Portretus iš maisto kurianti Jolita Vaitkutė: „Darau tai, kas patinka, ir nenoriu nieko nugalėti“

– Dar mokyklos laikais tau teko aiškinti socialinei darbuotojai, jog pamokas praleidinėji dėl to, kad vedi dirbtuves universitete. Kas tave, vaiką, į tą universitetą kvietė? 

– Visada maniau, kad dar mokykloje turiu atrasti, kuo noriu būti. Todėl mėginau viską: piešiau, rašiau, dalyvavau jaunimo politikoje, buvau jaunimo organizacijos ir tarybos pirmininkė. Ta veikla padėjo suprasti, kad man labai patinka kalbėti žmonėms. O paskui atsirado, ir ką jiems pasakyti. Taip pradėjau vesti dirbtuves: pasakojau, kaip valdyti savo kūrybiškumą, kokie metodai padeda jį atrasti, ir mokiau piešti ant marškinėlių.

Kai pirmą kartą buvau pakviesta į Vilniaus universitetą (atrodo, į Komunikacijos fakultetą), dar gyniausi, kad nežinosiu, ką daryti. „Tu moki piešti, išmokyk ir kitus.“ Žmonės ten plūdo ir plūdo, turėjau atsakinėti vis į tuos pačius klausimus, buvau sutrikusi. Bet galiausiai visi nusipiešė marškinėlius ir liko patenkinti. Vėliau atsirado kitų pasiūlymų. Ir dabar tą darau: gal 40 minučių kalbu apie tai, iš kur ateina kūryba, bet būna, kad ir piešiame – šokoladu ar blynais.

– Aš taip ir nesupratau, kokia tu kulinarė: tie paveikslai – valgomi ar tik gražūs? 

– Dar nesu didelė kulinarė. Bet esu labai jauna ir turiu kokius penkerius metus, kad išmokčiau gerai gaminti, tapčiau šefe. Kol kas man tik patinka ruošti maistą ir aš nuolat tai darau namie... O mene man visada įdomu, ne ką padaryti, bet – kaip? Pavyzdžiui, kaip priversti šaltibarščius nebėgti? Arba kaip pasiekti, kad maistas kuo ilgiau būtų estetiškas, nekeistų spalvos ir konsistencijos. Nes kartais, kai gauni užsakymą, nieko negali daryti iš anksto: didžiulį kiekį maisto turi paruošti labai greitai, o tai – problema... 

– Kaip reagavo Vytautas Landsbergis, gavęs lėkštę su savo portretu?

– Jam labai patiko. Iš tiesų, tą portretą reikėjo sukurti staigiai: turėjome jį dovanoti per renginį. Ilgai nesugalvojome, iš ko daryti, klausėme patarėjo, ką mėgsta profesorius. Išsiaiškinau tik tiek, kad jis maitinasi labai paprastai (o kad mėgsta kefyrą su bulvėmis, sužinojome pavėluotai, jau per renginį). Vis dėlto galiausiai nutariau, kad panaudosiu mėtų arbatą.

Sėdžiu darbe prie kompiuterio, greta – lėkštė ir viena ranka vis pastumdau, paklijuoju tas mėtas. Darbas baigiasi šeštą valandą, o renginys – septintą. Išsikviečiame taksi, sėdame į jį, kratomės akmeniniu grindiniu, ir aš vis prašau vairuotojo: „Gal galėtume važiuoti lėčiau, turime labai labai svarbų daiktą, kurio negalima sunaikinti.“ O jis: „Niekuo negaliu padėti!“  

– Tiesą sakant, susiradau tave todėl, kad labai patiko nevalgomas Alberto Einsteino portretas iš pieštukų. Kokio jis dydžio? Ir kiek laiko jį darei?

– Jis kokių keturių metrų skersmens – keturi stalai buvo sustumti, kai jį dėliojome. Dirbome sekmadienį gal keturiolika valandų. Mane labai vargina ilgi projektai, mėgstu viską daryti iš karto. Ir čia buvo kaip tik toks atvejis. Nieko neruošėme iš anksto, ir pieštukai atkeliavo tik paskutinę dieną: mums jų reikėjo poros tūkstančių, o toks kiekis neatsiranda iškart. Buvo drožėjų ratelis, kuris pridrožė pilnus stalus; išvis buvo labai smagu. Mes už tą portretą gavome paramą „Expo“ parodai Milane; bet baigusi Einsteiną pagalvojau, kad tokius projektus galėčiau daryti ir be atlygio. 

– Dauguma tavo kūrinių – „greito vartojimo“: be didelio vargo padaromi, iškart sunaikinami. Lieka tik dokumentacija. Kodėl traukia būtent toks menas?

Mėgstu reaguoti į aktualijas, daryti tai, kas karšta. Šiandien sunku pasverti, kas turi didesnę išliekamąją vertę: drobė ar jpg failas.

– Iš tiesų, ką nors sukuriu ir tuoj pat sugriaunu. Paleidžiu, ir tai tampa nebe mano, o minios. Nieko nėra geriau. Mane žavi ne amžinybė, o momentas. Mėgstu reaguoti į aktualijas, daryti tai, kas karšta. Šiandien sunku pasverti, kas turi didesnę išliekamąją vertę: drobė ar jpg failas.

Tai, ką darau aš, – nei bloga, nei gera: tai yra natūralu. Tiesiog vyksta evoliucija. Vaikai, kurie šiandien gimsta, prisitaiko prie dabartinių sąlygų ir jiems normalu per dieną gauti tiek informacijos, kiek viduramžių žmogus negaudavo per visą gyvenimą. 

– „Kūryba – sprendimų ieškojimas, kuris kviečia išeiti iš komforto zonos.“ Tavo žodžiai. Nemėgsti komforto?

– Labai dažnai svarstau – patinka man jis ar ne. Aišku, aš mėgstu skaniai valgyti, patogiai miegoti, bet nežinau, ar galėčiau kalbėti apie emocinį komfortą. Būna momentų, kai pasijuntu lyg ir per gerai ir norisi iš to išeiti. Gyvenimas yra nuolatinis kitimas: rytoj turi atsikelti geresnis nei vakar. O komfortas – stagnacija. Visi išradimai gimė tik dėl nepatogumų. Žmogus, kuris išrado televizoriaus pultelį, sėdėjo ant sofos ir jam buvo gera. Bet vieną kartą jis pamanė: „Negi vėl reiks keltis perjungti kanalo? O ne! Aš verčiau išrasiu pultelį.“ 

– Pagal šią teoriją didelė nesėkmė turėtų stimuliuoti labiau už didelę sėkmę?

– Kaip kada. Būna, kad ir pabarimas labai nusodina. Ir sėkmė kartais nusodina. Lygiai taip pat abu gali paskatinti. Bet aš dabar pramokau valdyti savo išgyvenimus. Kai būna labai labai blogai, pagalvoju: „Jolita, kas šioje situacijoje tau galėtų nutikti blogiausia?“ Ir pasidaro juokinga: „Tik tiek? Ir tai yra blogiausia?“ Todėl nežinau, kas yra nesėkmė. Žinau, kas yra nelaimė: kai prarandi artimą ar panašiai. O nesėkmės, kaip ir laimėjimai, – laikina. 

– Niekam nekliūva tai, kad visi gyvena, kaip gyvena, o tu nori kasdien pabusti geresnė nei vakar? Neteko patirti pavydo, nemeilės?

– Aš labai nemėgstu konkuruoti, man tai didelis stresas – ir tada, kai kenčia mano lūkesčiai ar ambicijos, ir tada, kai laimiu. Nesijaučiu esanti food art ar kokios kitos kultūros dalis; darau tai, kas man patinka, ir nenoriu, dantis iššiepusi, nieko nugalėti. Bet ir nepastebėjau, kad kas nors manęs nemėgtų dėl aktyvumo. Gal tik (dar mokykloje) pasitaikydavo žmonių, kurie norėdavo būti aktyvesni už mane ir dėl to man kąsdavo. Bet tokiais atvejais aš iškart pasitraukdavau – man to nereikia. Šiaip jau pagarbos esu sulaukusi daugiau. Matyt, dabar jau madinga būti aktyviste. Kaip kad judėti, sportuoti, bėgti maratonus. O nebemadinga – rūkyti.

– Turbūt ir kuklumas – nebemadingas?

– Nelabai. Laimi tie, kurie yra komunikabilūs, moka prisistatyti, padaryti pirmą įspūdį. O jei esi kuklus, tai būk natūraliai kuklus. Aš pati – ne tokia, draugas sako, kad nuo kuklumo tikrai nemirsiu. Moku būti labai netolerantiška. Tarkim, kai panelė man aiškina, kokia ji pamaldi, tačiau vartoja narkotikus, negaliu nutylėti: „O Dievas tam pritaria?!“ Aš, pavyzdžiui, atsisakiau krikštytis. 

– Kodėl?

– Man buvo pasakyta, kad turiu nuspręsti pati, nes buvau jau nemaža – dvylikos metų. Aišku, esu ir į piligrimų žygį Šiluvoje ėjusi, ir bažnyčioje giedojusi. Man geras tas bendruomenės jausmas. Bet aklas pamaldumas, stabo garbinimas – visiškai nepriimtini. Dar vaikystėje supratau: religija yra tik tam, kad padėtų visuomenei atskirti gėrį nuo blogio, kad nebūtų anarchijos. Ji – tik įrankis. Nenoriu būti to dalis. Savo gyvenimą kuriu kitaip. 

– Pažinojau vieną į tave panašią maksimalistę. Dabar ji augina vaiką, nusėdo, nurimo. Tau gali taip atsitikti?

– Nebent po kokių dešimties metų. Aš dar nepasiruošusi. Man vaikas – nauja asmenybė, kuri keis pasaulį. Ir tu ją gali formuoti – gerą arba blogą, padėti pamatą. Išauginti naują žmogų – didžiulis darbas. Negali jam pasakyti: „Tu čia pabūk, o aš turiu savų reikalų.“ Mano mama dabar augina brolį, jam – aštuoneri metai. Televizorius įjungtas, rodo kažkokius „Farus“. Sakau: „Tu truputį pagalvok, taip negalima!“ Ji turbūt mano, kad jei vienas vaikas užaugo, tai ir antras kaip nors užaugs.

– O kaip tu augai?

– Kai gyvenau Joniškyje, užsidarydavau savo kambaryje, kur būdavau laisva: galėdavau plėšti nuo sienų tapetus ir piešti ant tų sienų arba – maistu ant palangės. Tėvai sakydavo: „O Dieve, kodėl tu tai darai?“ Bet tas kambarys buvo mano oazė, mano refleksijų ratas, ir buvo labai gerai... Tėvai manęs susilaukė visai jauni, mamai buvo devyniolika, tėčiui – dvidešimt. Ir kai aš augau, jie buvo išvykę, uždarbiavo užsienyje: kaip tik tada, kai vaikas viską geria iš aplinkos, kai jam labai svarbu šeima. Likau su prosenelės seserimi ir prosenele, su kaimynais, ir jie mane globojo. Mane supo daug labai šviesių žmonių: kiekvienas ko nors mokė, liepė skaityti knygas, skatino: „Daryk, bandyk, sakyk „taip“.“ Tas kolektyvinis auklėjimas buvo nuostabus. 

– Dabar tau kokio nors kolektyvo reikia ar esi katė, kuri vaikšto viena?

– Šiaip jau žmonių man reikia, esu ekstravertė, bet neseniai pamėgau vaikščioti viena. Turiu apyrankę žingsniamatį, yra stimulas nueiti kuo daugiau. Be to, supratau, kad biure sėdėdama prie kompiuterio pasidarai sau tokį šiltnamį, kai nieko nebepastebi aplinkui. Todėl ėmiau tiesiog mechaniškai eiti į lauką, žiūrėti, ką žmonės veikia, kas vyksta. Kūryba yra tavo refleksijos į tai, ką matai, nuo ko tau pradeda plakti širdis. Tokia ir ta mano vienuma: tiesiog analizuoju aplinką ir kaupiuosi.

– Visi mes esame daugiau ar mažiau tinginiai. Ką nors girdėjai apie tai?

Nemalonūs darbai smukdo: tu nori sėdėti, išsidrėbti, pabėgti, įsijungusi televizorių pažiūrėti kokią nors istoriją, kuri nesusijusi su tavo gyvenimu. Kas kita, jei darai, kas tau patinka.

– Aš labai mėgstu tingėti ir kovoju su tuo. Bet mano tinginystė – subjektyvi, ją skatina tai, ko nenoriu daryti. Nemalonūs darbai smukdo: tu nori sėdėti, išsidrėbti, pabėgti, įsijungusi televizorių pažiūrėti kokią nors istoriją, kuri nesusijusi su tavo gyvenimu. Kas kita, jei darai, kas tau patinka. Atsimenu, keliolika valandų klijavę Einsteino pieštukus, naktį mes dar kažkur ėjome, ilgai ilgai kalbėjome, dar gimė krūva idėjų. Paryčiais grįžau namo, o paskui smagiai kulniavau į darbą...

Mokyklos laikais buvo sunkiau. Tada mano darboholizmas buvo nesveikas, tiesiog fanatiškas. Ir, kad netingėčiau, naudojau drastiškus savęs kankinimo būdus, kabindavau prie lovos raštelius su dienos darbais: kai nesuprasdavau, už kokias nuodėmes turiu taip anksti keltis, jie padėdavo man pabusti. Dabar to nebėra.

– Jei būčiau vyrukas, tavęs prisibijočiau. Tačiau minėjai, kad turi draugą. Jis – drąsus?

– Jis darboholikas, sėkmingai kovoja su tinginyste, yra labai konstruktyvus. Gyvename visiškai be konfliktų, suprantame vienas kitą, kalbamės – viskas gerai. Nereikia jam bėgti paskui mane. Kartais man reikia jį vytis. Atrodo, Armas tiek daug padaro, yra toks produktyvus, o aš – atsilikėlė, nes dabar didžiąją laiko dalį skiriu įmonei, bet ne sau. Mes su juo nekonkuruojame, jis yra režisierius, dirba LRT, daro savo projektus. O aš iš visai kitos srities. Mėginome dirbti kartu, tačiau nesisekė.

Kai susitinkame, tai būna: „Gal pirma pavalgykime.“ Nepavyksta išprovokuoti tokio pokalbio, kad susėstume su konspektais... Labai džiaugiuosi, kad esame kartu. Man tai padeda išlaikyti save. Man patinka keltis anksti ir nesitūsinti iki paryčių.

– Ar tu išvis kada nors tūsiniesi?

– Kartais. Bet nesu barų žmogus, nemėgstu apsvaigimo jausmo. Mokykloje manęs net nekviesdavo į vakarėlius, jiems būdavo neįdomu su manimi, nebent atsinešdavau gitarą. Mėgstu būti sąmoninga, viską jausti, kontroliuoti, žinoti, kas su kuo ir kodėl. Aš esu žmogus, kuris sėdi ir viską stebi. Man tai netrukdo, nesijaučiu atstumta. 

– Yra sferų, kurių nepaliečia tavo kūrybingumas? 

Kodėl kyla mintis piešti mešką, skutančią kojas? Niekaip nepasakysi, neatseksi, iš kur tai atėjo. 

– Kūrybingumas yra labai mechaninis dalykas, ateinantis iš refleksijų. Kaip sapnavimas: sapnuojame derinukus iš to, ką matėme, ką išgyvenome. Bet to bagažo kaupimas yra visai atsitiktinis, nenuspėjamas ir niekada nežinai, kaip susidėlios, nes derinių – begalė. Čia jau nepaaiškinami procesai, kurie vyksta smegenyse. Kodėl kyla mintis piešti mešką, skutančią kojas? Niekaip nepasakysi, neatseksi, iš kur tai atėjo.