Portugalijoje gyvenanti dizainerė Laura Vanagaitė: „Visų širdis Portugalijoje pavergia desertai“

L. Vanagaitės draugystė su Portugalija prasidėjo prieš trejus metus. Mergina sako kartais mananti, kad pati šalis ją pasirinko, o ne atvirkščiai. „Gavau pasiūlymą atlikti praktiką vienoje dizaino įmonių, po to buvo dar viena praktika jau kitoje dizaino įmonėje. Po abiejų jų gavau darbo pasiūlymą, kuriam neatsispyriau, ir šiandien dirbu antrąja Portugalijos sostine vadinamame Porte.

Vykti į Portugaliją sutikau dėl noro sužinoti apie kitą kultūrą ir portugalų dizaino supratimą, susipažinti su talentingais dizaineriais, kūrėjais, pamatyti kitą gyvenimo būdą, pajausti pačios Portugalijos dvasią. Po trejų metų jaučiu, kad man pavyko įgyvendinti daugelį šių norų“, – pradeda pokalbį L. Vanagaitė.

Portugališki namai

Lietuvei teko keliskart persikelti į naują būstą, o šiandien ji gyvena netoli Porto centro, Markeso rajone. „Kaip pasakojo mano pažįstama, prieš kelerius metus ši miesto vieta laikyta tokia, į kurią pavojinga įžengti. Tačiau tuomet, kai Portas buvo išrinktas viena labiausiai lankytinų vietų Europoje, viskas labai greitai pasikeitė.

Namas, kuriame nuomojuosi kambarį, pastatytas prieš 60 metų. Šiuolaikinių butų suplanavimas ir tam tikri interjero akcentai nebe tokie, kokiais pasižymi mano butas. Pavyzdžiui, viskas dekoruota tradicinėmis portugališkomis plytelėmis (port. azulejos), pasakojančiomis čia gyvenusios šeimos istoriją. Portugalai šiomis plytelėmis išklodavo grindis, sienas, net namo fasadą, – pasakoja interjero dizainerė. – Šiuolaikiniame portugališkame interjere labai gausu natūralaus medžio, suteikiančio jaukumo. Vos įėjus – jokio skandinaviško šaltumo ir minimalizmo. Antras į akis krintantis interjero akcentas –

antikvariniai baldai. Kiekvieną dieną galima pamatyti portugalų, vaikštančių po sendaikčių parduotuves ir perkančių įvairių spintelių, kėdžių, kurios sukuria tikrų namų jausmą. Portugalai neįsivaizduoja savo namų ir be gėlių, vazų, skulptūrų, knygų, staltiesių, raštais ir tekstūromis išsiskiriančių antklodžių. Pagrindinis tikslas – sukurti jaukumą, tačiau ne prabangų, o šiltą, kviečiantį užeiti. Ir, žinoma, tradicinės plytelės – šis rankų darbo akcentas svarbus kiekvieniems namams. Įdomu tai, kad neįmanoma rasti antrų tokių pačių plytelių. Azulejos – tai unikali vienos šeimos istorija.“

Darbo paieškos

Anot Lauros, Porte susirasti darbą nelengva. „Tiesa, negaliu šnekėti už visus. Man kilo nemažai iššūkių, ypač dėl kalbos. Kol tęsėsi praktikos, anglų kalbos pakako, tačiau atvykus į naują darbą buvo sunku susikalbėti ir išreikšti mintis, ypač dizaino ir komunikacijos srityje... Kelis mėnesius praleidau namuose ieškodama naujo darbo ir, prisipažinsiu, tikrai viskas atrodė sunkiai pakeliama. Po kurio laiko įsidarbinau vietinėje vaisių parduotuvėje ir gavau progą bendrauti su vietiniais, netgi išmokti frazių, kurių darbe tikrai nebūčiau išgirdusi.

Šiuo metu vis daugiau šneku portugališkai, susiradau darbą, labiau atitinkantį mano specialybę, tačiau buvo išties nelengva, – atvirauja. – Dirbu komunikacijos ir socialinių medijų dizainere. Esu laiminga dėl to, kad galiu dirbti šioje srityje, mane taip pat labai palaiko kolegos – pagiria, paskatina, kai gerai atlieku užduotis. Tai labai motyvuoja. Išties emocionalių portugalų reakcija į sėkmes yra išskirtinė. Tiesa, analogiškai ir į nesėkmes: jeigu viskas gerai, tuomet džiaugsmo bus begalė, tačiau geriau nepasitaikyti portugalui tuo atveju, jei kas nors nepavyko...“

Kalbą jau perkando

Kaip sakė pati Laura, iš pradžių portugalų kalba jai kėlė nemažai iššūkių, tačiau dabar ji vis dažniau kalba portugališkai, bent jau su nepažįstamais žmonėmis. „Kai būnu šalia pažįstamų, kolegų, kurie šneka angliškai, man būna nejauku bendrauti portugališkai, vis atrodo, kad padarysiu klaidų, netaisyklingai ištarsiu, todėl kalbu angliškai. Draugai ir kolegos vis primena, kad šnekėčiau portugališkai, vis nerimsta, nes nori išgirsti mane vartojančią jų kalbą, sako, kad labai įdomiai ištariu vieną ar kitą žodį, bet man dar nedrąsu.

Vis dėlto tokiose situacijose, kai esu viena, pavyzdžiui, ligoninėje, autobuse, parduotuvėje ir t. t., puikiai susišneku portugališkai. Netgi pati savimi stebiuosi, atrodo, kad persikūniju į visai kitą, portugališką savo versiją, – šypsosi L. Vanagaitė. – Labai smagu būna kalbėtis su vyresniais vietiniais, kurie nemoka angliškai, jie kartais pasako tokių frazių apie gyvenimą, kad priverčia juoktis arba atvirkščiai – susimąstyti.“

Ilgi rytai

„Tikriausiai tai yra vienas maloniausių dalykų Portugalijoje. Kiekvieną rytą, eidama į darbą, matau labai tipišką šios šalies žmonių gyvenimą: portugalai rytais neskuba, jie nueina į vietinę kavinukę, užsisako šviežiai iškeptą kruasaną ar bandelę su sviestu arba sumuštinį su sūriu ir kumpiu, taip pat kavos su pienu, atsiverčia laikraštį ir mėgaujasi akimirka arba bendrauja tarpusavyje. Užėjus į kavinę, visuomet būtina pasisveikinti su visais, net jeigu nepažįsti ten sėdinčių žmonių.

Portugalams būdinga eiti gatve ir tiesiog pradėti šnekėti apie bet ką, paklausti, kaip sekasi. Jau ir aš taip elgiuosi (šypteli). Tiesa, atvykėlius jie nelabai noriai priima. Šios šalies gyventojams sunku matyti besikeičiantį miestą, jie bijo, kad visa jų kultūra, istorija bus tiesiog paminta, – pasakoja Laura. – Na, ir, kalbant apie portugalų kultūrą, žinoma, negalima nepaminėti jų valgymo įpročių. Čia gaminamas maistas sotus, įprasti pietūs atrodo taip: menkė su ryžiais, bulvėmis ir daržovėmis, sriuba, desertas ir kava arba vynas. Kai jie pamatė, kiek valgau, pasakė, kad čia yra tik užkandis (juokiasi).“

Pakalbėkime apie maistą

„Atvykus į Portugaliją, būtina paragauti sumuštinio francesinha. Išvertus pažodžiui, šis žodis reiškia „maža prancūzė“. Bet, patikėkite, suvalgyti šį patiekalą – iššūkis. Francesinha yra sumuštinis su sūriu, dešrelėmis, kumpiu, jautiena, keptas specialiame padaže su alumi ir su dar vienu sūrio sluoksniu, keptu kiaušiniu ant viršaus ir pateikiamas su keptomis bulvytėmis.

Kepta višta, žuvis čia yra dažni pasirinkimai pietums. Ypač populiarūs menkių patiekalai: menkė su duonos trupiniais, menkė grietinėlės padaže. Aš esu vegetarė ir tai portugalams atrodo nesuprantamas dalykas, – sako pašnekovė. – Pusryčiai šioje šalyje lengvi, pietūs valgomi dvi valandas, o vakarienė prasideda 20 valandą ar netgi vėliau. Dalykas, Portugalijoje pavergiantis visų širdis, yra desertai. Vieni populiariausių – sluoksniuotos tešlos pyragėliai su kiaušinių, pieno ir kondensuoto pieno įdaru, biskvitas, kiaušinių pudingas, saldūs makaronai su cinamonu, šokoladiniai ir karameliniai putėsiai... Saldžias akimirkas portugalai tikrai vertina (šypsosi).“

Nedaro siestų

L. Vanagaitė pasakoja, kad portugalai ir ispanai tikrai skiriasi, nors ir vieni, ir kiti yra pietiečiai ir artimiausi kaimynai. „Pirmus metus gyvendama Portugalijoje to skirtumo nepastebėjau, tačiau praėjusiais metais apsilankiusi Ispanijoje pakeičiau nuomonę. Portugalų darbo ritmas nesustoja, jie dirba visą dieną, o kartais ir visą naktį. Ispanijoje lankiausi Vigo miestelyje ir draugas buvo perspėjęs, kad po pietų iki 16 valandos niekas nedirbs. Aš tik numojau ranka – juk taip tikrai negali būti. Tačiau tai tiesa – viskas buvo uždaryta, – prisimena pašnekovė. – Ispanai tikrai labiau atsipalaidavę, portugalai – įsitempę, kartais jie būna netgi darbomanai. Tačiau portugalai labai dažnai lankosi Ispanijoje, kaip patys teigia, jiems ten – antrieji namai, be to, anot portugalų, Ispanijoje geresnis oras.“

O kaip su bičiulyste Portugalijoje? „Portugalai yra draugiški ir svetingi. Jiems patiems labai įdomu, kur yra Lietuva, neretai sutinku tokių vietinių, kurie jau yra apsilankę Lietuvoje ir moka ištarti „labas“, „ačiū“. Portugalijos gyventojai be galo mėgsta pasakoti apie savo šalį, miestą, bet labiausiai apie futbolą.

Per tiek laiko mano draugų būrys Portugalijoje pasikeitė. Dabar turiu kelis draugus, kuriais galiu pasitikėti, kurie įkvepia savo darbais ir su kuriais labai smagu susitikti savaitgaliais“, – džiaugiasi Laura.

Yra ką pamatyti

Per trejus metus, gyvendama ir dirbdama Portugalijoje, L. Vanagaitė aplankė nemažai šios miestų ir miestelių. „Žinoma, pamačiau tik mažą dalį šalies. Būtina aplankyti sostinę Lisaboną, antrąja sostine vadinamą Portą, o tada leistis į mažesnius miestelius.

Žeresas yra žinomas dėl įspūdingos gamtos – ten būnant atrodo, kad visas modernus pasaulis išnyko ir liko tik žmogus ir gamta. Būtina nuvykti ir į Gimarainsą, kuriame, anot vietinių, gimė Portugalija. Sintros miestelis yra labai arti Lisabonos, ten galima pasijusti lyg fantastiniame filme – architektūra, gamta, įvairūs tuneliai tiesiog gniaužia kvapą.

Evora – miestas, žinomas dėl architektūros paveldo, jame išlikę daugybė seniausius laikus menančių statinių, kuriuos nugriauti draudžiama. Dar vienas įdomesnių miestelių – Obidos. Jame rengiami viduramžių ir šokolado festivaliai. Šis miestas žinomas ir dėl specialaus gėrimo, vadinamo ginjinha, pateikiamo šokoladiniame puodelyje, – išgėrus gėrimą, galima suvalgyti puodelį, – pasakoja L. Vanagaitė. – Žinoma, tai yra tik maža dalis Portugalijos, kurią aplankiau.“

Paklausta, ar savo ateitį mato šioje šalyje, lietuvė nėra tuo tikra. „Portugalija žavi savo kultūra, gyvenimo ritmu, bet darbo atžvilgiu tai nėra pati palankiausia šalis. Vis dažniau pagalvoju apie darbą Lietuvoje, kur vis dėlto sava kalba ir didesnės galimybės susirasti norimą darbą. Vis pakalbu su draugais ir artimaisiais apie tolesnius planus, tačiau tvirtai dar nesu nusprendusi“, – sako pašnekovė.