai būdami mažais vaikais darė, ką norėjo ir tuomet visai nerūpėjo, ką kiti pasakys, net nebuvo tokios minties. Vaikas gali prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir jį užkalbinti, jam nerūpi tavo išvaizda, kūno sudėjimas. Tačiau vėliau visuomenė mus užpildo įstikinimais, mes išmokstame nepasitikėti.

Taigi pirmausia, tikslas turėtų būti pamiršti išmoktas nepasitikėjimo pamokas, tuomet prigimtinis pasitikėjimas savimi ir aplinka vėl savaime susiformuos.

Neseniai užsiminėte, kad ruošiate naują knygą? Apie ką ji bus? Ko gali tikėtis jūsų ištikimi gerbėjai ir visi naudingų gyvenimo patarimų ieškantys skaitytojai?

Taip, tai bus mano pirmosios knygos tęsinys. Kol kas labai plačiai apie ją pasakoti negaliu, tačiau galiu užsiminti, kad planuojamas naujojo kūrinio pavadinimas turėtų būti „Laimingi šunsnukiai: Revanšas“. Tikiu, kad ši knyga taps trečiu bestseleriu.

Tam ir bus skirta artėjanti vasara? Gal turite daugiau planų, kuriuos jau galite atskleisti naujienų nuolat ieškantiems mūsų skaitytojams?

Taip, daug dirbu prie knygos. Tačiau turiu ir kitų planų. Greitu metu išgirsite ir apie dokumentinį filmą. Taip pat pradėjau „vloginti“, trumpais video savo „youtube“ paskyroje dalinuosi kasdien ir jau sulaukiau gausaus sekėjų palaikymo, kurį labai vertinu ir džiaugiuosi, kad žmonėms toks turinys aktualus. Nors metai dar tik įpusėjo, bet jau galiu pasakyti, kad jie yra produktyviausi kiek tik save atsimenu.